Straipsnyje britų „The Telegraph“ B. Hodgesas apibūdino vokiečių inicijuotą karo žaidimą kaip pratybas, kurios suteikia „vertingų pamokų“ aljansui. Fiktyviame scenarijuje ribota Rusijos operacija Suvalkų koridoriuje pavyko dėl NATO politinės valios trūkumo ir reakcijos greičio.
B. Hodgesas pabrėžė, kad NATO nėra „didelė sienelė, už kurios visi gali pasislėpti“. Jo žodžiais, Lietuva ir joje dislokuotos sąjungininkų pajėgos yra tos sienos dalis, o ne tik „saugoma teritorija“.
Todėl, anot jo, Baltijos valstybės turi būti psichologiškai ir materialiai pasirengusios laikytis vienos, kol atvyks didesni Vokietijos ar JAV daliniai. B. Hodgesas priminė, kad šis vertinimas prieš kelerius metus sukėlė šoką patiems lietuviams.
Jis ragino regioną rimtai žiūrėti į visuotinės gynybos koncepciją, ir kurti kažką panašaus į tai, kurią dešimtmečiais taikė Suomija. Tokia sistema apima ne tik kariuomenę, bet ir civilinę visuomenę, infrastruktūrą bei valstybės institucijas.
Baltijos scenarijus
B. Hodgeso minimos dvi savaitės yra „absoliutus blogiausias scenarijus“, kai Rusijos puolimas užklumpa NATO visiškai nepasiruošusią. Jis kalbėjo apie atvejį, kai Aljansas nespėja laiku perkelti pajėgų per Suvalkų koridorių į Lietuvą, o Lenkijos daliniai į mūšį neįsitraukia.
Tuomet, pasak B. Hodgeso, papildomos brigados turėtų būti skubiai permetamos iš Vokietijos arba JAV pajėgų iš Lenkijos. Didžiausia problema čia tampa ne drąsa, o logistika ir geležinkelio tinklas.
„Kariai nesėdi savo mašinose kaip lenktynėse, laukdami starto signalo“, – ironizavo B. Hodgesas.
Net ir krizės atveju, kol formaliai neįvesta karo padėtis, visų bėgių „perjungti“ karinei technikai per naktį neįmanoma. Tai reiškia, kad vien tik geležinkelio tinklo persiorientavimas gali užtrukti kelias dienas.
B. Hodgesas vis dėlto tiki, kad Vokietijos ir Lenkijos geležinkeliai tokioje situacijoje reaguotų greitai. Tačiau net ir geriausiu atveju Baltijos šalys vis tiek turėtų atlaikyti tam tikrą laiko tarpą be masinio sąjungininkų pastiprinimo.
Silpnybės
B. Hodgesas pabrėžė, kad vien sausumos brigadų skaičiaus nepakanka. Jo teigimu, būtina vertinti visą pajėgumų spektrą – nuo oro pajėgų iki oro gynybos ir ilgų nuotolių smogiamųjų sistemų.
Jis atkreipė dėmesį, kad Suomija, Švedija, Norvegija ir kitos valstybės jau turi arba turės daug modernių naikintuvų, tokių kaip F-35 ar „Gripen“. Tai, jo manymu, leistų NATO ore dominuoti prieš Rusijos karo aviaciją.
Kur kas prasčiau, anot B. Hodgeso, atrodo situacija su amunicija ir raketomis.
„Kiekvienose pratybose, kuriose dalyvavau, amunicija baigdavosi po dviejų dienų“, – į silpną vietą bedė B. Hodgesas.
Jis paaiškino, kad nė viena valstybė nenori kaupti didžiulių šaudmenų atsargų, kurių „galbūt niekada neprireiks“, nes tai labai brangu. Tačiau dabartinės atsargos akivaizdžiai nepakaktų ilgesniam intensyviam konfliktui.
Labiausiai B. Hodgesą neramina oro gynyba ir infrastruktūros apsauga. Jis paragino įsivaizduoti scenarijų, kai Rusijos okupantai Baltijos jūros regione smogtų tokiu pat intensyvumu, kaip kasnakt atakuoja Ukrainą.
Masiniai smūgiai
B. Hodgesas kalbėjo apie šimtus dronų ir dešimtis raketų vienu metu, nutaikytų į Klaipėdą, Rygą, Taliną, Gdanską ir kitus logistikos mazgus. Jo manymu, Rusijos okupantai puikiai supranta, kad būtent šie uostai ir mazgai yra kritiški NATO gynybai.
„Tai būtų šokas, jei paaiškėtų, kad net nesugebame apsaugoti savo oro uostų nuo dronų“, – perspėjo B. Hodgesas. Jis priminė, kad NATO planuojant gynybą tokie scenarijai turi būti rimtai modeliuojami.
Pasak B. Hodgeso, „Die Welt“ karo žaidimas jau iškėlė dalį šių klausimų į viešą erdvę. Tačiau jis siūlo organizuoti ir kitą scenarijų, kuriame Rusijos okupantai sistemingai naikintų visą Vakarų transporto infrastruktūrą.
