Holly Ratchford iki šiol sunkiai gali patikėti, kad vyras, kadaise apsigyvenęs jos valdomame gyvenamųjų namų komplekse, vėliau buvo apkaltintas prisidėjęs prie vienos kruviniausių dienų JAV istorijoje.
„Man beveik neįmanoma suvokti skirtumo tarp to, kuo jis sakėsi esąs, ir to, kas jis iš tikrųjų buvo. Man vis dar sunku tai suprasti“, – BBC sakė H. Ratchford.
Omaras al-Bayoumi, tuo metu maždaug keturiasdešimties metų Saudo Arabijos pilietis, su šeima 1999 metų rugsėjį persikėlė į Parkwood Apartments gyvenamąjį kompleksą San Diege, Kalifornijoje.
Rugsėjo 11-osios metinių proga vyks ceremonija Niujorke: pasidalijo siaubingo įvykio vaizdais
Naujasis 152-ojo buto gyventojas netrukus tapo nuolatiniu H. Ratchford rengiamų vakarėlių prie baseino dalyviu.
„Jis visada buvo toks linksmas ir besišypsantis, labai, labai draugiškas“, – prisiminė ji.
Po kelių mėnesių O. al-Bayoumi H. Ratchford supažindino su dviem iš pažiūros niekuo neišsiskiriančiais, „mandagiais“ vyrais, kurie taip pat tapo jos kaimynais.
Vėliau šie du vyrai pagarsėjo kaip „American Airlines“ 77-ojo skrydžio užgrobėjai, per 2001 metų Rugsėjo 11-osios išpuolius nukreipę lėktuvą į Pentagoną.
Susiję straipsniai
Ryšys su šiais trimis vyrais H. Ratchford persekioja jau 25 metus. Ji mano, kad O. al-Bayoumi ją nuo pat pradžių apgavo.
„Kai rengdavau vakarėlius, jis ateidavo ir dalyvaudavo visose veiklose“, – pasakojo H. Ratchford ir pridūrė, kad vyro šeima kviesdavo ją užsukti pavalgyti.
„Man patikdavo ten eiti“, – sakė ji.
Tačiau buvęs 152-ojo buto gyventojas dabar yra kelių tūkstančių 2001 m. Rugsėjo 11-osios aukų šeimų ir išgyvenusiųjų JAV teismuose Saudo Arabijos Karalystei iškelto 1 trln. JAV dolerių ieškinio centre.
2001 metų Rugsėjo 11 dieną 19 islamistų ekstremistų tinklo „al-Qaeda“ narių užgrobė keturis keleivinius lėktuvus. Be Pentagono, JAV kariuomenės būstinės netoli Vašingtono, du lėktuvai buvo nukreipti į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius Niujorke, todėl abu pastatai sugriuvo.
Ketvirtasis lėktuvas sudužo lauke Pensilvanijoje, keleiviams pasipriešinus užpuolikams. Iš viso žuvo beveik 3 tūkst. žmonių, tarp jų – apie 300 ugniagesių ir kitų Pasaulio prekybos centre dirbusių gelbėjimo tarnybų darbuotojų.
Teigiama, kad O. al-Bayoumi padėjo įgyvendinti Rugsėjo 11-osios išpuolių planą, teikdamas paramą pirmiesiems dviem į JAV atvykusiems užgrobėjams – Nawafui al-Hazmi ir Khalidui al-Mihdharui, kurie kelis mėnesius iki išpuolių gyveno Parkwood komplekse.
Prieš metus federalinis teisėjas Niujorke, nagrinėjantis Rugsėjo 11-osios išpuolių aukų šeimų ieškinį, nusprendė, kad įrodymai leidžia padaryti „pagrįstą išvadą“, jog O. al-Bayoumi ir JAV rezidavęs Saudo Arabijos diplomatas, teikdami pagalbą užgrobėjams, „koordinavo veiksmus su Saudo Arabijos vyriausybe“.
Šis teisėjo sprendimas leido aukų šeimų bylai judėti į priekį. Saudo Arabija jį apskundė, o pati valstybė ir O. al-Bayoumi visuomet neigė pareikštus kaltinimus.
