Apie tai rašo „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Casey Michelis. Jis pažymi, kad toks požiūris egzistavo dar gerokai prieš Vladimirui Putinui ateinant į valdžią, tačiau būtent ši regioninės hegemonijos idėja tapo itin svarbi V. Putino siekiui atkurti didžiosios valstybės statusą.
C. Michelis teigia, kad daugelis JAV prezidentų neprieštaravo tam, jog Rusija veiktų kaip regioninė hegemonė. Pasak jo, tai buvo būdinga tiek Billui Clintonui, kuris spaudė Ukrainą ir Kazachstaną atsisakyti branduolinių ginklų Rusijos naudai, tiek Barackui Obamai, kuris nekreipė deramo dėmesio į Rusijos invaziją į Gruziją ir sušvelnino atsaką į pirmąją Rusijos invaziją į Ukrainą 2014 metais.
Vis dėlto, anot C. Michelio, nesėkmingas V. Putino karas prieš Ukrainą Rusijos svajones apie didžiosios valstybės statusą pavertė fantazija. Apžvalgininkas konstatuoja, kad Rusija nebėra net pagrindinė regioninė galia teritorijose, kuriose anksčiau dominavo.
Jis pabrėžia, kad Ukraina perkėlė karo veiksmus tiesiai į Rusijos teritorijos centrą. Be to, Ukrainos pasiekimai pradėjo silpninti Rusijos kontrolę Kryme, atimdami iš okupuoto pusiasalio tiekimo galimybes.
Pasak C. Michelio, V. Putino įsitikinimas, kad jis gali užkariauti likusią Donbaso dalį, vis labiau prasilenkia su realybe. Tai, jo vertinimu, dar kartą parodo, kokios tuščios dabar yra Rusijos pretenzijos į regioninę hegemoniją.
Apžvalgininkas taip pat pažymi, kad ir kitos vadinamojo Rusijos „artimojo užsienio“ valstybės renkasi savarankišką kelią. Rusijos okupuotas Padniestrės regionas išgyvena ekonominį žlugimą ir vis aktyviau remia reintegraciją su Moldova.
Armėnijoje valdžia juda provakarietiška kryptimi ir neseniai surengė pirmąjį dvišalį viršūnių susitikimą su Europos Sąjunga. Net ir po to, kai V. Putinas pagrasino Jerevanui „ukrainietišku scenarijumi“, Armėnijos valdžia neatsitraukė, o tai, kaip pažymi C. Michelis, labai skiriasi nuo Rusijos vasalo elgesio.
C. Michelis taip pat konstatuoja, kad Vidurinės Azijos šalys vis labiau tolsta nuo Rusijos orbitos. Pavyzdžiui, Kazachstanas paskelbė, kad jo oficiali istorija siejama ne su Rusija ar Sovietų Sąjunga, o su Aukso ordos imperija.
Tokiu aiškinimu Maskvos įtaka vertinama kaip imperinis primetimas. Tai rodo vis didesnį regiono valstybių norą atsiriboti nuo Rusijos istorinės interpretacijos.
Apžvalgininkas primena, kad kirgizų ir amerikiečių tyrėja Erica Marat rašė, jog po plataus masto invazijos į Ukrainą Rusijos suvokimas Kirgizijoje reikšmingai pasikeitė. Pasak jos, jaunoji karta sovietizaciją laiko iš esmės kolonijine patirtimi, kurią galima lyginti su Europos vykdyta Afrikos ir Azijos kolonizacija.
C. Michelio teigimu, Rusijos strateginei katastrofai Ukrainoje tampant vis akivaizdesnei, nestebina, kad kitos buvusios kolonijos vadinamajame „artimajame užsienyje“ siekia nutolti nuo Maskvos. Vis dėlto Rusija dar išlaiko įtaką Baltarusijoje, kuri išlieka vienintele aiškia jos sąjungininke šiame regione.
„Tai išimtis, patvirtinanti taisyklę“, – pabrėžia C. Michelis. Jo vertinimu, Rusijos regioninė įtaka silpnėjo kartu su jos kariniais pasiekimais Ukrainoje.
Apžvalgininkas mano, kad JAV turėtų padaryti viską, kas įmanoma, jog paremtų Ukrainą, taip pat Armėniją ir Moldovą.
„Amerika gali padėti atskleisti tikrąjį Rusijos įvaizdį: tai ne pasaulinė galybė, o dabar, dėl V. Putino veiksmų, net ne regioninė galia“, – reziumuoja C. Michelis.
Parengta pagal „Unian“ inf.