Įvertino susiskaldžiusią Europos reakciją į Irano karą: desperatiškai tiki vienu klausimu

Europos šalys nerimauja dėl savo piliečių regione ir karo poveikio vartotojams namuose – įskaitant elektros, kuro ir maisto kainas.

Politiškai Europa akivaizdžiai sunkiai randa vieningą balsą greitai besikeičiančių, svaiginančių įvykių Artimuosiuose Rytuose akivaizdoje.

Didysis žemyno trejetas – Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė – savaitgalį paskelbė bendrą pareiškimą.

Jame trys valstybės perspėjo Iraną, kad yra pasirengusios imtis „gynybinių veiksmų“, siekiant sunaikinti šalies gebėjimus leisti raketas ir dronus, jei Islamo Respublika nesustabdys „neatsakingų atakų“.

Nuo tada Jungtinė Karalystė sutiko su JAV prašymu leisti naudotis dviem britų karinėmis bazėmis „gynybiniams“ smūgiams prieš Irano raketų objektus.

Nepaisant to, JAV prezidentas Donaldas Trumpas rėžė kritikos, kad JK nesiima aktyvesnio vaidmens konflikte.

Tuo tarpu Prancūzija sustiprino savo buvimą Artimuosiuose Rytuose, o Vokietija pareiškė, kad jos kariai lieka pasirengę „gynybinėms priemonėms“, jei būtų užpulti.

Kai Irano dronai sekmadienį skrido Kipro kryptimi, Graikija, Prancūzija ir JK perdislokavo papildomus gynybinius pajėgumus į šią salą. Tačiau konkretesnių planų niekas nepateikė.

Didžiosios Europos valstybės susilaikė nuo JAV ir Izraelio smūgių teisėtumo pagal tarptautinę teisę kvestionavimo. JAV veiksmų nekvestionavo ir Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovė Kaja Kallas.

Europos lyderiai nenori susipykti su D. Trumpu. Jie desperatiškai tikisi, kad įvykiai Artimuosiuose Rytuose netaps dar viena kliūtimi JAV prezidentui įsitraukti į tvaraus sprendimo paieškas kitame kare – Ukrainoje.

Europa dažnai tvirtina, kad gerbia taisyklėmis grindžiamą tvarką. Tačiau kyla klausimas – kokios tiksliai yra tos taisyklės?

Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas pareiškė, kad jam šios taisyklės yra aiškios. „Galima būti prieš neapykantos kupiną režimą, kaip yra Irano režimo atveju, ir tuo pačiu būti prieš nepateisinamą, pavojingą karinę intervenciją už tarptautinės teisės ribų“, – rašė jis.

Ispanija pirmadienį pareiškė, kad šalyje esančios bazės negali būti naudojamos atakoms prieš Iraną. Tai sulaukė didelio D. Trumpo pykčio, o keletas JAV orlaivių paliko šalį.

Visgi pati Europos Sąjunga (ES) pasirodė visiškai nekoordinuota. Valstybių narių užsienio reikalų ministrų pareiškime nebuvo raginama keisti režimo Irane, o Europos Komisijos pirmininkė sekmadienį padarė būtent tai.

„Skubiai reikalingas patikimas perėjimas Irane“, – socialiniuose tinkluose pareiškė Ursula von der Leyen. Tai vargiai galima vadinti kalbėjimu vienu balsu.

Ir vis dėlto deklaruojamas Europos valstybių siekis šiame naujame, audringame didžiųjų galių politikos pasaulyje yra glaudesnis bendradarbiavimas bendrų interesų srityse. Pirmiausia – saugumo ir gynybos arenoje.

Tačiau kyla klausimas – ar jos iš tiesų pajėgios tai padaryti?

Kaip rodo įvykiai Artimuosiuose Rytuose, kiekviena žemyno šalis turi savus prioritetus, stiprybes ir silpnybes, suformuotas istorijos bei rinkėjų nuotaikų.

Vokietija šią savaitę labai aiškiai pareiškė, kad neketina didinti savo karinio buvimo Artimuosiuose Rytuose, juo labiau – dalyvauti puolamosiose operacijose. Vokiečiai vis dar vengia konfliktų – daugiausia dėl savo šalies praeities.