Nuo pat išpuolių O. al-Bayoumi buvo žiniasklaidos tyrimų ir įvairių spėlionių objektas. H. Ratchford, mačiusi jo bendravimą su užgrobėjais ir tapusi svarbaus jo suteiktos paramos jiems epizodo liudininke, Niujorko teismui pateikė uždarą pareiškimą.
Tačiau viešai apie tai, ką matė, ji iki šiol nebuvo kalbėjusi.
Po to, kai H. Ratchford netyčia buvo įtraukta į tyrimą dėl to, ką JAV vyriausybė yra pavadinusi „žiauriausiu nusikaltimu šiuolaikinėje JAV istorijoje“, ji persikėlė praktiškai kuo toliau nuo žmonių.
BBC ją surado aukštojoje dykumoje vakarinėje JAV dalyje, kur gyvena barškuolės. H. Ratchford pasakojo vengianti naujienų ir apskritai nebendraujanti su žurnalistais, tačiau netikėtai sutiko duoti interviu.
Jos pasakojimas kelia abejonių dėl O. al-Bayoumi versijos, kurią jis buvo pateikęs policijai, Federaliniam tyrimų biurui (FTB) ir Niujorko teismui. Interviu taip pat tapo BBC Radio 4 tinklalaidės „Intrigue: A 9/11 Story“ ir būsimos BBC „Panorama“ laidos „9/11: The Saudi Connection“ dalimi.
1999 metų pradžioje H. Ratchford gyvenimas, regis, pagaliau stabilizavosi. Iki tol jos gyvenimas buvo permainingas – ji daug kraustėsi, iki 21 metų buvo spėjusi ištekėti, pastoti ir išsiskirti.
Tačiau būdama 27 metų ji jau turėjo mėgstamą darbą ir namus. Kaip naujoji Parkwood Apartments, 175 žemaaukščių butų ir kotedžų komplekso San Diego priemiestyje, administratorė, ji teigė puikiai dirbusi.
Butai ilgai nelikdavo tušti, tačiau darbą svajonių darbu darė ne dokumentai ir ne geras atlyginimas, o žmonės. H. Ratchford ne tik dirbo Parkwood komplekse, bet ir pati jame gyveno, todėl jos klientai buvo ir kaimynai, o daugelis jų tapo draugais.
„Visada sakydavau savo darbuotojams: „Leiskite jiems pasijusti taip, lyg tai būtų jų namai, ir jie pasiliks“, – prisiminė ji.
Kol H. Ratchford kūrėsi Parkwood komplekse, ji jautėsi laiminga ir saugi savo susikurtame pasaulyje, kuriame pažinojo visus ir viską. Tačiau vėliau viskas netikėtai ir dramatiškai sugriuvo.
O. al-Bayoumi persikėlė į Parkwood tvirtindamas, kad yra brandesnio amžiaus studentas.
„Žinojau, kad jis mokosi. Nesu tikra, ką jis, be to, veikė“, – sakė H. Ratchford.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams išslaptinti FTB dokumentai ir teismui pateikti dokumentai atskleidė, kad O. al-Bayoumi studijos iš esmės buvo sustojusios dar 1998 metais. Daug daugiau laiko jis skyrė musulmonų bendruomenės religinei veiklai organizuoti, o ją dažnai filmuodavo.
Nuolatinis filmavimas ir smalsūs klausimai kėlė įtarimų. Po Rugsėjo 11-osios išpuolių San Diego FTB biuro tyrimui vadovavęs Richardas Lambertas BBC sakė, kad tarp San Diego musulmonų bendruomenės narių buvo paplitęs įsitikinimas, jog O. al-Bayoumi yra Saudo Arabijos žvalgybos tarnybos operatyvininkas.
Tačiau H. Ratchford nemanė, kad turi kištis į jo gyvenimą. Jai svarbiausia buvo tai, ar jis gali mokėti nuomą, ir jis turėjo tam išteklių.
Vėliau FTB nustatė, kad O. al-Bayoumi kasmet buvo mokama apie 90 tūkst. JAV dolerių.
