Pasaulio lyderius įžeidinėjusiam ir jų interesus ignoravusiam JAV prezidentui nepavyko įtikinti sąjungininkų prisidėti prie saugumo Hormūzo sąsiauryje užtikrinimo, nes jie jau supranta, kad jų pasiaukojimą D. Trumpas labai greitai pamirš, tikina ji.
„Donaldas Trumpas nemąsto strategiškai. Jis nemąsto nei istoriškai, nei geografiškai ar net racionaliai. Jis nesieja savo veiksmų vieną dieną su įvykiais po kelių savaičių.
Jis nesvarsto, kaip jo elgesys vienoje vietoje pakeis kitų žmonių elgesį kitur. Jis neatsižvelgia į platesnes savo sprendimų pasekmes. Jis neprisiima atsakomybės, kai šie sprendimai pasirodo buvę klaidingi.
Ragina D. Trumpą susitikti su K. Starmeriu: prakalbo apie blogą nuojautą dėl Artimųjų Rytų
Vietoj to, jis veikia vadovaudamasis kaprizais ir impulsais, o kai persigalvoja – kai pajunta naujus kaprizus ir impulsus – jis tiesiog meluoja apie tai, ką sakė ar darė anksčiau“, – JAV prezidento metodų aprašu savo straipsnį žurnale pradeda istorikė.
Jos teigimu, dauguma užsienio šalių lyderių ilgą laiką įtikinėjo save ir kitus, kad D. Trumpas, matyt, turi kokią nors strategiją, ideologiją (vadovaujasi izoliacionizmu, o gal imperializmu?) ar bent planą, nors jiems buvo sunku JAV prezidento veiksmus įsprausti į logikos rėmus.
Tačiau šią savaitę, pamatę D. Trumpo sprendimų pasekmes, lyderiai praregėjo, rašo A. Applebaum. JAV prezidento impulsyvios užsienio politikos keliamus pavojus, jos teigimu, jiem ypač aiškiai parodė kylančios pasaulinės naftos kainos ir neramumai Persijos įlankoje.
Susiję straipsniai
D. Trumpas ėmė reikalauti, kad jo sukeltas krizes padėtų spręsti kitos šalys, nepaisydamas to, ką joms kalbėjo ir kaip su jomis elgėsi pastaraisiais mėnesiais ar prieš metus.
Tačiau sąjungininkai, pasak jos, puikiai prisimena JAV prezidento įvestus muitus, įžeidimus Afganistane tarnavusiems ir žuvusiems NATO kariams ir sąjungininkų kartojamų saugumo iššūkių ignoravimą.
Vis atai susilpnino pasitikėjimą ir norą bendradarbiauti. D. Trumpo retorika kartais peraugdavo į atvirus grasinimus, įskaitant užuominas apie jėgos panaudojimą prieš sąjungininkų teritorijas, (pavyzdžiui, Grenlandiją), sukėlusius rimtą susirūpinimą Europoje.
Ekonomikos srityje jo nenuosekli, dažnai asmeninėmis simpatijomis ar įnoriais grįsta muitų politika sėjo chaosą ir neapibrėžtumą, pabrėžia A. Applebaum.
D. Trumpo veiksmai taip pat susilpnino Vakarų saugumą, priduria A. Applebaum. Jis sumažino paramą Ukrainai, taip paskatindamas Rusijos agresiją, nepaisant visų kalbų apie taikos siekį, o Jungtines Valstijas traktavo kaip atskiras nuo NATO.
Todėl nieko stebėtina, kad viso to nepamiršę pagrindiniai sąjungininkai, tokie kaip Kanada, Vokietija ir Ispanija, atsisakė prisidėti prie JAV vadovaujamos karinės operacijos Irane, pabrėžia A. Applebaum.
„Tai – ne bailumas. Tai apgalvotas sprendimas: jeigu sąjungininkų lyderiai manytų, kad jų pasiaukojimas Vašingtonui gali ką nors reikšti, jie galbūt rinktųsi priešingai.
Tačiau dauguma jų jau liovėsi mėginti ieškoti už Trumpo veiksmų slypinčios logikos ir supranta, kad bet koks jų indėlis bus bergždžias. Po kelių dienų ar savaičių Trumpas net neprisimins, kad tai apskritai įvyko“, – reziumuoja ji.
JAV ir Izraelio karas su Iranu išplito po visus Artimuosius Rytus, o Islamo Respublika ėmė atakuoti kaimyninių naftą gaminančių šalių energetikos objektus, jose įsikūrusias JAV diplomatines atstovybes ir kt.
Teheranas taip pat ėmė puldinėti per Hormūzo sąsiaurį plaukiančius tanklaivius, taip iš esmės uždarydamas šį gyvybiškai svarbų vandens kelią, kuriuo keliauja penktadalis pasaulio žaliavinės naftos.
NATO ir daugumai kitų sąjungininkų atmetus JAV prezidento Donaldo Trumpo raginimus padėti užtikrinti saugumą Hormūzo sąsiauryje, jis antradienį skundėsi paramos trūkumu karui, kurį teigė vykdąs pasaulio labui, net jei pasaulis jo pastangų ir nevertina. D. Trumpas taip pat užsiminė apie galimybę persvarstyti santykius su NATO.