Prisiminkime, kaip Vokietija iš pradžių buvo išjuokta ir tarptautiniu mastu kritikuojama dėl lėto tankų siuntimo Ukrainai po Rusijos plataus masto invazijos pradžios prieš ketverius metus.

Tuometinis kancleris Olafas Scholzas visai nesipriešino tam, kad Vokietijos spauda jam suteikė „Friedenskanzler“ (Taikos kanclerio) pravardę.

Friedricho Merzo vedama Vokietijos vyriausybė juda visiškai kita kryptimi. Dabar ji yra didžiausia atskira karinės pagalbos Ukrainai teikėja.

Kaip ir likusi Europa, Vokietija dešimtmečius rėmėsi JAV saugumo garantijomis.

Tačiau D. Trumpo administracijai reikalaujant, kad Europa perimtų didžiąją dalį savo gynybos naštos, Vokietija planuoja iki 2029 m. gynybai skirti daugiau nei Prancūzija ir JK kartu sudėjus.

Ji taip pat siekia sukurti didžiausią konvencinę kariuomenę Europoje. Ir praėjus 80 metų po Antrojo pasaulinio karo, Vokietijai tvirtai įsitvirtinus NATO ir ES, kitos Europos valstybės sveikina jos karinę iniciatyvą, o ne jaučia grėsmę.

Tuo tarpu Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni priversta ieškoti sudėtingos pusiausvyros tarp Italijos rinkėjų nuomonės ir šalies interesų tarptautinėje arenoje.

G. Meloni kol kas nesišreiškia karo Artimuosiuose Rytuose klausimu. Ji yra viena iš nedaugelio Europos lyderių, palaikančių iš tiesų šiltus santykius su D. Trumpu.

Kaip trečia pagal dydį žemyninės Europos ekonomika, Italija, regis, turėtų vaidinti svarbų vaidmenį žemyno saugume. Tačiau dar visai neseniai ji buvo tarp mažiausiai gynybai išleidžiančių šalių Europoje.

Žvelgiant į istoriją, Italija buvo suvienyta tik 1861 m. Iki tol ji buvo laikoma „Europos mūšio lauku“, kurio teritorijomis pakartotinai naudojosi užsienio galios.

Italai išmoko pasitikėti labai nedaugeliu ir ne „valstybe“, kad ši jais pasirūpins.

Italija išsiskyrė Vakarų Europoje, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą – tai buvo vienintelė šalis, kurioje nuo pat pradžių dauguma gyventojų nepritarė ginklų siuntimui Kyjivui.

Italai teigė užjaučiantys ukrainiečius, tačiau daugelis kvestionavo Italijos įsitraukimą į konfliktą.

Jie nepasitikėjo savo vyriausybe, kad ši apsaugos juos nuo netiesioginių pasekmių, tokių kaip kylančios elektros kainos ar galimos Rusijos atsakomosios priemonės.

Dabar tik 15 proc. italų mano, kad ES ir JAV turėtų toliau ginkluoti Ukrainą, kol Rusijos pajėgos bus išstumtos.

Todėl tvirtai Ukrainą remianti Italijos ministrė pirmininkė atsidūrė labai nepatogioje padėtyje.

Jos ambicingi įsipareigojimai tarptautiniams partneriams gynybos srityje prieštarauja daugumos Italijos rinkėjų nuomonei. Dauguma italų taip pat nepritaria G. Meloni pažadui reikšmingai didinti gynybos išlaidas.

Europai žengiant į vadinąmąją glaudesnio bendravimo erą, žemynui yra itin svarbus suvokimas apie sąjungininkų vidines įtampas ir ribas, kiek jais galima pasikliauti.

Sunkumai veikti „kaip vienam“ skatina mažesnių koalicijų kūrimąsi, grindžiamą tarpusavio patogumu sprendžiant skirtingus klausimus.

Vis dažniau šios „europinės“ ar Vakarų sąjungos apima ir bendraminčius už žemyno ribų, tokius kaip Kanada, Pietų Korėja ir Japonija.

Jaudindamasi dėl naujo globalaus galių balanso, kuriame jėga lemia viską arba bent jau užima centrinę vietą, Europos bendradarbiavimo „šeima“ plečiasi. Vis dėlto darosi vis sunkiau suprasti, kas motyvuoja kiekvieną jos narį ir ar jie gali veiksmingai dirbti kartu.