Vos po trijų dienų internete pasirodė vaizdo įrašas: Ukrainos prezidentas Volodymyras su neperšaunama liemene stovi prie apšaudyto miesto ženklo. Raidės „K“ nebėra, bet „upjansk“ dar matyti.
„Aš buvau čia“, – pareiškė V. Zelenskis, o kažkur tolėliau sprogsta sviedinys.
„Didžiuojuosi jumis. Ačiū, vaikinai“, – priduria jis, ir tą dieną Kupjansko užėmimas pasirodė esąs prasimanyta rusiška istorija.
Iš V. Putino – kaltinimų lavina Ukrainai: susirūpino dėl padažnėjusių atakų Rusijoje
Tarp dalinių, kuriems buvo skirta V. Zelenskio padėka, yra brigada „Chartija“ (ukr. Khartiia). Vakarų ekspertai ją laiko viena stipriausių Ukrainoje, o dalis jos pėstininkų kaip tik treniruojasi šturmui.
Patyręs karininkas, kurio kovinis vardas yra „Coach“, vadovauja pratyboms. Jis vieną po kito veda karius per automobilių padangų ruožą – nuo vienos krūvos iki kitos, kol šie pasiekia priešo kartoninių figūrų grupę.
Prieš didįjį Rusijos puolimą „Coach“ buvo profesionalus sportininkas. Kai V. Putinas nusprendė pradėti masinį jo tėvynės puolimą, jis jau pirmosiomis dienomis prisidėjo prie vyrų ir moterų, kurie šiandien yra jo bendražygiai.
Susiję straipsniai
Pirmąją karo dieną „Coach“ užsirašė į frontą, o šiandien yra „Chartijos“ bataliono vado pavaduotojas. Tada pavadinimo „Chartija“ dar nebuvo, buvo tik greitai priimta Kyjivo taisyklė, pagal kurią kiekvienas, surinkęs kelis savanorius, galėjo pirkti ginklus ir registruoti teritorinės gynybos dalinius.
Prie Rusijos sienos esančiame milijoniniame Charkive tuo metu susivienijo du vyrai: žemės ūkio verslininkas Vsevolodas Kozhemyako, kurio turtą „Forbes“ įvertino 100 mln. dolerių, ir buvęs kariuomenės pulkininkas leitenantas Ihoras Obolenskis. Ekonominė galia susijungė su karine patirtimi.
Praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios, pirmasis būrys su ginklais ir pikapais patraukė prieš rusus, kurie tuo metu bandė apsupti Charkivą. Aukšti karininkai, pulkininkai ir pulkininkai leitenantai, kaip vėliau prisiminė I. Obolenskis, „bėgo pirmyn kaip paprasti pėstininkai“.
Po kelių savaičių ukrainiečiai pralaužė rusiškas reples.
Senoji mokykla
„Chartija“ kaip „13-oji brigada“ tapo reguliariu Nacionalinės gvardijos daliniu, o I. Obolenskis rūpinosi, kad senąją tvarką pakeistų modernūs, iniciatyva ir asmenine atsakomybe grindžiami NATO stiliaus vadovavimo metodai.
Senoji tvarka – tai paklusnumo mentalitetas iš Antrojo pasaulinio karo maršalo Georgijaus Žukovo laikų. Su tokia mentalietu užaugo ir daug Ukrainos karininkų, o ši tradicija pirmiausia siejama su abejingumu saviems nuostoliams.
Dabar I. Obolenskis pakilo į kariuomenės aukščiausią lygą ir vadovauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 2-ajam korpusui. Pažvelgus į požeminį vadavietės punktą, tampa aišku, kodėl „Chartija“ šiandien laikoma vienu efektyviausių Ukrainos dalinių.
Ten tvyro tyla. Moterys ir vyrai su ausinėmis sėdi prie kompiuterių, o ekranai tiesiogiai rodo mūšio lauką.
Kai kurie vaizdai ateina iš dronų, kurie realiuoju laiku atakuoja Rusijos pozicijas. Gale, pusiautemoje, sėdi „Coach“ – šiandien jis budi, o priešais jį nešiojamojo kompiuterio ekrane juda pelė.
Ekrane šviečia savos ir priešo pozicijos, spygliuotos vielos linijos ir minų laukai. „Chartijos“ šaknys yra pėstininkų kova, tačiau pastaruoju metu brigada tapo aukštųjų technologijų karių junginiu.
Kadangi Ukraina turi daug mažiau karių nei juos puola Rusijos okupantų, čia remiamasi metodais, kurie, priešingai nei sovietinė „mėsos bangos“ taktika, turi tausoti savų karių gyvybes. Nebedominuoja šturmo šautuvas – dominuoja dronas.
Sėkmingiausi kariai jau nebesėdi apkasuose, o valdo vairalazdes. Lauke pėstininkus ima stumti bepiločiai kulkosvaidžiai ant nuotoliniu būdu valdomų bagių.