H. Ratchford jį laikė paprastu šeimos žmogumi. Jos pažinotas O. al-Bayoumi užfiksuotas iki tol neviešintuose jo namų vaizdo įrašuose – prie Parkwood baseino jis su šeima mėto kamuolį ir juokiasi, kai šis įkrenta į vandenį.
Kitame vaizdo įraše jis su šeima lankosi Las Vegase. Vilkėdamas gėlėtus marškinius, jis rodo prie viešbučio ir kazino „New York, New York“ esantį amerikietiškų kalnelių atrakcioną.
„Aš patikėjau viskuo, ką jis man sakė. Iš tikrųjų maniau, kad jis toks ir yra“, – sakė H. Ratchford.
Tačiau šis O. al-Bayoumi portretas prieštarauja tam vyrui, kuris matomas kituose vaizdo įrašuose. 1999 metų vasarą jis iš įvairių kampų filmavo JAV Kapitolijų Vašingtone, kalbėjo apie „planą“ ir atsukęs kamerą į save komentavo tarsi žurnalistas.
Rugsėjo 11-osios atakų aukų šeimų advokatai teigia, kad jis galėjo stebėti pastatą kaip galimą išpuolių taikinį. Saudo Arabijos Karalystė tvirtina, kad tai buvo turistinis vaizdo įrašas.
2025 metų rugpjūtį paskelbtame sprendime Niujorko teisėjas nurodė, kad iš vaizdo įrašo teismas gali daryti tik vieną išvadą – jog O. al-Bayoumi „lankėsi Vašingtone ir filmavo miestą“.
2000 metų vasario 3 dieną O. al-Bayoumi į H. Ratchford San Diego nuomos biurą atsivedė du jaunus vyrus. Ji prisiminė, kad jis akivaizdžiai skubėjo ir, pasisėdęs ant dokumentų spintos, paaiškino, jog abu vyrai yra iš jo mečetės ir laikinai gyvena pas jį, kol ieško būsto.
„Jie visai niekuo neišsiskyrė. Jie buvo malonūs, mandagūs“, – prisiminė H. Ratchford.
Abu vyrai nekalbėjo angliškai, todėl O. al-Bayoumi ėmėsi visų kalbų. H. Ratchford teigimu, jis paklausė, ką jiems reikėtų pateikti, kad galėtų išsinuomoti butą Parkwood komplekse.
„Jie visiškai neatitiko pajamų kriterijaus ir neturėjo banko sąskaitos. Jie neturėjo nieko panašaus“, – sakė ji.
H. Ratchford laikėsi taisyklių, todėl iš pradžių atsakymas buvo greitas ir neigiamas. Tačiau abu vyrai turėjo kelis tūkstančius dolerių grynaisiais, o banko duomenys rodo, kad kitą dieną O. al-Bayoumi juos nuvežė į artimiausią banką ir padėjo atsidaryti sąskaitą.
Trečiąją dieną vėl grįžęs į H. Ratchford biurą, jis rado būdą išspręsti pajamų kriterijaus problemą. Jis sutiko pasirašyti jų nuomos sutartį kaip garantas ir prisiimti teisinę atsakomybę už jų butą.
Nuomos sutartyje yra keli O. al-Bayoumi parašai. Jis buvo jų garantas, draugas ir kontaktinis asmuo nelaimės atveju, o jo Parkwood būstas nurodytas kaip tuometinis jų adresas.
Netrukus abu vyrai persikėlė į 150-ąjį vieno miegamojo butą, esantį vos už kelių durų nuo prie baseino stovėjusio O. al-Bayoumi kotedžo.
Du vyrai, už kuriuos jis prisiėmė teisinę atsakomybę – Nawafas al-Hazmi ir Khalidas al-Mihdharas, – vėliau tapo Rugsėjo 11-osios išpuolių lėktuvų užgrobėjais.
H. Ratchford juos ne kartą matė ir per vėlesnius mėnesius.
„Su jais valgydavau sausainius ir gerdavau arbatą. Jie nebuvo tiesiog žmonės, kurie užėjo į biurą ir išsinuomojo iš mūsų būstą“, – sakė ji.
