Žmogaus teisių tinklas „Human Rights Activists News Agency“, JAV įsikūrusi iraniečių organizacija, pranešė patvirtinusi daugiau kaip 6000 žuvusiųjų pavardėmis ir dar tikrinanti daugiau nei 17 tūkst. papildomų atvejų.
Kiti šaltiniai mini dar didesnius skaičius, o Londone veikianti „Iran International“ kalba net apie 36 500 aukų.
Plintant liudininkų pasakojimams, aiškėja ir kraupūs saugumo pareigūnų metodai. Pranešama, kad saugumiečiai tikslingai šaudė į protestuotojų akis, persekiojo ligoninėse bei žiauriai susidorodavo su miniomis gatvėse.
„Pirmiausia jus išprievartausime“
Vokiečių dienraštis „Welt“ gavo skirtingų žmonių liudijimus apie protestų žiarumą. Vienas jų moters iš Teherano rajono Punak.
Ji ilgai dvejojo, ar apskritai ryžtis papasakoti, tačiau galiausiai viską išdėstė ir raštu, ir telefonu, baimindamasi, kad ryšys vėl dings.
Ji priminė, jog sausio 11 d., praėjus keturioms dienoms po Rezos Pahlavio kvietimo išeiti į gatves, žmonės dar vis tebestovėjo aikštėse. Ji skandavo šūkius kartu su minia, kai staiga užpuolė saugumo pajėgos, ir bandė pasislėpti kampe.
Tada ji pamatė jauną vyrą – aukštą, kiek stambesnį – bėgantį nuo pareigūnų. Penki ar šeši režimo agentai vijosi jį ir pagavo iš nugaros.
Jam kritus, marškinėliai pakilo ir tapo matomos senos šratinių žaizdų ir mėlynių žymės ant kūno, liudijusios dalyvavimą ankstesniuose protestuose. Vaikinas desperatiškai bandė nusitraukti drabužį žemyn, kad paslėptų šiuos pėdsakus.
Pareigūnai jį apsupo. Suvokęs, kad pabėgti nebeįmanoma, jaunuolis pradėjo klykti. Vienas agentas parbloškė jį ant žemės. Kitas abiem rankomis sugriebė galvą ir visa jėga trenkė ja į asfaltą.
Trečias smogė jam į veidą šautuvo buože taip stipriai, kad visiškai sutraiškė nosį. Vaikinas staigiai ir labai garsiai suriko – ir iš karto nutilo.
Pusseserė prisipažino, kad ją graužia gėda ir kaltė, nes ji stovėjo už kelių metrų ir negalėjo jam padėti.
Kai pareigūnai nuėjo, ji puolė bėgti. Kai kurių skersgatvių pradžioje jau buvo atsiradę užrašai „Akligatvis“, kuriuos gyventojai nupurkštė, kad protestuotojai nesusispaustų spąstuose ir rinktųsi kitas pabėgimo kryptis.
Bėgdama ji pamatė, kaip prieš kelis metrus priekyje pargriuvo kitas jaunas vyras tiesiai prie pareigūno kojų. Tas lyg apsidžiaugė, sušuko „Aha!“ ir iš karo ginklo iššovė tiesiai į jį.
Pasak liudytojos, jaunuolio veidas buvo tiesiog nuplėštas, jis mirė vietoje.
Tą pačią naktį ji matė, kaip grupė pareigūnų suėmė jauną vyrą ir peiliais bei mačetėmis jį tiesiog išskerdė, o kūną numetė gatvės pakraštyje.
Ji pastebėjo ir tai, kaip pareigūnai į atskirą automobilį grudo jaunas moteris – ir sužeistas, ir dar neliestas – sodindami jas viena ant kitos.
„Mes jūsų nenužudysime. Pirmiausia išprievartausime, paskui nužudysime“, – taip, jos žodžiais, juokėsi vyrai, prieš automobiliui pajudant.
Pusseserė pripažino nežinanti, kaip apskritai išgyveno tą naktį ir kaip sugebėjo sveika pargrįžti namo.
