Premjerui Dmitrijui Medvedevui vis labiau slenkant į šešėlį Rusijos viešojoje erdvėje, prezidentui Vladimirui Putinui reikės talkininko, galinčio suvaldyti į ekonominių ir socialinių problemų liūną brendančią šalį.
S.Šoigu savo patikimumą krizinėse situacijose demonstruoja jau 22 metus.
Rusijos gynybos vadas – unikalus sugebėjimo prisitaikyti prie bet kurios sistemos ir darbo pavyzdys.
Prezidento Boriso Jelcino valdymo metu S.Šoigu buvo vertinamas už ryžtą. V.Putinas pagarbiai vertina, kaip atsargiai, bet skrupulingai viską apskaičiuodamas jis valdo situaciją.
Atrodo, kad S.Šoigu – Kremliaus režimo ateitis.
Ministras – buvęs chuliganas
Kandidatas į naujuosius Rusijos gelbėtojus gimė mažoje ir skurdžioje 300 tūkstančių gyventojų teturinčioje Tuvos Respublikoje, geografiniame Azijos centre. Oficiali biografija skelbia, kad jo tėvas Kužugetas Šoigu buvo vietinio laikraščio redaktorius, o rusų kilmės motina Aleksandra – zootechnikė.
S.Šoigu gimtinėje dabar sklando legendos, kad tėvas būsimajam valstybės gynybos ministrui neatsitiktinai davė Sergeko vardą, tuvių kalba reiškiantį „pilnas jėgų“. Pasakojama, kad žmonės jau jaunystėje jam sakydavo, jog Sergejus „grįšiąs į Tuvą jau kaip krašto gelbėtojas“.
Tikrovė buvo kitokia.
Sergejaus tėvai, kaip ir sūnus, mokėjo pasinaudoti sistemos teikiamomis galimybėmis. Tėvas greitai tapo Komunistų partijos sekretoriumi Tuvoje, o motina įsitvirtino Žemės ūkio komiteto Planavimo skyriuje.
Tiesa, būsimas gynybos ministras vaikystėje sunkiai pateisino karjeristų tėvų lūkesčius.
Mokykloje S.Šoigu buvo tikras chuliganas, gavęs Šėtono pravardę. Vargu ar trejetukais mokykloje mokęsis Sergejus būtų lengvai įstojęs į Krasnojarsko politechnikos institutą, jeigu ne tėvo globa. Partijos gretose gerbiamas K.Šoigu dažnai gelbėdavo sūnų iš nemalonių situacijų.
Patinka gelbėtojo vaidmuo
1977 metais inžinieriaus statybininko specialybę įgijęs S.Šoigu daugiau nei dešimtmetį praleido Sibire, vadovavo statybos trestui Abakane, kol politinis persitvarkymas iškėlė ambicingą tuvį į naują lygį. Tiesa, prie karjeros šuolių prisidėjo ne tiktai jo meilė darbui, bet ir reikiamu laiku užmegztos pažintys.
Studijų metais S.Šoigu vedė Iriną Antipovą, stambaus Krasnojarsko statybų sektoriaus vadovo dukrą.
Dar svarbesnė buvo pažintis su Olegu Šeninu – SSRS valstybinio ypatingosios padėties komiteto nariu. Įtraukęs į partinį darbą savo bičiulį Sergejų, jis greitai supažindino jį ir su būsimuoju prezidentu B.Jelcinu.
1991 metų rugpjūčio pučo metu S.Šoigu stojo būtent į B.Jelcino pusę, taip netiesiogiai išduodamas savo draugą O.Šeniną.
Žlugus Komunistų partijai naujai išrinktas prezidentas iš karto į savo globą pasiėmė perspektyvųjį S.Šoigu, įteikė Laisvos Rusijos gynėjo medalį ir patikėjo gelbėtojų korpuso vado postą.
