Klampodamas per sniegą jaunas suomių šauktinis atsargiai tiesia ploną mėlyną vielą tarp dviejų pušų. Kitas galas pritvirtinamas prie paslėptos minos, esančios už maždaug 20 metrų.
„Šiuo metu aiškinamės, koks yra efektyviausias jų naudojimo būdas“, – sakė leitenantas Joona Ratto, mokantis karo prievolininkus, kaip naudotis prietaisais, kurie Suomijoje buvo uždrausti 2012 m.
J. Ratto ir jo kolegos, tarnaujantys Kainuu brigadoje, kuri yra atsakinga už 700 iš 1 340 km ilgio sienos su Rusija gynybą, rengiasi apmokyti 500 aktyviosios tarnybos karių, 2 500 šauktinių ir 5 000 rezervistų, kurie kasmet atvyksta mokymams.
Atsisakiusi dešimtmečius trukusios karinio neprisijungimo politikos Suomija pateikė paraišką įstoti į NATO po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą ir 2023 m. tapo NATO nare.
Kaip ir kaimyninės Baltijos šalys bei Lenkija, ji taip pat nusprendė pasitraukti iš Otavos konvencijos, kuri draudžia naudoti, kaupti ar gaminti priešpėstines minas.
Nuo sausio 10 d. nebesaistoma šios tarptautinės sutarties Suomija dabar gali laisvai užkasti ir paslėpti šiuos mažus, nebrangius įtaisus, kurie kritikuojami dėl to, kad dar ilgai po karų pabaigos žaloja civilius gyventojus.
Pasak J. Ratto, kariniu požiūriu priešpėstinės minos yra neišvengiama blogybė.
„Mes galime jas naudoti arba priešui sustabdyti, arba galbūt savo kariams gynybinėse pozicijose perspėti“, duodant kariams laiko pasiruošti „susišaudymui“, sakė jis AFP per pokalbį žiemiškame kraštovaizdyje tarp pušų ir eglių.
Nors karas Ukrainoje įtvirtino bepiločių orlaivių vaidmenį, tranšėjų karas parodė, kad, jos, nors ir senoviškos, bet „vis dar efektyvios ir mūšio lauke atlieka svarbų vaidmenį“, sakė Suomijos kariuomenės inžinerijos inspektorius pulkininkas Riku Mikkonenas.
Netoliese ant kelio treniruojasi kiti kariai. Pastatytas įspėjamasis ženklas su užrašu „Miinoja, minos“, kuriame pavaizduota kaukolė žemyn nukreiptame raudoname trikampyje – tarptautinis simbolis, perspėjantis apie užminuotą teritoriją. Galingu grąžtu pragręžiama įšalusi žemė ir ten užkasamos mokomosios prieštankinės minos, kurios niekada nebuvo uždraustos.
Milijonas minų
Suomijos kariuomenė kol kas neturi priešpėstinių minų atsargų. Todėl ji treniruojasi su kryptinėmis „Claymore“ minomis, kurios išsviedžia skeveldras iki 50 metrų.
R. Mikkonenas mano, kad ši padėtis bus išspręsta per dvejus metus, nes Suomijos gynybos pramonei reikia atnaujinti paprastų, nebrangių minų gamybą šalies viduje.
Jų gamyba Suomijoje bus garantija, kad jos galės būti tiekiamos „taip pat ir karo metu“, aiškino jis.
Kadangi 162 valstybės vis dar yra Otavos konvencijos šalys – bet ne JAV ar Rusija – tarptautiniu mastu taip pat nėra pakankamai pardavėjų, kurie galėtų patenkinti Suomijos poreikius, pridūrė jis.
Tačiau kokie konkrečiai yra šie poreikiai, dar nėra galutinai nustatyta. „Iki Otavos konvencijos mes savo atsargose turėjome milijoną priešpėstinių minų, tai geras kiekis, bet pažiūrėsime“, – sakė R. Mikkonenas.
Šiuo metu Suomijos kariuomenė neketina išdėstyti minų palei rytinę sieną, o sprendimą krizės atveju turės priimti vyriausybė.
R. Mikkonenas išreiškė viltį, kad sprendimas bus priimtas likus mėnesiams iki realių karo veiksmų, idealiu atveju – šešiems.
Tuomet reikės parengti išsamius minų laukų planus – popieriuje ir išmaniojo telefono programėlėje, kuri dabar yra kuriama.
Kadangi po karų užsilikusios minos gali kelti pavojų, kai kuriose šiuolaikinėse minose yra save neutralizuojantis mechanizmas, tačiau R. Mikkonenas teigė, kad „geriau jų nebūtų“.
„Nes karas gali tęstis ilgai, o savaiminis susinaikinimas įvyksta po trijų-keturių mėnesių. Tai prasminga humanitariniu požiūriu, bet ne kariniu“, – sakė jis.