„Politico“: 5 kritinės NATO problemos, kurias privaloma išspręsti iki susiduriant su Rusija (7)

Leidinys kalbėjosi su 15 esamų ir buvusių NATO pareigūnų bei diplomatų, siekdamas išsiaiškinti penkis pagrindinius klausimus, kuriuos Aljansui teks išspręsti ruošiantis galimai Rusijos invazijai.

Pirmiausia NATO sąjungininkai turės apibrėžti savo ambicijų lygį – nuspręsti, kokį konkretų karių skaičių ir kokius karinius pajėgumus jie pasirengę skirti bendram Aljanso gynybos planui įgyvendinti. Taip pat reikės susitarti, kaip užtikrinti įprastinės ginkluotės ir pajėgų, pavyzdžiui, sausumos dalinių ar aviacijos, suteikimą branduolinį ginklą turinčioms valstybėms, tokioms kaip Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).

Antras svarbus klausimas – kaip kompensuoti galimą JAV karinių pajėgumų trūkumą Europoje. Baiminamasi, kad Vašingtonas gali atitraukti Europai itin svarbius išteklius, pavyzdžiui, sunkiuosius transporto lėktuvus, o JAV siekis mažinti karinį buvimą žemyne priverstų sąjungininkus skubiai ieškoti būdų, kaip pakeisti prarastus pajėgumus.

NATO pareigūnas Camille’is Grandas pabrėžė, kad ankstesnis Aljanso veikimo principas keičiasi.

„Dar visai neseniai NATO logika buvo tokia: apskaičiuojate, ko reikia Aljansui, o jei kažko trūksta, JAV tiesiog užpildo šias spragas. Dabar viskas kitaip“, – sakė jis.

Vienas iš galimų sprendimų – atsisakyti reikalavimo valstybėms turėti konkrečių rūšių ginkluotę ir vietoj to nustatyti konkrečias operacines užduotis, pavyzdžiui, sunaikinti Rusijos vadavietes. Toks požiūris suteiktų daugiau lankstumo Europos sąjungininkėms, neturinčioms prieigos prie amerikietiškų ginklų sistemų, tokių kaip sparnuotosios raketos „Tomahawk“.

Trečiasis klausimas susijęs su regioniniais nesutarimais dėl Aljanso prioritetų. Po 2022 metais prasidėjusios plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą NATO dėmesys persikėlė į rytus, o per pastaruosius metus – ir į šiaurę, Grenlandijos kryptimi, tačiau dalis sąjungininkių norėtų, kad daugiau dėmesio būtų skiriama pietiniam ir pietrytiniam Aljanso flangams.

Tarp šiuose regionuose kylančių iššūkių – Rusijos samdinių buvimas Libijoje, migracijos panaudojimo kaip ginklo rizika, didėjantis povandeninių laivų aktyvumas ir bepiločių orlaivių atakos prieš laivus Juodojoje jūroje. Šie klausimai rodo, kad Aljansui tenka derinti skirtingų regionų saugumo poreikius ir spręsti, kaip paskirstyti turimus gynybos išteklius.

Ketvirtasis klausimas – kaip suderinti investicijas į bepiločius orlaivius ir tradicinę karinę techniką, tokią kaip tankai bei artilerija. Bepiločių sistemų dominavimas Ukrainos fronto linijoje, tikėtina, paskatins diskusijas, kiek išteklių reikėtų skirti jų plėtrai ir kiek – įprastinės ginkluotės parkui išlaikyti bei stiprinti.

C. Grandas atkreipė dėmesį, kad šias diskusijas skatina ir Europos valstybėms vis sunkiau sprendžiama karių komplektavimo problema.

„Vienas iš veiksnių, skatinančių visus plačiau naudoti bepiločių sistemas, yra visuomenės senėjimas ir dėl to atsirandantis personalo trūkumas“, – teigė NATO pareigūnas.

Valstybėms taip pat reikės rasti būdų neatsilikti nuo Rusijos technologinės pažangos ir kartu nesugriauti nacionalinių gynybos biudžetų. Prancūzijos karinio jūrų laivyno admirolas Pierre’as Vandieris kaip vieną iš galimų sprendimų pasiūlė prenumeratą primenantį modelį, pagal kurį įranga būtų reguliariai atnaujinama, kad ginkluotės sistemos netaptų pasenusios.

Penktasis klausimas – kokias pamokas NATO gali perimti iš Ukrainos. Dauguma Aljanso sąjungininkių pripažįsta, kad Ukraina prisideda prie jų saugumo savo gausia ir kovose užgrūdinta kariuomene bei sparčiai tobulinamomis technologijomis, apimančiomis oro, jūrų ir sausumos bepiločius orlaivius, oro gynybos sistemas, raketinę ginkluotę ir pažangią mūšio lauko valdymo sistemą „Delta“.

Dėl šios priežasties kai kurios valstybės ragina glaudžiau bendradarbiauti karinės pramonės srityje. Vis dėlto kitos laikosi atsargiau, pabrėždamos, kad karas Ukrainoje iš esmės skiriasi nuo NATO doktrinos, kurioje pirmenybė teikiama greitiems manevriniams kovos veiksmams, oro erdvės kontrolės užtikrinimui ir tiksliems smūgiams dideliais atstumais.

Atskiras iššūkis Europai – galimas JAV paramos praradimas ir transatlantinių santykių krizė. Europos valstybės baiminasi, kad JAV prezidentui Donaldui Trumpui perėjus į Rusijos pusę transatlantiniai ryšiai gali žlugti, o Europa nepajėgtų kompensuoti Ukrainai prarastos amerikiečių karinės ir žvalgybinės pagalbos.

Europa negali pakeisti ankstyvojo perspėjimo apie balistinių raketų paleidimą sistemų, priešraketinės gynybos kompleksų „Patriot“, skirtų tokioms raketoms perimti, taip pat plataus žemosios Žemės orbitos interneto palydovų tinklo „Starlink“. Šie pajėgumai išlieka viena iš sričių, kuriose Europos galimybės savarankiškai užtikrinti reikiamą paramą yra ribotos.