Ji verkė, kalbėdama ne apie kūno skausmus nuo daugybės smūgių lazdomis ar nuodingų dujų deginamus plaučius. Labiausiai ją draskė jausmas, kad jos siela tarsi mirė, o vienintelė priežastis dar gyventi – perduoti kitų balsą.
Motinos istorija
Antrasis „Welt“ gautas liudijimas – autorės motinos. Ji pasakojo apie savo patirtį per protestų naktis Teherane ir kaltę dėl 1979 m. revoliucijos.
Šeima didelė – daug brolių, seserų, dukterėčių ir sūnėnų, ir beveik visi per protesto dienas buvo gatvėse.
Ryšys atsirado tik neseniai, todėl tik dabar jie gali detaliau dalintis savo išgyvenimais. Motina nuvyko pas seserį į Ašrafi Esfahani rajoną, kur dvi dukterys ruošėsi eiti į protestą.
Jos prašė ją likti namuose, tačiau moteris pareiškė, kad vieniša įtampa bute jai pavojingesnė už išėjimą kartu. Ji prisiminė dalyvavusi paskutinėmis 1979 m. revoliucijos dienomis ir jautė kaltę, kad galėjo bent menkiausiai prisidėti prie Islamo Respublikos gimimo.
„Jei jau turiu mirti, tebūnie dabar, kai žūsta tiek daug jaunų žmonių“, – taip ji motyvavo savo apsisprendimą.
Pirmąją naktį jie buvo Šahrano rajone. Žmonės plėšė Ali Khamenei ir Kassemo Soleimanio portretus nuo sienų ir vietoje jų kėlė liūto ir saulės vėliavą, naudotą iki islamo revoliucijos.
Minia skandavo „Tegyvuoja šachas“, „Pahlavis sugrįš“ ir „Mirtis Chameneijui“. Motina prisiminė, kad žmonių buvo minios.
Pirmąją naktį saugumo pajėgos daugiausiai naudojo lazdas, ašarines dujas ir įspėjamuosius šūvius, dažniausiai iš šratinių šautuvų.
Antrąją naktį, vėl Šahrane, ji pamatė, kaip pareigūnas sugriebė jauną merginą už plaukų ir tempė ją per asfaltą.
Staiga į minią motociklais įsiveržė ginkluoti agentai ir padalijo žmones į dvi dalis.
Policijos automobilis pervažiavo jauną vyrą. Tie, kurie nebuvo gatvėje, rėkė iš langų, stebėdami smurtą.
Pareigūnai į juos reagavo necenzūriniais seksualiniais įžeidimais ir šaudė į langus. Kai pajėgos priartėjo, staiga vieno namo durys prasivėrė.
Jaunas vyras įtraukė motiną, jos dvi seseris ir kelis kitus žmones į vidinį kiemą. Kaimynai nurodė jiems lipti ant stogo. Sunki metalinė durų konstrukcija atlaikė spardymus, o neišlaužę vartų saugumo agentai nusprendė trauktis.
Dvi–tris valandas žmonės praleido laiptinėje, klausydamiesi garsų lauke. Kai triukšmas pritilo, tas pats vyras išėjo išnešti šiukšlių ir grįžęs pranešė, kad jie gali bandyti bėgti. Vienos moters sūnus surado juos pakeliui ir automobiliu parvežė namo.
Kitą dieną gatvės, motinos žodžiais, buvo raudonos nuo džiūstančio kraujo.
Žmonės vis tiek kalbėjo, kad vakare vėl eis į gatves. Jie neturėjo interneto ir nežinojo, kiek iš viso žuvo. Tik po kelių dienų, kai jai pavyko prisijungti ir pamatyti žuvusiųjų vaizdo įrašus, motina visą dieną verkė nenurimdama.
Kita kaimynė atėjo visiškai palūžusi ir papasakojo, kad Gorgane buvo sulaikyti trys jauni jos giminės vyrai, laikyti protestų organizatoriais. Kitą dieną juos visus, be jokio teismo proceso, sušaudė mirties bausme.
Režimo pareigūnai pareikalavo pinigų už kūnų atidavimą. Pasak motinos, daug žmonių, kurie nebuvo nužudyti protestų metu, dabar yra paprasčiausiai sušaudomi be teismo.