N. al-Hazmi ir K. al-Mihdharas bute gyveno iki tų metų gegužės pabaigos, o vėliau išsikraustė. H. Ratchford daugiau apie tai negalvojo.
Tačiau praėjus 16 mėnesių, JAV išgyvenant šoką ir gedulą po kraupių išpuolių, jai paskambino moteris ir paprašė pateikti rekomendaciją dėl šių nuomininkų. Nieko neįtardama H. Ratchford išvardijo jų duomenis.
Tačiau paskambinusi moteris nebuvo nekilnojamojo turto agentė – ji buvo žurnalistė. Kitas jos klausimas sukrėtė H. Ratchford: „Ar žinojote, kad jie buvo du teroristai, nukreipę užgrobtą lėktuvą į Pentagoną?“
„O aš pasakiau: „Ką?““ – prisiminė ji.
Netrukus į duris pasibeldė FTB agentai. 2001 metų rugsėjo 14 dieną du specialieji agentai apklausė H. Ratchford jos Parkwood biure.
Ji perdavė jiems O. al-Bayoumi užpildytą garantijos formą, ir tai paskatino tyrimą dėl vyro, kuris vėliau buvo laikomas pagrindiniu dviejų užgrobėjų gyvenimo San Diege pagalbininku.
Iš FTB pasitraukęs ir dabar Rugsėjo 11-osios išpuolių aukų šeimų ieškinio konsultantu dirbantis R. Lambertas teigė, kad pradėjus nustatinėti užgrobėjų ryšius paaiškėjo, jog egzistavo tinklas, kuriam vadovavo O. al-Bayoumi.
FTB nustatė, kad jo kontaktai padėjo N. al-Hazmi ir K. al-Mihdharui gauti Kalifornijos vairuotojo pažymėjimus, pateikti prašymus skrydžių mokykloms, gauti pinigų perlaidas iš Artimųjų Rytų ir netgi susitarti dėl dantų priežiūros.
FTB agentai norėjo apklausti O. al-Bayoumi ir jo pėdsakais nuėjo daugiau kaip 8 tūkst. kilometrų iki Jungtinės Karalystės. Jis prieš pat Rugsėjo 11-osios išpuolius buvo persikėlęs į Birmingamą.
2001 metų rugsėjo 21 dieną Metropoliteno policijos kovos su terorizmu padalinys jį suėmė ir detektyvai pradėjo apklausą.
Iš pradžių ramus, o kartais ir pasipiktinęs O. al-Bayoumi neigė apskritai pažinojęs kurį nors iš užgrobėjų. Jis sakė dažnai padėdavęs žmonėms rasti būstą, tačiau detektyvams spaudžiant teigė negalintis prisiminti nė vieno žmogaus, už kurio buto nuomą būtų laidavęs, vardo.
Kitą dieną jis pareiškė prisiminęs padėjęs dviem asmenims – „Nawafui“ ir „Khalidui“, tai yra N. al-Hazmi ir K. al-Mihdharo vardais. Jis pripažino, kad tai buvo vieninteliai du žmonės, kuriems jis suteikė tokio masto pagalbą.
O. al-Bayoumi tvirtino su jais susipažinęs Los Andžele, trumpam restorane nugirdęs juos kalbant arabiškai. Jis sakė pasiūlęs jiems pagalbą, jei šie kada nors atvyktų į San Diegą.
Pasak jo, jau kitą dieną vyrai pasirodė jo vietos mečetėje San Diege ir pasakė, kad jiems reikia gyvenamosios vietos. Tada jis juos nuvežė į Parkwood pas H. Ratchford ieškoti buto.
O. al-Bayoumi taip pat teigė, kad N. al-Hazmi ir K. al-Mihdharui įsikrausčius, jis jų vengė. Pasak jo, jis išvyko iš miesto, o grįžęs sužinojo, kad jie jau išsikraustė.
Pagal šią versiją jo ryšys su būsimaisiais užgrobėjais buvo trumpalaikis. Tačiau jo pasakojimas neatitinka H. Ratchford pateiktos įvykių versijos.