1994 metais Rusijoje buvo įsteigta Nepaprastųjų situacijų ministerija ir buvęs mokyklos chuliganas tapo jos vadovu – administravo milžiniškas pajėgas ir lėšas.
Per metus nedaug karinės patirties turintis S.Šoigu tapo generolu leitenantu, per 3 – generolu pulkininku, o per 5 metus – armijos generolu.
Draudė kritikuoti kariuomenę
Patikimo žmogaus reputaciją pelnęs S.Šoigu eilinių rusų akyse po truputį tapo tuo žmogumi, kuris tvarko krizes.
Potvyniai, gaisrai ar kitos nelaimės televizijos ekranuose neapsieidavo be rūpestingų ir padrąsinančių ministro kalbų.
B.Jelciną poste pakeitęs V.Putinas negalėjo neįvertinti S.Šoigu nuopelnų.
V.Putino reputaciją sutvirtinęs karo Čečėnijoje suvaldymas neapsiėjo ir be nepaprastųjų situacijų ministro pastangų. Būtent S.Šoigu buvo patikėta atkurti vandens tiekimo sistemą, sutvarkyti infrastruktūrą karo sugriautoje Čečėnijoje. Dar svarbiau, kad pragmatiški ministro žingsniai stiprino ir paties prezidento autoritetą.
Anksčiau bet kokie stambesni projektai neapsieidavo be kaltinimų korupcija ir išlaidavimu, o S.Šoigu patikėtos užduotys buvo vykdomos sklandžiai ir greitai.
Pats ministras nevengė siųsti savo pareigūnų į mokymus Vokietijoje bei JAV ir įgytą patirtį jie pritaikydavo dirbdami Rusijoje.
Politinio judėjimo „Jedinstvo“ vadovu buvęs S.Šoigu nebijojo reikšti savo nuomonės ir siūlyti iniciatyvų. Per Čečėnijos karą jis viešai pareiškė, kad „kritikuoti mūsų karių veiksmus – vadinasi, išduoti valstybę ir jos karines pajėgas“. Toks lojalumas buvo pastebėtas ir V.Putinas jam suteikė galimybę tapti pavaduojančiu ministru pirmininku.
Turtus krauna žmona
S.Šoigu kaip valstybės tarnautojas neturėjo teisės užsiimti verslu, bet įdėmiau jo karjerą sekantys analitikai pažymi, kad gynybos ministras niekada nesusidūrė su finansinėmis problemomis. Štai 2005 metais jis pareiškė parduodąs namą Pamaskvyje, kuriame netrūksta prabangos.
Šalia jo – ir teniso aikštynas, ir svečių namelis, ir sodas su egzotiniais augalais, ir baseinas bei garažas trims automobiliams.
Bendra šio nekilnojamojo turto vertė – 3,7 milijono dolerių (9,7 mln. litų).
Tais pačiais metais ministras deklaravo uždirbęs tik 1,2 milijono rublių (85 tūkst. litų).
Kokie aitvarai sukrovė tokius turtus iš biudžetinės algos gyvenančiam S.Šoigu? Atsakymas paprastas ir dažnai pasitaikantis Rusijos politinėje erdvėje – artimųjų pajamos. Ministro žmonos Irinos pajamos kur kas didesnės nei vyro – jai priklauso turizmo kompanija, daug įvairių komercinių projektų.
Kalbama, kad būtent I.Šoigu turizmo bendrovė gauna didelius užsakymus organizuoti Nepaprastųjų situacijų ministerijos darbuotojų atostogas.
Tai nėra išskirtinis atvejis Rusijoje, rusai net turi posakį: „Ministras vargšas, tačiau bent žmona turtinga.“
Beveik neturi silpnybių
S.Šoigu kritikai teigia, kad jo ministerija gali naudotis beveik neribotomis lėšomis, mat finansinės operacijos griežtai slepiamos. Tai puiki terpė korupcijai.
