Beveik po dviejų mėnesių karo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Donaldas Trumpas pateko į aklavietę: krentant reitingams jis turi pasiekti politinę pergalę, kuri atrodo esanti vis toliau.

Taktiniu lygmeniu JAV pergalę kvestionuoti būtų sunku. Iki balandžio 7 d. paliaubų per operaciją „Epinis įniršis“ buvo nušluota didžioji dalis Irano laivyno ir raketinių pajėgumų.

Tačiau kariniai pasiekimai tėra viena paveikslo dalis, o strateginiame lygmenyje – visiškai priešingas vaizdas. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas trečiadienį pareiškė, kad JAV stokoja strategijos, o „Irano vadovybė pažemino visą šalį“

„JAV nesugebėjo greitai užbaigti karo, nes iraniečiai akivaizdžiai stipresni, nei tikėtasi, o amerikiečiai akivaizdžiai neturi tikrai įtikinamos derybų strategijos“, – sakė Vokietijos kancleris.

[[ge:lrytas:lrytas:42235753]]

Anot F. Merzo, padėtis dar labiau pablogėjo, nes „iraniečiai akivaizdžiai derasi labai sumaniai – arba tiesiog labai sumaniai nesidera“.

Vis labiau atrodo, kad šie F. Merzo žodžiai turi realaus svorio. Dar balandžio pradžioje, kai buvo susitarta dėl paliaubų, viltys dėl susitarimo greitai subliuško ir neatsistatė iki dabar.

Tuomet 21 valandą trukusios derybos Islamabade, į kurias asmeniškai atvyko viceprezidentas J. D. Vance’as, baigėsi be rezultatų. Per tris savaites nuo jų apčiuopiamo progreso taip ir nepavyko pasiekti.

[[ge:lrytas:lrytas:42202393]][[ge:lrytas:lrytas:42214639]][[ge:lrytas:lrytas:42226340]][[ge:lrytas:lrytas:42219434]]

Iš karto po nepavykusių derubų Islamabade JAV paskelbė apie totalinę Irano uostų blokadą. O vėliau sekė keistas diplomatinio „ping pongo“ epizodas.

Iranas balandžio 17 d. netikėtai paskelbė apie visiškai atidarytą Hormūzo sąsiaurį, o D. Trumpas džiūgaudamas per valandą paskelbė septynis įrašus savo „Truth Social“ paskyroje.

Bet jau kitą dieną Iranas atšaukė sprendimą atidaryti Hormūzo sąsiaurį dėl besitęsiančios blokados ir apkaltino JAV prezidentą melu.

Izraelis taip pat sutarė dėl paliaubų su Libanu – tai buvo vienas iš Irano reikalavimų dėl Hormūzo sąsiaurio atvėrimo. Tačiau dabar abi pusės keičiasi kaltinimais dėl jų pažeidimo.

Bent jau šiuo metu derybos atrodo įstrigusios aklavietėje, o pats konfliktas vis labiau panašėja į savotišką šaltajį karą. Tačiau net ir susitarimas nebūtų akivaizdi D. Trumpo pergalė.

Sąsiaurio atvėrimo neužtektų

Bent jau ant popieriaus pokalbiai vis dar tęsiasi. Sekmadienį Iranas pateikė naujausią pasiūlymą, pagal kurį, mainais į blokados nutraukimą, būtų atvertas Hormūzo sąsiauris.

Diskusijos dėl Irano branduolinės programos būtų paverstos šalutinėmis ir atidėtos iki karo pabaigos. Iš pirmo žvilgsnio toks pasiūlymas atrodytų naudingas.

[[ge:lrytas:lrytas:42247994]]

Neseniai leidinys „The Atlantic“ paskelbė, kad J. D. Vance'as suabejojo optimistiniais Pentagono vertinimais dėl karo Irane rezultatų ir nerimauja dėl senkančių ginkluotės atsargų.

Nors aktyvi karo fazė kiek aprimo, kai kurie JAV pareigūnai baiminasi atsinaujinusių karinių veiksmų, kurie dar labiau išeikvotų senkančias ginklų atsargas.

Karo kainą jaučia ir amerikiečiai. Benzino kaina Amerikoje pakilo iki aukščiausio lygio nuo karo pradžios – antradienį už galoną (3,785 litro) amerikiečiai vidutiniškai turėjo mokėti 4,18 dolerio.

Nuo karo Irane pradžios benzino kainos šalyje pakilo maždaug 1,2 dolerio už galoną, o panašios kainos buvo pakilusios tik prieš daugiau nei ketverius metus, kai Rusija užpuolė Ukrainą.

Lyginant su europiečiais, amerikiečiai degalinėse vis dar moka nedaug. Tačiau politiniu požiūriu ši tema yra itin nepatogi JAV administracijai, nes vidutiniam amerikiečiui pragyvenimo kaina yra bene svarbiausia tema.

