Lūžio tašku tokio plano rengimui tapo Vokietijos pritarimas, kuri anksčiau priešinosi Europos savarankiško veikimo ir strateginės autonomijos idėjai. Leidinys pažymi, kad šalis peržiūrėjo savo požiūrį po signalų apie galimą JAV paramos Ukrainai mažinimą.
Leidinys teigia, kad atsarginis planas turėtų užtikrinti žemyno gynybinius pajėgumus be tiesioginio JAV dalyvavimo. Kitaip tariant, Europa galėtų gintis naudodamasi esamomis NATO karinėmis struktūromis.
Kai kurie šiuos planus vadina „Europos NATO“. Prie jų dirbantys pareigūnai siekia, kad daugiau europiečių užimtų vadovavimo ir kontrolės pozicijas Aljanse bei papildytų JAV karinius pajėgumus savaisiais.
Po V. Orbano eros Europa lengviau atsiduso: rinkimai galėjo virsti košmaru
Iniciatyva numato esamų Aljanso karinių struktūrų naudojimą, kartu stiprinant Europos valstybių vaidmenį vadovavimo sistemoje. Dalyviai teigia, kad šis atsarginis planas nėra skirtas konkuruoti su dabartine NATO forma.
Atsarginiai planai pradėti formuoti dar praėjusiais metais, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino perimti Grenlandiją iš Danijos.
„Naštos perkėlimas iš JAV Europai vyksta ir tęsis kaip JAV gynybos ir nacionalinio saugumo strategijos dalis. Svarbiausia – suprasti, kad tai vyksta, ir užtikrinti, kad procesas būtų valdomas ir kontroliuojamas, o ne staigus JAV pasitraukimas“, – teigė vienas iš planų rengėjų lyderių Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas.
Susiję straipsniai
Anksčiau balandį D. Trumpas pagrasino pasitraukti iš NATO dėl sąjungininkų atsisakymo remti jo kampaniją Irane.
Nors tam reikėtų Kongreso pritarimo, prezidentas vis tiek gali perkelti kariuomenę ir kitus išteklius iš Europos arba atsisakyti teikti paramą.
Leidinys pažymi, kad atsarginį planą palaiko Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija, Lenkija, Šiaurės šalys ir Kanada.
Iniciatyvos dalyviai svarsto „pasiryžusiųjų koalicijos“ formatą NATO viduje, siekiant užtikrinti Rusijos atgrasymą ir operacijų tęstinumą.
Milžiniški iššūkiai
Tarp praktinių klausimų planuose – oro ir priešraketinės gynybos valdymas, logistikos koridoriai į rytinį flangą ir didelio masto pratybų organizavimas be amerikiečių karininkų dalyvavimo.
Atskirai taip pat diskutuojama apie privalomosios karo tarnybos atnaujinimą Europos šalyse kaip gynybinio potencialo stiprinimo priemonę. Daugelis jų tokio šaukimo atsisakė po Šaltojo karo.
Planuose taip pat numatyta spartinti svarbiausios Europos karinės įrangos gamybą srityse, kuriose ji atsilieka nuo JAV, įskaitant kovą su povandeniniais laivais, kosmoso ir žvalgybos pajėgumus, oro kuro papildymą ir oro mobilumą.
Kaip pavyzdys minimas neseniai Vokietijos ir Jungtinės Karalystės paskelbtas bendras projektas kurti slaptas sparnuotąsias ir hipergarsines raketas.
Tačiau planai susiduria su milžiniškais iššūkiais. Visa NATO struktūra paremta JAV lyderyste beveik visuose lygmenyse – nuo logistikos ir žvalgybos iki aukščiausios karinės vadovybės.
Pavyzdžiui, NATO vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas Europoje visada yra amerikietis, o JAV pareigūnai teigia neketinantys atsisakyti šio posto.
Nė viena Europos valstybė neturi pakankamo svorio NATO viduje, kad galėtų pakeisti JAV kaip karinę lyderę, iš dalies todėl, kad tik JAV gali užtikrinti visą žemyną apimantį branduolinį skydą, kuris yra pagrindinis Aljanso atgrasymo principas.
Europiečiai perima daugiau lyderystės vaidmenų, tačiau vis dar stokoja svarbių pajėgumų dėl daugelį metų trukusio nepakankamo finansavimo ir priklausomybės nuo JAV.
Ypač sudėtingos spragos išlieka žvalgybos ir branduolinio atgrasymo srityse.
Europos pareigūnai teigia, kad jokie kariuomenės perdislokavimai negali greitai pakeisti JAV palydovų, stebėjimo ir raketų perspėjimo sistemų, kurios sudaro NATO patikimumo pagrindą.
Tačiau, kaip pažymi leidinys, perėjimas link labiau europietiškos NATO jau vyksta.
Vis daugiau svarbių NATO vadovavimo postų užima europiečiai, o daugelis didelių pratybų, kurios neseniai įvyko arba planuojamos artimiausiu metu, bus vadovaujamos Europos pajėgų – ypač Šiaurės regione, kur Aljansas ribojasi su Rusija.