Sutrikusi partnerystė turi įtakos ne tik ES teisėkūros ir politinei darbotvarkei, kuri priklauso nuo subtilios tarpinstitucinės pusiausvyros. Ji taip pat grasina pakenkti ES pozicijai pasaulyje.
Konkurencija tarp Europos Komisijos (EK) ir Europos Tarybos jau seniai tapo iššūkiu dėl neatsiejamos struktūrinės įtampos sudėtingoje ES sistemoje.
EK yra bloko vykdomoji institucija, galinti siūlyti teisės aktus, todėl jos pirmininkas yra beveik kiekvienos ES iniciatyvos centre.
Tačiau Taryboje susitinka valstybių ir vyriausybių vadovai, kad galėtų pasiūlymus paversti teisės aktais. Nors jos pirmininkas atlieka koordinatoriaus vaidmenį, moderuodamas tikruosius sprendimus priimančių asmenų diskusijas, ši pozicija greičiausiai yra artimesnė tikrajai bloko galiai.
Kadangi abiejų vaidmenų atsakomybės sritys persidengia, kyla dar daugiau painiavos dėl seno klausimo, dažnai priskiriamo buvusiam JAV valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui, – kam skambinti, kai norima paskambinti Europai? Europos Parlamentas, turintis savo pirmininką, yra trečiasis galios centras, tačiau mažai kas galėtų teigti, kad jis yra ne kas kita, „kaip jaunesnysis kitų dviejų centrų brolis ir sesuo“.
Pasak daugelio ES pareigūnų, įskaitant tuos, kurie dirbo ankstesnėse administracijose – kai Jeanas-Claude'as Junckeris vadovavo Komisijai, o Donaldas Tuskas buvo Tarybos pirmininkas, dabartinių vadovų asmenybių susidūrimas pakėlė tarpinstitucinę konkurenciją į kitą lygmenį.
U.von der Leyen ir Ch.Michelio susitikimai beveik nevyksta, net ir rengiantis Europos Vadovų Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimams.
Abiejų institucijų darbuotojai praneša, kad Komisija ir Taryba dėl dalyvavimo susitikimuose su trečiosiomis šalimis nesutaria.
Vykstant tęstinėms diskusijoms dėl pasaulinės maisto krizės, Jungtinių Tautų atstovai buvo nustebinti, kai vyresnysis ES darbuotojas, anksčiau dalyvavęs derybose, staiga buvo pašalintas iš vėlesnių susitikimų.
„Bendravimas visiškai nutrūko“, – sakė vienas pareigūnas, pageidavęs likti nežinomas.
U.von der Leyen ir sofa
Kai U.von der Leyen ir Ch.Michelis buvo išrinkti vadovauti dviem galingiausioms ES institucijoms 2019 m., rodės, kad bus sudarytas efektyus bendradarbiavimas tarp politikų.
U.von der Leyen, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vyriausybės gynybos ministrė, didžiąją savo karjeros dalį praleido dirbdama vidaus politikoje.
Ch.Michelis, buvęs Belgijos ministras pirmininkas, kilęs iš garsios politinės šeimos, turėjo daugiau patirties ES struktūrose, nes turėjo galimybę būti Europos Vadovų Tarybos dalimi kaip savo šalies vadovas.
Juos siejo tam tikri biografiniai panašumai. Abu kilę iš šeimų, kuriose buvo apstu politikos. U.von der Leyen tėvas septintajame dešimtmetyje buvo ES konkurencijos skyriaus generalinis direktorius, o vėliau sėkmingai dirbo Vokietijos valstybiniame sektoriuje. Ch.Michelio tėvas buvo žinomas Belgijos užsienio reikalų ministras, ES komisaras ir Europos Parlamento narys.
Tačiau jųdviejų asmenybės labai skiriasi. U.von der Leyen, gydytoja ir septynių vaikų motina, yra analitiškai mąstanti ir kruopščiai kontroliuojanti asmenybė. Ch.Michelis – švelniai kalbantis, golfą dėvintis lyderis, mėgstantis poeziją, pernai vedęs savo ilgametę partnerę.