„Chartijos“ inovacijų šuolis atspindi koncepciją, pagal kurią Ukraina nori laimėti šį karą. Generolas Valerijus Zalužnas, iki 2024 metų vasario buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, o šiandien einantis ambasadoriaus Londone pareigas, rašė, kad ateities karai bus laimimi ne milijoniniais šaukimais, o techniniu pranašumu.
Pasak V. Zalužno, tokį pranašumą galima pasiekti tik per „technologinę ir ekonominę mobilizaciją“. Tokiu atveju ekonomika tampa „karo gyvybės krauju“.
Kalbama apie greitį ir kūrybiškumą, tačiau tradicinė gamyba su centralizuotomis gamyklomis ir ilgomis tiekimo grandinėmis negali užtikrinti gyvybiškai būtino greičio. „Chartijoje“ iš to padarytos radikalios išvados.
„Tai yra startuolių karas“, – aiškino Jurijus Butusovas, iki praėjusių metų buvęs naujienų portalo „Censor.net“ vyriausiasis redaktorius, o dabar savanoris brigadoje. „Ir mes esame startuolis“, – priduria jis.
Pasak J. Butusovo, modernūs kariniai daliniai turi veikti kaip aukštųjų technologijų įmonės. Todėl sėkmei jiems labiausiai reikia vieno dalyko – nuolat naujo kapitalo inovacijoms ir plėtrai.
Turi sistemą
W. Kozhemyako, verslininkas, prieš ketverius metus kartu su I. Obolenskiu įkūręs „Chartiją“, viename interviu paaiškino, ką tai reiškia. Pasak jo, kariuomenė turi kurti skaičiavimo modelius, kad apskaičiuotų kiekvieno fronte laimėto kilometro ir kiekvienos operacijos kainą.
Pagal šią logiką brigada prilygsta įmonei, kurioje nukauti priešai yra „pajamos“, o savi nuostoliai įrašomi kaip „sąnaudos“. Tačiau taupyti sąnaudas čia reiškia gelbėti gyvybes, o tai Ukrainai, turinčiai mažesnius žmogiškuosius išteklius, yra ypatingai svarbu.
Kariuomenė, kuri turi taip veikti, privalo daug ką permąstyti iš pagrindų. Centralizuota pirkimų sistema, kuri sprendžia iš viršaus ir planuoja dešimtmečiams, netinka karui, kuriame kiekvienas naujas ginklas per kelias savaites pasensta, o laimi tas, kas greičiausiai panaudoja naujas ir pigias technologijas.
Todėl Ukrainos ginkluotosios pajėgos greta centralizuotų Gynybos ministerijos materialinių paskirstymų atvėrė kariams dar vieną aprūpinimo kelią. Per kelias interneto platformas kiekviena brigada gali tiesiogiai iš pasirinkto gamintojo pirkti būtent tuos ginklus, kurie jai tinka.
Gamintojai palaiko ryšį su kariais, jų specialistai vyksta į priešakines pozicijas, o kiekvienas produktas nuolat išbandomas mūšyje, modifikuojamas ir projektuojamas iš naujo. Specialistai sako, kad Ukrainos pirkimų sistema nėra „zoologijos sodas“, kuriame sprendžia direktorius, o „džiunglės“ – vešli, nuolat prisitaikanti ir konkuruojanti sistema, visada pasirengusi naujoms situacijoms.
Tačiau ši sistema verčia nuolat modernizuoti ne tik gynybos pramonės startuolius. Konkuruoja ir patys kovojantys daliniai.
Prie to prisideda vertinimo sistema, kurią padėjo kurti J. Butusovas. Ji vadinasi „E-Baly“, tai yra maždaug „E-taškai“, ir primena pirmojo asmens šaudyklės žaidimą.
Kiekvienas drono pilotas, vaizdo įrašu įrodęs pataikymą, gauna taškų. Nukautas priešas duoda daugiau taškų nei sužeistas, bet mažiau nei tas, kurį dalinys drono ataka privertė pasiduoti ir paėmė į nelaisvę.
Tokios brigados kaip „Chartija“ praneša savo taškus ir už juos gauna pirkimo kuponus. Juos galima laisvai naudoti ginklų rinkoje.
Kovoja dėl karių
Kadangi rečiausia prekė karinių „žaliavų“ rinkoje yra žmogus, „Chartija“, kaip ir kitos brigados, sukūrė išplėtotą savanorių pritraukimo kampaniją. Dideliuose plakatuose ji vaizduoja savo karius kaip draugiškus milžinus virš Ukrainos miestų siluetų.
Šūkis skamba: „Auk su „Chartija“.“ Kita reklaminė frazė taikosi į kai kurių naujokų baimę, kad jie bus be pasirengimo pasiųsti į pražūtį, ir yra paprasta: „Pilna įranga, mokymas.“
Kadangi dėl geriausiųjų kovoja ir kiti elitiniai daliniai, pavyzdžiui, brigada „Azov“, svarbūs tampa veidai ir autoritetai. „Chartija“ čia remiasi garsiuoju savo steigėju karininku I. Obolenskiu, taip pat žinomais publicistais, tokiais kaip J. Butusovas.