Persekiojami medikai
Vienas Teherano gydytojas pasakojo, kad Irano režimo pajėgos įsiveržė į ligonines ir pagrobė daugybę per protestus sužeistų demonstrantų. Jis pasakoja, kad šeimos maldavo medikų operuoti vaikus namuose, nes žmonės mirtinai bijojo sulaikymo.
„Šeimos prašė mūsų atvykti į namus ir operuoti jų vaikus. Jie bijojo, kad bus sulaikyti“, – pasakojo kitas gydytojas iš akių klinikos.
Iš pradžių ligoninės vadovybė tikino, jog pacientų duomenys nebus perduodami valdžiai. Tačiau vėliau ligoninės saugumo skyrius uždarame posėdyje nusprendė surinkti visą informaciją apie sužeistuosius.
„Jie išsivedė dalį sužeistųjų ir pareiškė, kad, jei reikės tolesnio gydymo, juo pasirūpins patys. Mes nežinome, kas tiems žmonėms nutiko“, – rašė daktaras.
Po reido ligoninėje buvo dislokuoti civiliais apsimetę saugumo pareigūnai. Gydytojas pabrėžė, kad šie žmonės ligoninėje tebebuvo ir trečiadienį, kai jis rašė savo žinutę.
Medikas pasakojo iš pacientų veidų chirurgiškai šalinęs šratus. „Buvo akivaizdu, kad į juos šauta siekiant apakinti. Visais atvejais naudotas tas pats ginklo tipas“, – tikino daktaras.
Tarp žmonių, kurie prarado regėjimą, buvo ir trejų metų mergaitė. „Širdis plyšta“, – prisipažino gydytojas, apibūdindamas matytus sužalojimus.
Dalis Irano medikų atvirai parodė solidarumą su protestuotojais ir už tai sumokėjo didžiulę kainą. Vienas jų – chirurgas Alireza Golchini iš Kazvino, miesto maždaug už 120 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Teherano.
Sausio 7-ąją, dieną prieš masinius protestus, A. Golchini savo „Instagram“ paskyroje paskelbė žinutę. Jis paskelbė specialų telefono numerį ir paragino sužeistus protestuotojus kreiptis, jei jie nori būti gydomi anonimiškai.
Savo žinutėje chirurgas priminė, kad padeda žmonėms ne pirmą kartą. „Mes jums padedame, kaip ir 2022-aisiais“, – rašė jis, aiškiai užsimindamas apie tuo metu vykusį judėjimą „Moteris. Gyvybė. Laisvė“.
Tuomet A. Golchini kartais slapta įleisdavo sužeistuosius per šonines ligoninės duris. Jis laikydavo juos operacinėje iki pat išrašymo, kad jų pavardės nepatektų į ligoninės registrus ir kad jie nebūtų sulaikyti.
Dėl tokios veiklos chirurgas prarado darbą valstybinėje ligoninėje ir buvo priverstas pereiti į privačią kliniką. Tačiau ir tai jo neapsaugojo.
Praėjus trims dienoms po viešo pasiūlymo padėti sužeistiesiems, A. Golchini buvo sulaikytas savo namuose. Devyni policijos pareigūnai įsiveržė į jo būstą.
„Jie sulaužė jam ranką ir kelis šonkaulius“, – pasakojo jo pusbrolis Nima Golchini, šiuo metu gyvenantis Kanadoje. Artimieji įsitikinę, kad chirurgas tapo keršto už medicininę pagalbą simboliu.
A. Golchini buvo pervežtas į kalėjimą Teherane, iš kur sausio 12-ąją trumpai paskambino šeimai. N. Golchini baiminasi, kad giminaičiui gali grėsti mirties bausmė, nors oficialių kaltinimų šeima dar nėra gavusi.
Žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad A. Golchini yra vienas iš mažiausiai aštuonių gydytojų, sulaikytų dėl to, kad gydė protestuotojus ir gynė jų teises. Manoma, kad tikrasis persekiojamų medikų skaičius yra gerokai didesnis.
Mirties pėdsakai
Pasak liudininkų, vis daugiau operacijų atliekama privačiuose namuose, kad sužeistieji nepatektų į režimo rankas. Vienas vyras, vėliau išvykęs iš Irano, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ papasakojo, kaip sausio 9-ąją nuvežė sužeistą draugą į ligoninę Teherane.