D. Trumpas per savo kampaniją žadėjo energijos kainas sumažinti per pusę. Dabar, pakilus energetikos kainoms, tik 22 proc. apklaustųjų teigiamai vertina tai, kaip jis sprendžia pragyvenimo išlaidų klausimą.

Didelę kainą moka ir likęs pasaulis – įskaitant ir JAV sąjungininkes Europoje, kuri sulaukė didelės kritikos iš D. Trumpo dėl neveiksnumo Irano kare.

Ursulos von der Leyen teigimu, Europos Sąjungos valstybės kasdien dėl išaugusių energijos kainų praranda apie 500 mln. eurų.

[[ge:lrytas:lrytas:42250835]]

Tačiau kalbant apie šį Irano pasiūlymą nereikėtų pamiršti situacijos prieš du mėnesius – Hormūzo sąsiauris buvo atviras dar prieš prasidedant JAV operacijoms Irane.

Šis faktas D. Trumpui turėtų būti itin svarbus.

Artėjant svarbiems vidurio kadencijos (midterms – angl.) rinkimams, jo reitingas krito į neregėtas žemumas. Remiantis „Reuters“ ir „Ipsos“ instituto apklausos rezultatais, tik 34 proc. respondentų yra patenkinti prezidento darbu.

Tarp smunkančio reitingo priežasčių – piliečių nepasitenkinimas išaugusiomis pragyvenimo išlaidomis ir karu prieš Iraną.

Amerikiečių palaikymas kariniams veiksmams Irane taip pat mažėja, o daugelis juose tiesiog nemato jokios prasmės.

D. Trumpui dabar itin svarbu pasiekti politinę pergalę, nes respublikonų pralaimėjimas vidurio kadencijos rinkimuose gerokai apsunkintų jo politinės darbotvarkės įgyvendinimą ir netgi galėtų sudaryti prielaidas pradėti apkaltą prieš jį patį.

O susitarimą, pagal kurį JAV išmainytų blokadą į Hormūzo sąsiaurį – t. y. atstatytų ikikarinę padėtį – vidaus auditorijai pateikti kaip pergalę būtų labai sunku.

Kritikai galėtų teigti, kad Iranas apmulkino D. Trumpą ir panaudojo svertus, kurių prieš pradėdama karą JAV administracija tiesiog nenumatė.

[[ge:lrytas:lrytas:42250836]]

Pergalė su „bet“

Ir tai – tik jei padėtis iš tikrųjų grįžtų į ikikarinę.

Irano pasiūlyme nėra konkretizuojama, ar Iranas ir Omanas tęstų rinkliavų ėmimą už laivų plaukimą per Hormūzo sąsiaurį. Apie tokį pinigų mokėjimą prieš prasidedant karui niekas net negalvojo.

Toks susitarimas neturėtų greitos įtakos reitingams, nes, net ir atidarius Hormūzo sąsiaurį, energetikos kainos į ankstesnį lygį greitai negrįš.

Norint pasiekti realiai apčiuopiamą pergalę, D. Trumpui reikėtų, kad Iranas sutiktų atsisakyti savo teisės ir galimybių pasigaminti branduolinį ginklą.

Prieš pradedant karą JAV deklaravo, kad užkirsti kelią Iranui pasigaminti branduolinį ginklą yra vienas pagrindinių jo tikslų. Tačiau šio tikslo įgyvendinimas išlieka tolimas.

Iranas viešai nesiunčia jokių signalų, kad būtų pasiryžęs atsisakyti urano sodrinimo. Pakeisti šį požiūrį bus sunku, nes tai praktiškai reikštų režimo kapituliavimą.

Yra ir kitas scenarijus – atimti Irano turimus 11 tonų prisodrinto urano. Bet tokia operacija būtų sunki, rizikinga ir tikriausiai būtų pradėta tik išeikvojus kitas kortas.

[[ge:lrytas:lrytas:42247996]]

Tad tikėtina, kad JAV reikės eiti susitarimo keliu. Tačiau net jei ir būtų pasiektas branduolinis susitarimas, kortos ir čia nebūtų visiškai D. Trumpo pusėje. Tam reikia pažvelgti 8 metais atgal.

2018 m. būtent D. Trumpas pasitraukė ir sužlugdė 2015 m. Baracko Obamos pasirašytą susitarimą, pagal kurį buvo smarkiai apribota Irano branduolinė programa.

Prieš D. Trumpui pasitraukiant iš B. Obamos susitarimo Iranas dar neturėjo pakankamai urano branduoliniui ginklui. Nuo to laiko režimas prisodrino 11 tonų urano: pakankamai, kad pasigamintų kelias bombas.

Respublikonai ir lojaliausi respublikonų rinkėjai aršiai kritikavo B. Obamos susitarimą. Tačiau kritikai neabejotinai galėtų teigti, kad pasitraukdamas D. Trumpas pats sau šovė į koją, o vėliau jo brangus karas tik sugražino JAV į ankstesnį tašką.