Pasak pareigūnų, politikų santykiai prasidėjo ramiai. „Buvo keletas nedidelių nesklandumų, bet nieko netikėto“, – sakė vienas ES pareigūnas. Pirmaisiais mėnesiais Europos Tarybos sekretoriatas kiekvieną pirmadienį numatė savaitinį popietinį Ch.Michelis ir U.de Vo Leyen susitikimą.
Tačiau nors susitikimai netrukus išsikvėpė, viskas visiškai sugriuvo tik 2021 m. balandžio mėn. po to, kai abu vadovai nuvyko į Turkiją susitikimui su Recepu Tayyipu Erdoganu.
Vaizdo įrašuose užfiksuota sukrėsta U.von der Leyen, kai Ch.Michelis greitai užėmė vienintelę kėdę šalia Turkijos prezidento, palikdamas ją sėdėti ant sofos priešais Turkijos užsienio reikalų ministrą. Komisijos pirmininkė, pirmoji moteris, užėmusi šias pareigas, vėliau Europos Parlamentui sakė, kad šis incidentas ją „įskaudino“, ir dėl to kaltino seksizmą.
Incidentas, pavadintas „Sofagate“, pasklido visame pasaulyje, o abipusiai, nors ir ne visada vieši, kaltinimai paskatino prastėjančius santykius, kurie nuo to laiko tik blogėja.
Pastaruoju metu Europos Tarybos pareigūnai teigia, kad U.von der Leyen ne kartą atšaukė susitikimus pietų metu net ir prieš „Sofagate“ įvykį.
EK dirbantys pareigūnai nurodė, kad „iš tikrųjų jie niekada nevyko kas savaitę“. Jų teigimų, jiedu susitinka „beveik“ kiekvieną savaitę įvairiuose forumuose, nors suplanuotų susitikimų „vienas prieš vieną“ buvo atsisakyta.
Priešingai, U.von der Leyen ir Ch.Michelio pirmtakai J.C. Junckeris ir D. Tuskas susitikdavo. Jie palaikė gerus darbinius santykius, prie kurių prisidėjo jų ankstesnė pažintis būnant ministrais pirmininkais, nepaisant nesutarimų tokiais politikos klausimais kaip migracija.
Kalbant apie „Sofagate“, panašu, kad Ch.Michelis nepasimokė.
2022 m. vasarį, po kelių mėnesių, dar neatslūgus pasipiktinimui dėl sofos incidento, per rankos paspaudimo fotosesiją su Afrikos pareigūnais jis nebyliai stovėjo šalia, kai Ugandos užsienio reikalų ministras praėjo pro U.von der Leyen, tačiau sugriebė jo, o paskui Emmanuelio Macrono ranką.
Prancūzijos prezidentas tuo metu švelniai pasiūlė Afrikos pareigūnui, kad jis galbūt norėtų pripažinti Europos Komisijos pirmininkę.
Įtampa visuomenėje
Pasak abiejų institucijų pareigūnų, aukščiausių ES politikų prasti santykiai ėmė daryti įtaką ES darbui.
Nors abu vadovai po aukščiausiojo lygio susitikimo rengiamose spaudos konferencijose pasirodo greta vienas kito, dialogo kasdieniais klausimais tarp vadovų ir jų artimų darbuotojų beveik nėra.
J.C. Junckerio ir D.Tusko valdymo metais Tarybos ir Komisijos vadovai prieš euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimus reguliariai susitikdavo su Europos Centrinio Banko ir Euro grupės, neoficialaus euro zonos finansų ministrų organo, pirmininkais. Tačiau nuo 2019 m. šie susitikimai neįvyko – net ir didėjant bloko ekonominiams sunkumams.
Europos Tarybos darbuotojai priversti „gaudyti informaciją kaip žurnalistai“, – sakė vienas pareigūnas, skųsdamasis, kad Komisija neinformuoja Ch.Michelio apie būsimus pasiūlymus, nors toms iniciatyvoms galiausiai reikės nacionalinių vyriausybių, su kuriomis jis dirba, paramos.