Ligoninėje buvo padarytos rentgeno nuotraukos, kuriose matėsi į koją įstrigę šratai, tačiau jų vardai nebuvo įrašyti. Siekdami išvengti sulaikymo rizikos, jie pakvietė gydytoją į namus, kad šis atliktų operaciją.
„Deja, pavyko išimti tik keturis ar penkis šratus. Likusieji vis dar jo kūne“, – pasakojo liudininkas. Jo žodžiais, daugeliui tenka rinktis tarp nepilnavertiško gydymo ir realios grėsmės atsidurti kalėjime.
Sausio 10-ąją tas pats vyras keletą valandų praleido Teherano Kahrizako morge, kuris tapo kruvinų represijų masto simboliu. Jis lydėjo darbuotoją, atvykusį pasiimti sūnaus kūno.
Jį labiausiai sukrėtė vaizdas, kaip į morgą rieda didžiuliai šaldomieji konteineriai, pažymėti žinomos logistikos bendrovės ženklu. Šie, paprastai maisto produktams vežti skirti konteineriai, buvo pripildyti lavonų.
„Vis atvažiuodavo vis nauji konteineriai, vienas po kito“, – prisiminė vyras. Šis vaizdas, anot jo, atliepė kraujo upės Irane metaforai.
Popietę darbuotojo sūnus buvo palaidotas Behešt-e Zahros kapinėse miesto pietuose, 325-ojoje sekcijoje. Tuo pačiu metu toje vietoje vyko dešimtys kitų laidotuvių.
Per daugelį laidotuvių žmonės skandavo protesto šūkius. Liudininko pasakojimu, net ir gedulo akimirkos tapo tylia, bet ryžtinga rezistencijos forma.
Propagandos karas
Socialiniuose tinkluose vis dažniau kartojama frazė: „Sepehr, kur tu?“. Tai beviltiškas tėvo šauksmas iš vaizdo įrašo, kuriame vyras minučių minutes klaidžioja tarp juodų kūnų maišų Kahrizake.
Šie žodžiai taip stipriai nuskambėjo visuomenėje, kad valstybinė televizija net parodė siužetą apie jaunuolį vardu Sepehr, esą režimui lojalios „Basij“ milicijos narį, kuris buvo nužudytas. Tokiu būdu režimas mėgina perrašyti istoriją, tikina aktyvistai.
Tai tik viena iš daugelio režimo pastangų pavaizduoti kruviną protestų malšinimą kaip kovą su „teroristais“. Valdžia tvirtina, kad esą šie „teroristai“ buvo apmokyti Izraelio žvalgybos „Mossad“ ir JAV Centrinės žvalgybos valdybos CIA.
Tokia versija leidžia valstybinei žiniasklaidai kalbėti apie aukas, kurių skaičius jau toks didelis, kad jo neįmanoma nuslėpti. Kartu tai bandoma pateikti kaip „teisėtą kovą“ prieš išorės priešus.
Teherano Farabi akių klinikos vyriausiasis gydytojas interviu agentūrai ISNA pripažino, kad tūkstantis jo pacientų neteko vienos arba abiejų akių. Šis skaičius byloja ne tik apie smurto mastą, bet ir apie kryptingą siekį apakinti protestuotojus.
Išjungė internetą
Žmogaus teisių tinklas HRANA pranešė, kad patvirtino 6126 žuvusiuosius, iš jų 5777 – protestuotojai. Tuo pačiu HRANA tiria pranešimus apie daugiau kaip 17 tūkst. papildomų žūčių.
Tinklas įspėja, kad tikrasis aukų skaičius gali viršyti 20 tūkst. žmonių. Patikrinimą apsunkina nuolatinis interneto blokavimas, bet jis vis dažniau apeinamas naudojant specializuotą programinę įrangą.
Tuo metu dėl interneto išjungimo keliamų ekonominių nuostolių auga nepasitenkinimas net valdžiai artimose aplinkose. Irano prezidento sūnus Youssefas Peseschkianas savo „Telegram“ kanale perspėjo apie tokius pavojus.