Be to, 80 procentų ministerijos sudėties sudaro personalas, o likę 20 procentų – šauktiniai, kuriems ir tenka tvarkytis su sunkiausiomis užduotimis.
Visa milžiniška Rusijos gynybos struktūra yra megagenerolu vadinamo S.Šoigu rankose. Netgi savo buvusioje ministerijoje jis paliko ištikimą žmogų – seną bičiulį Vladimirą Pučkovą. S.Šoigu vaidmuo dabartiniame Rusijos politiniame elite – išskirtinis.
Joks kitas asmuo neišsilaikė visose politinėse sistemose, nežengė taip aukštai politikoje, išlaikydamas ir karinio rango teikiamą sprendimų galią.
S.Šoigu dabar turbūt daugiausia tiesioginės įtakos turintis žmogus, tad laiptelis aukštyn į aukščiausio rango postą Kremliuje atrodo savaime suprantamas.
Tiesa, nežinia, ką mąsto pats atsargusis generolas Šėtonas, laisvalaikiu mėgstantis medžioti Tuvoje, kur kažkada savo žymiąją fotosesiją surengė iki pusės išsirengęs V.Putinas.
Atrodo, kad S.Šoigu laukia dideli išbandymai. Tuvos gelbėtojui, apie kurį jau kuriamos legendos gimtajame krašte, gali tekti gelbėti byrančią Rusiją.
Įpėdinių gretose – pažįstami veidai
48 metų D.Medvedevui vis sunkiau laikytis premjero poste. „Gazprom“ direktorių tarybos pirmininku buvęs ir netikėtai į Kremliaus politikos elitą įšokęs dabartinis Rusijos premjeras gali susidurti su Vakarų sankcijų pasekmėmis. Kalbama, kad greitai jį pakeis ryžtingesnis ir didesnį pasitikėjimą turintis žmogus.
Rusijos prezidento administracijos vadovas 61 metų Sergejus Ivanovas išsiskiria lojalumu V.Putinui. Atsargos generolas pulkininkas 6 metus buvo Rusijos gynybos ministras, o vėliau dirbo pirmuoju vicepremjeru. Būtent jis pralošė vidaus kovą D.Medvedevui dėl prezidento posto.
Jau ketvirtojoje Rusijos vyriausybėje dirbantis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas turi sukaupęs didelę diplomatinę patirtį, bet nėra aktyvus vidaus politikos žaidimų dalyvis. Neatrodo, kad 64 metų S.Lavrovas pats rodytų didelį entuziazmą tapti Rusijos gelbėtoju.
Pirmasis vyriausybės vadovo pavaduotojas Igoris Šuvalovas – mįslinga asmenybė naujo Rusijos lyderio paieškose. Ir su V.Putinu, ir su D.Medvedevu gerai sutariantis buvęs teisininkas šiuo metu atsakingas už valstybės biudžetą ir ekonominę politiką. Krizės metu tai gali tapti tramplinu į lyderystę 47 metų ambicingam I.Šuvalovui.
55 metų Dmitrijus Kozakas – vienas ištikimiausių V.Putino sąjungininkų, dirbęs su juo dar Sankt Peterburgo miesto administracijoje.
Jis vadovavo 2004 metų V.Putino prezidentinei rinkimų kampanijai, o vėliau buvo įvardijamas kaip vienas pagrindinių kandidatų dalytis valdžia Kremliuje. Šiuo metu jis D.Medvedevo kabinete eina premjero pavaduotojo pareigas.
Skandalingais pareiškimais bei užsienio politikos viražais pagarsėjęs 50 metų Dmitrijus Rogozinas – mažiausiai tikėtina kandidatūra, tačiau jam jau buvo patikėti strategiškai svarbūs postai.
Būtent D.Rogozinas 2008 metais tapo Rusijos atstovu prie NATO ir atstovavo Kremliaus pozicijai karo Gruzijoje metu, o dabar vyriausybėje yra atsakingas už krašto apsaugą ir šalies kosminę programą.
