51-erių buvęs žurnalistas į valdžią atėjo 2018 m. po taikios revoliucijos ir didžiąją dalį savo politinės sėkmės sukūrė kruopščiai puoselėdamas prieinamumo įvaizdį.
Rėmėjų akyse N. Pašinianas išlieka toks pat, kokį jie pažinojo 2018 m.: maištininkas, kuris siekdamas mesti iššūkį korumpuotam posovietiniam elitui nuėjo šimtus kilometrų Armėnijos keliais, miegojo po atviru dangumi ir sakė ugningas kalbas minioms nuo suoliukų, namų stogų ir kiemuose.
„Man svarbiausias įvykęs pokytis yra tai, kad Armėnijos vyriausybė ir žmonės myli vieni kitus“, – per šių metų rinkiminę kampaniją rinkėjams sakė jis, pridurdamas, kad sekmadienio rinkimai turėtų tapti „mūsų meilės pergalės diena“.
Armėnijos ryšių su Europa mezgimą laiko dideliu lūžiu: ji buvo didžiausia Rusijos sąjungininkė regione
Tačiau praėjus aštuoniems metams po taikios revoliucijos, visuomenė N. Pašinano atžvilgiu yra susiskaldžiusi.
Kai 2020 m. dėl atsiskyrusio Kalnų Karabacho regiono kilo karas su Azerbaidžanu, tuometinis rafinuotas politikas su švelniu rankos paspaudimu ir drovia šypsena beveik pernakt virto karingai nusiteikusiu karo vadu.
N. Pašinianas reguliariai kreipdavosi į tautą per televiziją su įkvepiančiais karo šūksniais, ragindamas armėnus „susivienyti ir sulaužyti priešo stuburą“ bei pabrėždamas, kad diplomatinio konflikto sprendimo negali būti.
Susiję straipsniai
Po dviejų karinių pralaimėjimų, šaliai praradus Kalnų Karabachą ir priėmus 100 tūkst. armėnų tautybės pabėgėlių, N. Pašinianas dabar save vaizduoja kaip vienintelį lyderį, kuris gali užtikrinti ilgalaikę taiką.
Konfliktas taip pat paskatino jį ieškoti naujų sąjungininkų, sumažinant Armėnijos priklausomybę nuo tradicinės rėmėjos Maskvos – tuo supykdydamas Kremlių – ir tuo pačiu stiprinant ryšius su Europos Sąjunga (ES) ir JAV.
Apklausų duomenimis, N. Pašiniano partija „Pilietinis susitarimas“ prieš rinkimus užtikrintai pirmauja.
Kaltinimai dėl autoritarinių metodų
Iki ateidamas į valdžią, N. Pašinianas sukaupė daug patirties agituodamas prieš Rusijai palankią šalies vadovybę.
Po 2008 m. prezidento rinkimų, per kuriuos susirėmimuose tarp policijos ir nugalėto opozicijos kandidato rėmėjų žuvo 10 žmonių, N. Pašinianas buvo apkaltintas riaušių kurstymu ir daugiau nei metus praleido slapstydamasis.
2009 m. jis pasidavė teisėsaugos institucijoms ir iki 2011 m. buvo kalinimas, o jau kitais metais buvo išrinktas į parlamentą.
Aktyvistų ir analitikų teigimu, N. Pašiniano veiksmai einant ministro pirmininko pareigas neatitinka to bekompromisio demokratinio reformatoriaus įvaizdžio, kurį jis susikūrė daugelio akyse 2018 m.
Kritikai premjerą kaltina naudojant teismus, policiją ir biurokratiją savo oponentų spaudimui – tarp jų ir įtakingosios Armėnijos bažnyčios.
„Demokratijos padėtį Armėnijoje galima apibūdinti kaip laipsnišką perėjimą nuo populizmo prie autoritarinių valdymo metodų“, – naujienų agentūrai AFP sakė analitikas Gevorgas Pogosianas.
„Kalėjimai yra perpildyti žmonėmis, persekiojamais dėl savo politinių pažiūrų“, – teigė kitas analitikas Vigenas Hakobianas.
N. Pašinianas yra palyginęs opozicijos lyderius su „mafijos bosais“, kurie „turėtų dirbti pataisos darbų kolonijose“.
Išreiškė meilę rinkėjams
Šios rinkimų kampanijos metu N. Pašinianas keliavo autobusu po Armėniją, sustodamas pasisveikinti su rėmėjais savo garsiąja fraze: „Sveiki, mylimieji žmonės. Na, kaip sekasi, kaip reikalai?“
Tarp sustojimų premjeras rengė tiesioginės transliacijas iš autobuso, save filmuodamas valgantį vietinius užkandžius. N. Pašinianas nuolat leisdavo socialinių tinklų turinį, kuriuo siekė parodyti neatsitvėręs valdžios sienomis.
„Myliu jus visus“, – platformoje „Instagram“ neseniai rašė jis, džiaugdamasis, kad jo vaizdo įrašai – dažnai rodantys jį tiesiog sėdintį savo biure, fone skambant populiariai muzikai – surinko 100 milijonų peržiūrų.
Šiais metais jis subūrė muzikos grupę, kurioje groja būgnais. Ji ištikimiausiems rėmėjams rengia koncertus Jerevane ir jo ribų.
Gegužę armėnai turėjo progą stebėti chrestomatinį performatyvios diplomatijos pavyzdį: N. Pašinianas būgnų lazdeles paėmė į rankas viešint Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, kuris čiupęs mikrofoną sudainavo garsią prancūzų-armėnų kilmės dainininko Charleso Aznavouro sukurtą baladę.
Šis televizijų kameroms tobulai pritaikytas pasirodymas buvo aiškus signalas, kas, Europos nuomone, turėtų likti valdžioje.
1975 m. šiauriniame Idževano mieste gimęs N. Pašinianas pirmaisiais metais po Sovietų Sąjungos žlugimo studijavo žurnalistiką Jerevano valstybiniame universitete.
Būsimąjį ministrą pirmininką universitetas išmetė – N. Pašiniano teigimu, dėl politinės veiklos, tačiau universitetas nurodė, kad toks sprendimas buvo priimtas dėl paskaitų nelaikymo.
Ankstesnių rinkiminių kampanijų metu N. Pašinianas mojavo plaktuku, simbolizavusiu politinę priešpriešą.
Dabartinės jo kampanijos simboliu tapo jausmaženklis – abiejų rankų širdelės.