Jo teigimu, ilgalaikis interneto blokavimas didina nepasitenkinimą ir gilina atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios. Prezidento sūnus pareiškė, kad interneto išjungimas nieko neišsprendžia.
„Tai tik atideda problemą“, – pabrėžė Y. Peseschkianas ir pridūrė, jog saugumo tarnybos baiminasi vaizdo įrašų apie smurtą plitimo.
Jeigu buvo padaryta klaidų, jos privalo būti išnagrinėtos ir pripažintos, reikalavo Y. Peseschkianas jaunesnysis. Jo žinutė tapo netikėtu disonansu režimo propagandos fone.
Irano telekomunikacijų ministerija skaičiuoja, kad interneto blokada šaliai kasdien kainuoja apie 30 mln. eurų. Antradienį paskelbta, kad atrinktos įmonės gaus ribotą prieigą prie tinklo.
Tačiau verslo atstovai tokias „nuolaidas“ vadina visiškai nepakankamomis. Irano–Kinijos prekybos rūmų vadovas Majid-Reza Hariri pranešė, kad įmonėms suteikiama vos po 20 minučių prisijungimo per dieną ir tik prižiūrint atsakingam pareigūnui.
ES žengė simbolinį žingsnį, D. Trumpas pasiuntė „armadą“
Iranas ketvirtadienį pažadėjo duoti „triuškinantį atsaką“ į bet kokią ataką, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas įspėjo, kad lieka vis mažiau laiko sudaryti branduolinį susitarimą, o Europos Sąjunga (ES) ėmėsi svarstyti galimybę paskelbti Revoliucinę gvardiją teroristine organizacija.
Priešininkai Vašingtonas ir Teheranas vienas kitam pažėrė grasinimų, kuomet D. Trumpas dėl Irane nuvilnijusios protestų bangos ir smurtinio susidorojimo su ja pagrasino imtis karinių veiksmų, o Islamo Respublika savo ruožtu apkaltino Jungtines Valstijas „riaušių“ kurstymu. Ši akistata sukėlė diplomatinį šoką visame regione, o svarbūs regiono veikėjai ėmėsi raginti vesti derybas įtampai numalšinti.
ES ketvirtadienį turėtų susitarti dėl galimybės įtraukti Irano Revoliucinę gvardiją (IRGC) į bloko teroristinių organizacijų sąrašą dėl susidorojimo.
„Jei elgiesi kaip teroristas, su tavimi taip pat turėtų būti elgiamasi kaip su teroristu“, – prieš Briuselyje rengiamą ministrų susitikimą pareiškė ES užsienio politikos įgaliotinė Kaja Kallas ir kartu pridūrė, jog šiuo sprendimu IRGC atsidurtų greta tokių džihadistų grupuočių, kaip „Al-Qaeda“ ir „Islamo valstybė“.
Šis simbolinis žingsnis Iranui pasiųs stiprią smerkimo žinią, tačiau manoma, kad jo praktinis poveikis nebus labai didelis, nes šiai organizacijai ir aukštiems vadams jau taikomos ES sankcijos.
Tuo pirmadienį į Artimųjų Rytų vandenis atplaukė JAV karinio jūrų laivyno smogiamoji grupė, kuria D. Trumpas pavadino „armada“ . Jis perspėjo, kad, „prireikus“, ji yra pasirengusi smogti Iranui. Jis trečiadienį pareiškė, kad Iranui „lieka vis mažiau laiko“ susitarti.
Jungtinės Valstijos smogė į Irano branduolinius taikinius, kai pernai birželį trumpam įsitraukė į Izraelio karą prieš Iraną.
Irano kaimynai, įskaitant Persijos įlankos šalis, kuriose yra JAV karinių objektų, paragino laikytis rimties. Vienas Persijos įlankos pareigūnas naujienų agentūrai AFP sakė, kad būgštavimai dėl JAV smūgio Iranui yra „labai aiškūs“. Pasak jo, „tai regione sukeltų chaosą, dėl to nukentėtų ne tik regiono, bet ir JAV ekonomika, ir smarkiai išaugtų naftos ir dujų kainos.“
Parengta pagal ELTA, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ ir „Welt“ inf.