Jei Irano islamo režimas žlugtų, pasaulyje galėtų kilti nauja šiitų ekstremizmo banga. Tokia raida galėtų pakeisti iki šiol vyravusią terorizmo grėsmių struktūrą.
Vasario pabaigoje Izraelio smūgis nukovė Irano aukščiausiąjį lyderį ajatolą Ali Khamenei. Jis buvo vienas svarbiausių šiitų islamo autoritetų ir islamo revoliucijos simbolis.
Šis taikinis smūgis gali paskatinti kovotojų mobilizaciją visuose Artimuosiuose Rytuose. Libano „Hezbollah“ jau įsitraukė į konfliktą, o Irako šiitų milicijos bei Jemeno hučiai gali pasekti jų pavyzdžiu.
Iš Vokietijos – kritikos strėlės D. Trumpui: „Tai ne mūsų karas“
JAV ir Izraelis toliau smogiuoja Iranui ir Islamo revoliucinės gvardijos korpusui (IRGC). Tokie veiksmai naikina karinę, žvalgybos ir saugumo vadovybę, bent jau kol atsiras diplomatinė konflikto išeitis.
Kiekvienas sunaikintas IRGC padalinys silpnina regioninių grupių kontrolę ir koordinavimą. Paradoksalu, tačiau tai gali padaryti šias grupes dar pavojingesnes ir sunkiau nuspėjamas.
Naudingas susiskaldymas
Irano gynybos strategija jau dabar remiasi decentralizuotu modeliu. Tačiau dar didesnis struktūros silpnėjimas gali paskatinti grupes veikti savarankiškiau ir siekti savų tikslų.
Susiję straipsniai
Jei šios organizacijos suskiltų, galėtų atsirasti nauja grėsmių aplinka. Tokiu atveju išaugtų pavienių teroro išpuolių skaičius, nors bendros strategijos gali ir nebūti.
„Hezbollah“ ir kiti Irano sąjungininkai yra pasiryžę tęsti kovą. Dabartinis karas jiems primena istorinį Karbalos mūšį, kai 680 metais žuvo trečiasis šiitų imamas Husseinas ibn Ali.
Šis įvykis šiitų istorijoje laikomas kankinystės simboliu. Dėl to radikaliausi kovotojai gali siekti ne pasitraukti, o kovoti iki galo.
Susilpnėję IRGC likučiai ir jų sąjungininkai gali imtis išpuolių prieš JAV ar žydų taikinius visame pasaulyje. Tokie išpuoliai galėtų priminti „Hezbollah“ atakas Argentinoje 1990-aisiais, išpuolį Saudo Arabijoje 1996 metais ar sprogdinimą Bulgarijoje 2012-aisiais.
AFP/„Scanpix“ nuotr.
Kai kurios grupės gali bandyti kartoti ir „Al Qaeda“ taktiką. Tai galėtų būti atakos prieš ambasadas, viešbučius, turistines vietas ar kitus civilinius taikinius.
Kovotojai
Iranas daugelį metų kūrė ir finansavo šiitų ginkluotas grupes visame regione. Per Sirijos pilietinį karą nuo 2011 metų Teheranas į kovas įtraukė apie 50 tūkst. afganų ir pakistaniečių kovotojų.
Šie kovotojai veikė „Fatemiyoun“ ir „Zainabiyoun“ brigadose. Jie tapo svarbia Irano strategijos dalimi ne tik Sirijoje, bet ir platesnėje regioninėje politikoje.
Kai kurios šios grupės buvo naudojamos ir vidaus protestams malšinti. Pavyzdžiui, jos buvo pasitelktos per Irano vidaus neramumus.
Jei Irano „Quds“ pajėgos nebegalėtų koordinuoti šių organizacijų, jos turėtų ieškoti naujos krypties. Viena iš galimų alternatyvų galėtų tapti teroro išpuoliai prieš naują regioninę tvarką po karo.
Varžybos
Po lyderių eliminavimo dažnai prasideda vidinės kovos dėl valdžios. Tai jau buvo matyti po to, kai 2020 metais Bagdade buvo nukautas „Quds“ pajėgų vadas Qassemas Suleimani.
Kartu su juo žuvo ir Abu Mahdi al-Muhandis, vadovavęs Irako Liaudies mobilizacijos pajėgų operacijoms. Po jų žūties šiitų milicijos pradėjo konkuruoti dėl įtakos ir išteklių.
Tokios organizacijos gali pradėti varžytis tarpusavyje. Siekdamos parodyti savo galią ir pritraukti naujų kovotojų, jos gali imtis dar brutalesnių išpuolių.
Anksčiau tokia konkurencija buvo kontroliuojama paties Irano. Tačiau be Teherano koordinavimo ji gali tapti nekontroliuojama.
Per pastaruosius keturis dešimtmečius sunitų džihadizmą stipriausiai skatino užsienio kariuomenių buvimas musulmonų teritorijose. Tokia situacija buvo po Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną 1979 metais ir po JAV kariuomenės dislokavimo Saudo Arabijoje.
2003 metų JAV invazija į Iraką taip pat tapo stipriu mobilizacijos veiksniu radikalioms grupėms. Tokie įvykiai padėjo verbuoti kovotojus „Al Qaeda“ ir kitoms organizacijoms.
Dabartinė JAV ir Izraelio operacija prieš Iraną gali sukelti panašų poveikį. Smūgis Irano religiniam lyderiui ir jo rezidencijos sunaikinimas tapo galingu simboliniu momentu.
Papildomą pasipiktinimą kursto ir kiti incidentai. Pavyzdžiui, Minabo mieste per smūgį žuvusios mokinės tapo civilių aukų simboliu.
Propaganda
Sunitų džihadistų judėjimą stiprino universalios ideologijos, charizmatiški lyderiai ir finansinės paskatos. Tokia sistema leido skirtingoms grupėms jaustis vieno pasaulinio projekto dalimi.
Šiitų judėjimai tokio ideologinio vieningumo dažniausiai neturėjo. Jų veiklą daugiausia formavo Irano valstybės politiniai tikslai.
Tačiau jei Irano vaidmuo susilpnėtų, šios grupės galėtų pradėti veikti savarankiškiau. Tokiu atveju jų veikimo modeliai gali tapti panašesni į sunitų džihadistų organizacijų.
Svarbų vaidmenį gali atlikti ir propaganda. Nors šiitų grupės neturi tokios globalios informacinės sistemos kaip „Islamo valstybė“, jos vis tiek turi aktyvius regioninius kanalus.
Pavyzdžiui, „Kataib Hezbollah“ neseniai vykdė kampaniją, kuria siekė verbuoti savižudžius sprogdintojus galimam karui su JAV. Tai rodo, kad tokios organizacijos jau ruošiasi platesniam konfliktui.
Manoma, kad „Hezbollah“ kasmet iš Irano gaudavo šimtus milijonų dolerių. Hučiai taip pat priklauso nuo Irano ginklų ir finansinės paramos.
Jei ši parama nutrūktų, organizacijos galėtų dar labiau atsigręžti į terorizmą. Tokie išpuoliai dažnai reikalauja mažiau finansinių išteklių.
Ateities scenarijus gali lemti daugybė veiksnių. Keršto troškimas, organizacijų skilimas ir noras įrodyti savo reikšmę gali paskatinti naują šiitų ekstremizmo bangą Artimuosiuose Rytuose.
Parengta pagal „Foreign Policy“ inf.