Paprastai Ch.Michelio kabinetas apie Komisijos pasiūlymus sužino tuo pačiu metu kaip ir šalių narių atstovai. „Tai nuolatinė kova, kad abi pusės dalytųsi informacija“, – sakė vienas Tarybos pareigūnas. Tuo metu Komisijos pareigūnai pabrėžia, kad Komisijos prerogatyva yra siūlyti teisės aktus be Tarybos indėlio.
Dėl sutrikusio bendravimo kai kurie ES Komisijos nariai kreipiasi tiesiogiai į Tarybos darbuotojus, kad užtikrintų, jog jų bylai ar portfeliui būtų skirta daug dėmesio Tarybos išvadose – oficialiuose dokumentuose, kuriuose atsispindi ES aukščiausiojo lygio susitikimuose šalių vadovų priimti sprendimai.
Neišnaudojant privačių kanalų, įtampa išsiliejo į viešuosius, ypač dėl energetikos krizės sprendimo. Lapkričio mėn. išsiųstame laiške, su kuriuo susipažino politinės žurnalistikos laikraštis „Politico“, Ch.Michelis papriekaištavo U. fon der Lejen už tai, kad ji nepateikė pasiūlymo dėl gamtinių dujų kainų viršutinės ribos, nors spalio mėn. aukščiausiojo lygio susitikime valstybių narių vadovai ragino ją nustatyti.
Nepasitikėjimas išlindo kalbant ir apie saugumo klausimus. Covid-19 pandemijos metu, kai u.von der Leyen personalo vadovas Bjoernas Seibertas ir ES Komisijos narys norėjo pasikalbėti su aukšto rango JAV administracijos atstovu, delegacija nusprendė vykti į Briuselio pakraštį ir pasinaudoti NATO būstine, o ne Tarybos patalpomis kitoje gatvės pusėje.
Tik šiais metais Komisija gavo savo saugią patalpą skambučiams į Jungtines Valstijas.
„Abu atsakingi“
Dviejų lyderių „varžybose“ U.von der Leyen laikoma turinčia pranašumą. Nors Ch.Michelis oficialiai atstovauja ES išorės renginiuose, Komisijos pirmininkė tapo ryškiausia ES lydere, ypač kai kalbama apie santykius su Vašingtonu.
Po Rusijos plataus masto puolimo Ukrainoje JAV prezidento Joe Bideno administracija užmezgė glaudžius darbinius santykius su U.von der Leyen komanda, ypač sankcijų srityje.
Pirešingai Ch.Michelis, kuris sunkiau skinasi kelią. Kai kovo mėn. į Briuselį atvyko Kanados prezidentas Justinas Trudeau, pagal protokolą jis turėjo susitikti su Tarybos pirmininku. Tačiau Kanados delegacija primygtinai reikalavo, kad jis taip pat susitiktų su U.von der Leyen, o tai rodo jos tarptautinį autoritetą.
„Atvirai kalbant, vyrauja nuomonė, kad Ch.Michelis nuvylė, bet U.von der Leyen savo vaidmeniu pranoko lūkesčius“, – sakė vienas ilgametis Komisijos pareigūnas.
Tačiau kalbant apie santykių pablogėjimą, pareigūnai iš esmės sutinka, kad kalti abu vadovai – Ch.Michelis dėl netinkamo elgesio tokiuose incidentuose kaip „Sofagate“ , o fon der Lejen – dėl savo polinkio griežtai kontroliuoti situaciją bendradarbiavimo sąskaita.
„Atvirai kalbant, jie abu yra atsakingi, – sakė vienas ES pareigūnas. – Jų pirmtakai suprato, kad abiem naudinga rasti stabilius darbinius santykius.“
Kitas ilgametis ES pareigūnas sakė, kad tarpinstituciniai santykiai dar niekada nebuvo tokie žemi. „Nėra prasmės, kad Europos Komisijos vadovas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ginčytųsi“, – sakė pareigūnas.
„Krizės metu ES turėtų susivienyti, – pridūrė pareigūnas. – Taip, struktūriškai abi institucijos konfliktuoja. Kartais nėra aiškaus darbo pasidalijimo. Mums reikia suaugusiųjų kambaryje“.
Parengta pagal „Politico“ inf.