Strateginis pralaimėjimas

JAV kariuomenės ir Izraelio pergalę mūšio lauke kvestionuoti būtų sunku. Irano pajėgumų „apkarpymas“ gali turėti ilgalaikį efektą, nes bent jau kuriam laikui apribos režimo galimybes veikti regione.

Tačiau strateginiu lygmeniu vis labiau atrodo, kad šis karas veda link strateginio D. Trumpo pralaimėjimo.

Iranas viešai, bent jau dabar, nerodo jokių ženklų, kad būtų pasirengęs kapituliuoti. Tuo metu D. Trumpas, kurio vienas pagrindinių doktrinos šūkių yra „Taika per jėgą“, tikrai neatsitrauks ir nuo savųjų tikslų.

[[ge:lrytas:lrytas:42247990]]

Remiantis viešai prieinama informacija ir dabartine pasiūlymo versija, siūlomas kompromisas tiesiog lemtų ikikarinės situacijos atkūrimą ir vargu ar tenkintų JAV pusę.

Net ir susitarus, karas jau kainavo milijardus dolerių ir sukėlė didelį šoką energetikos rinkoje, o JAV įvaizdžiui tarptautinėje arenoje buvo suduotas dar vienas smūgis.

Vykstant deryboms ir laivų blokadoms, „Axios“ skambiai paskelbė, kad karas Irane perėjo į šaltąjį karą primenančią fazę, o aklavietė neturi aiškios pabaigos.

Tai reiškia, kad aukštesnės energijos kainos gali išlikti dar kelis mėnesius, o JAV gali būti įspraustos į įšalusį konfliktą.

Tokiu atveju JAV būtų priverstos dar daug mėnesių laikyti savo pajėgas regione. Hormūzo sąsiauris liktų uždarytas, Irano blokada tęstųsi, o abi pusės lauktų, kuri pirmoji nusileis arba imsis veiksmų.

Sunku įžvelgti, kaip šis scenarijus padėtų D. Trumpo ir respublikonų reitingams prieš vidurio kadencijos rinkimus.

O branduolinės programos atsisakymas, kuris patenkintų ir D. Trumpą, ir didžiąją dalį amerikiečių, ironiškai yra viena iš pagrindinių Irano „raudonųjų linijų“, kurią pralaužti bus itin sudėtinga.

D. Trumpas tam pasirinko kelis mėnesius besitęsiančios totalinės Irano jūrinės izoliacijos strategiją. Pagal šį scenarijų Hormūzo sąsiauris liktų uždarytas, todėl kyla dar didesnė rizika dėl sutrikusio naftos ir dujų tranzito.

[[ge:lrytas:lrytas:42250838]]

Blokada siekiama uždusinti Irano ekonomiką, padarant tolesnį naftos kaupimą šalyje neįmanomą ir priverčiant uždaryti naftos gręžinius.

Dvi šios savaitės strategijos jau davė šiokių tokių rezultatų. Irane sparčiai auga nedarbas ir infliacija, o dėl interneto sustojo dalis skaitmeninės ekonomikos.

JAV pareigūnai tvirtina, kad dėl blokados Irano ekonomika galėtų išgyventi tik savaites, ar net dienas. Dėl šios priežasties režimas neva turės ieškoti kompromiso.

Tačiau Irano ekspertai yra labiau konservatyvūs. Jų teigimu, didelis ekonominis šokas galėtų peraugti į nekontroliuojamą visuomenės opoziciją, tačiau tai galėtų užtrukti ne savaites, o mėnesius.

O Irano režimas per šiemet vykusius protestus ir žuvus Ali Khamenei jau parodė, kad gali išgyventi didelio masto sukrėtimą bei numalšinti neramumus.

Kritikai teigia, kad blokada neveiks ir neprivers Irano daryti nuolaidų. Tačiau pats D. Trumpas mano, kad „blokada yra šiek tiek efektyvesnė nei bombardavimas“.

Jei Iranas dėl blokados nenusileis branduolinės programos klausimu, tuomet aklavietę pralaužti norinčiam D. Trumpui ir vėl gali imtis brangių karinių veiksmų. O tai situaciją gali vėl sugražinti į vasario mėnesį.

Ir net krentant bomboms neaišku, kada ateitų akimirka, kai Iranas būtų pasirengęs nusileisti branduoliniu klausimu.

Ketvirtadienį D. Trumpas turėtų gauti brifingą dėl karinių veiksmų regione – įskaitant “trumpą ir galingą“ kampaniją prieš svarbiausius Irano objektus.

Belieka stebėti, kiek D. Trumpo dusinimo strategija bus veiksminga bandant išeiti iš strateginės aklavietės.

Strateginis Donaldo Trumpo pralaimėjimas