Tokioje situacijoje, anot jo, paaiškėtų, kiek iš tiesų saugūs yra NATO uostai, geležinkeliai ir logistikos grandinės. Tai leistų objektyviai įvertinti, ar Aljansas pasirengęs ilgesniam, o ne vienos savaitės konfliktui.
ISW analitikai ir kiti ekspertai jau anksčiau atkreipė dėmesį, kad Rusija karą prieš Ukrainą naudoja kaip poligoną išbandyti dronų, raketų ir elektroninio karo deriniams. Todėl NATO erdvėje tokie scenarijai negali būti laikomi „neįmanomais“.
Kaliningrado veiksnys
Didelę dėmesio dalį B. Hodgesas skyrė Kaliningrado eksklavui. Jo teigimu, tikra atgrasymo politika turi aiškiai parodyti Rusijai, kad ataka prieš Baltijos valstybes reikštų labai greitą Kaliningrado praradimą kaip karinio faktoriaus.
„Esu beveik tikras, kad Kaliningradas per pirmąsias 24 valandas būtų išjungtas“, – patikino B. Hodgesas. Jis pabrėžė, kad kalba ne apie sausumos pajėgų įsiveržimą, o apie pajėgumą neutralizuoti eksklavą karine prasme.
Pirmasis etapas, anot jo, būtų kibernetinės atakos ir elektroninis karas. Taip būtų siekiama išjungti Kaliningrade dislokuotą oro gynybą, toliašaudę artileriją ir ilgojo nuotolio raketas.
Kai oro erdvė būtų atverta, B. Hodgesas įsivaizduoja tikslinius smūgius ilgojo nuotolio artilerija ir raketomis į pagrindinius karinius objektus. Tokie taikiniai galėtų būti aerodromai, raketų starto pozicijos, vadavietės ir jūrų pajėgų infrastruktūra.
B. Hodgesas nemano, kad tokia operacija būtų neįmanoma be tiesioginės JAV paramos. Jis patikino, kad regiono sąjungininkai – pirmiausia Lenkija – jau dabar turi pajėgumų, kurie galėtų Kaliningradui padaryti „reikšmingą žalą“.
Vokietijos vaidmuo
B. Hodgesas taip pat komentavo, kaip „Die Welt“ karo žaidimas paveikė Vokietijos įvaizdį. Simuliacijoje JAV atrodė pasyvios, o Vokietija – neryžtinga ir nepasirengusi veikti be amerikiečių vadovavimo.
„Kaip amerikietis, gyvenantis Vokietijoje, esu tam jautrus“, – pripažino B. Hodgesas. Jis pabrėžė, kad Vokietija yra stipriausia ir svarbiausia Europos valstybė, ir tokia turi išlikti.
Jo teigimu, išorinis suvokimas, kad Berlynas abejoja ar delsia, gali pakenkti atgrasymui. Todėl svarbu, kad tiek vokiečiai, tiek sąjungininkai aiškiai suprastų, kokias priemones Berlynas pasirengęs taikyti krizės atveju.
B. Hodgesas pabrėžė, kad kiekviename karo žaidime būtina aiškiai atskleisti prielaidas – įspėjimo laiką, prieinamus pajėgumus, politinius apribojimus. Tik tada diskusijos po pratybų duoda realią naudą.
Jo žodžiais, „Die Welt“ simuliacija atliko naudingą funkciją, nes privertė visuomenę ir politikus kelti nepatogius klausimus. Tačiau jis įspėjo, kad nereikia priimti žaidimo rezultato kaip vienintelės tiesos apie NATO reakciją realybėje.
Visuotinė gynyba
B. Hodgesas priminė, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys jau dabar turi rimtai vertinti ne tik fronto liniją, bet ir visos visuomenės pasirengimą. Jis minėjo suomišką visuotinės gynybos modelį kaip pavyzdį, kurį būtų verta adaptuoti.
Kalbama apie tai, ar valstybė, savivaldybės ir verslas pasirengę elektros tiekimo sutrikimams, kibernetinėms atakoms, kelių ir geležinkelių blokavimui. B. Hodgesas pabrėžė, kad tai nėra vien kariuomenės rūpestis.
Jis taip pat suabejojo, ar Lenkija iš tiesų pasirengusi siųsti sausumos pajėgas ginti Lietuvos. Ne todėl, kad lenkai bijotų kovoti, o todėl, kad Varšuva galėtų manyti, jog ataka prieš Lietuvą yra „didžiojo puolimo prieš Lenkiją pradžia“.
Todėl Suvalkų koridoriuje ir dislokuoti vokiečių bei amerikiečių kariai. B. Hodgesas priminė, kad ši siena laikoma silpniausia NATO grandimi Europoje, todėl čia sąmoningai didinamas Aljanso buvimas.
B. Hodgeso žinutė NATO šalims ir ypač Baltijos valstybėms išlieka paprasta, bet griežta. „Reikia būti pasiruošusiems kovoti vieniems, bet taip, kad priešas žinotų: jei puls, labai greitai praras Kaliningradą ir patirs smūgį ten, kur mažiausiai tikisi“, – pabrėžė B. Hodgesas.