Kaip žurnalistas J. Butusovas garsėjo kaip vienas nepaperkamiausių Ukrainos kariuomenės vadovybės kritikų. Nuo 2024 metų jis tarnauja „Chartijoje“, nors kaip trijų vaikų tėvas iš tikrųjų yra atleistas nuo prievolės.
Kiti šios brigados veidai – rašytojas ir muzikantas Serhijus Žadanas bei teisininkė, buvusi parlamento vicepirmininkė Oksana Syroyid. Prieš įstodama į dalinį O. Syroyid redagavo ukrainietišką Prūsijos generolo majoro Karlo fon Klauzevico karinės filosofijos klasikos „Apie karą“ vertimą, o šiandien, turėdama jaunesniosios leitenantės laipsnį, vadovauja 2-ojo korpuso komunikacijos skyriui.
O. Syroyid pasakoja, kad C. fon Klauzevico veikale ją labiausiai sužavėjo idealaus karinio lyderio vaizdinys. Tai charakteris, kuris nuolatinėje karo nežinioje, perkrovoje ir pavojuje išlaiko akyse „šviesą gale“ ir turi pakankamai „drąsos bei atsakomybės jausmo“, kad prasiskintų kelią iki jos nepaisydamas visų kliūčių.
Pasak O. Syroyid, „Chartijoje“, kitaip nei sovietinėje karinėje tradicijoje, sąmoningai skatinama C. fon Klauzevico aprašyta drąsa prisiimti „atsakomybę“ visais tarnybos lygiais. Būtent tai paskatino ją kaip savanorę pasirinkti šį dalinį.
„Kai atėjau į kariuomenę, klausiau savęs, ką galiu atsinešti. Atsakymas buvo: kritinį mąstymą, kūrybiškumą, atsakomybės jausmą“, – sako O. Syroyid.
Pasak jos, būtent šie dalykai gali atvesti modernią demokratinę kariuomenę į sėkmę. Tai yra priešingybė sovietinei karinei kultūrai, kuri remiasi tik baime ir pažeminimu.
Visuomenės galia
Kai Ukrainos brigados reklamuojasi tokiais žmonėmis ir tokiomis žinutėmis, kalbama ne tik apie naujokus. Kalbama apie visuomenės paramą plačiausia prasme – apie tai, ką buvęs vyriausiasis vadas V. Zalužnas vadino „politinės ir socialinės parengties“ būsena.
„Chartijoje“ J. Butusovas paaiškina, ką tai reiškia. Pasak jo, Rusija Ukrainos atžvilgiu turi „kiekybinį pranašumą“, tačiau dabartinėse technologinėse lenktynėse svarbiausi yra kiekvienos pusės „intelektiniai ištekliai“.
Kadangi Maskvos požiūriu šis karas yra „samdinių karas“, o Kyjivo požiūriu – „visuomenės karas“, Ukraina čia turi aiškų pranašumą. „Rusijos kariuomenė už savęs turi tik Kremlių. Už mūsų stovi visa visuomenė, ir ji organizuojasi pati“, – sako J. Butusovas.
Ši saviorganizacija turi daug formų. Privatūs žmonės, šeimos, miestai ir regionai remia atskirus dalinius pinigais ir medžiagomis.
„Coach“ pasakoja, kad namo, kurio rūsyje šiandien yra jo vadavietė, savininkas brigadai patalpas suteikė nemokamai.
Dideli regionai, tokie kaip Charkivo sritis, aukoja pinigus, generatorius ir pikapus. Tą patį daro miestai, rajonai ir prie fronto esančios kaimų bendruomenės.
Yra ir pilietinės visuomenės organizacijos. Daugelio jų šaknys siekia Maidaną – 2014 metų proeuropietiškos revoliucijos aktyvistų judėjimą.
Kadangi pilietinės visuomenės organizacijos dažnai tiek šalies viduje, tiek Vakarų vyriausybėse turi daugiau pasitikėjimo nei Ukrainos valdžia, jos tapo nepakeičiamos renkant aukas. Vidaus aukos dažniausiai yra mažos, dauguma jų siekia maždaug 2 eurus, tačiau kartais ateina ir gerokai didesnės sumos.
„Dalinys yra geras, – sako M. Bjeljeskowas. – Jis turi gerą personalo politiką. Ten kariai tinkamai mokomi ir su jais gerai elgiamasi.“
Tuo metu fronte esančios moterys ir vyrai rengiasi ilgam mūšiui. „Karas gali trukti dar penkerius metus arba dar dešimt“, – viename interviu sako brigados steigėjas I. Obolenskis.
Kol kas, pasak I. Obolenskis, laukiama dienos, „kai mus paliks žmogus, pradėjęs karą“. Tas vyras su šampano taure gali be vargo gyventi dar dešimt metų – gal daugiau, gal mažiau.
Iki tol, sako I. Obolenskis, „turime pasikeisti taip, kad nužudytume daugiau jų, nei jie nužudo mūsų“. Skaičius prieš skaičių.
Milijonierius steigėjas W. Kozhemyako naują realybę suformulavo taip: „Karas yra kaip verslas. Tik tragiškesnis.“
Parengta pagal „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ inf.