„Žinau, ką jis sakė, ir žinau, kad tai yra visiškas melas“, – pareiškė ji.
Dar prieš atvesdamas užgrobėjus į jos biurą, H. Ratchford teigimu, O. al-Bayoumi kelis kartus jos klausė apie galimybę rasti butą dviem žmonėms.
„Pasakydavau jam, kas yra laisva, o jis atsakydavo: „O ne, ne, aš noriu to.“ Jis norėjo, kad būstas būtų netoli jo, ir tikėjosi rasti kuo pigesnę vietą“, – sakė H. Ratchford.
Ji taip pat paneigė O. al-Bayoumi teiginį, kad po to, kai padėjo jiems išsinuomoti butą, jis užgrobėjų beveik nebematė. H. Ratchford teigė per kelias vėlesnes savaites ne kartą mačiusi juos kartu, o vieną kartą visi trys vyrai netgi atėjo į jos biurą arbatos ir sausainių.
„Tai nebuvo taip, kad jis tiesiog surado jiems butą ir daugiau su jais niekada nekalbėjo“, – sakė ji ir pridūrė, kad visi trys vyrai „neabejotinai draugiškai bendravo“.
H. Ratchford FTB taip pat pasakojo, kad užgrobėjams atsilikus nuo nuomos mokėjimų, už juos sumokėjo O. al-Bayoumi.
Metropoliteno policija jį sulaikė septynioms dienoms – tuo metu tai buvo maksimalus galimas terminas. JAV Teisingumo departamentas nusprendė neprašyti jo išduoti, kad jam būtų pateikti kaltinimai.
2001 metų rugsėjo 28 dieną O. al-Bayoumi buvo paleistas.
„Negaliu patikėti, kad jam pavyko išsisukti“, – sakė H. Ratchford.
Tačiau FTB ir toliau rinko įrodymus. San Diego agentai nustatė, kad dvi su Saudo Arabijos gynybos ministerija susijusios bendrovės mokėjo O. al-Bayoumi 90 tūkst. JAV dolerių atlyginimą, nors jis niekada neidavo į darbą ir sukaupė „pasibaisėtinų“ išlaidų.
Agentai taip pat nustatė, kad jo atlyginimas daugiau nei padvigubėjo netrukus po dviejų užgrobėjų atvykimo į San Diegą ir vėl sumažėjo jiems išvykus iš vakarinės JAV pakrantės.
Tuo metu Niujorko FTB biuro agentai išnagrinėjo didžiulį dokumentų kiekį, kurį gavo iš Metropoliteno policijos po O. al-Bayoumi nekilnojamojo turto Birmingame kratos.
BBC sužinojo, kad FTB aptiko laiškų su Saudo Arabijos vyriausybe susijusiai labdaros organizacijai, turėjusiai tiesioginių ryšių su „al-Qaeda“, taip pat medžiagos, kuri, agentų vertinimu, galėjo „parodyti Omaro al-Bayoumi antiamerikietiškas nuostatas ir įsitikinimus“, bei jo paties rašinių, kuriuos jie įvertino kaip tokius, kurie „gali būti interpretuojami kaip džihadistiniai“.
Vis dėlto nė viena iš šių aplinkybių nesibaigė kaltinimų pateikimu ar baudžiamuoju persekiojimu. JAV Teisingumo departamentas BBC nurodė negalintis komentuoti prieš 25 metus priimtų sprendimų ir klausimų, susijusių su darbuotojais, kurie ten jau nebedirba.
2002 metų rugpjūtį O. al-Bayoumi išvyko iš Jungtinės Karalystės į Saudo Arabiją.
Po dvejų metų jis iš esmės buvo išteisintas įtarimų šešėlyje, kai nepriklausoma Rugsėjo 11-osios išpuolių tyrimo komisija padarė išvadą, kad jis buvo „paslaugus ir draugiškas“ bei „mažai tikėtinas kandidatas slaptam bendradarbiavimui su islamistų ekstremistais“.
FTB komisijai nebuvo pateikusi visų surinktų įrodymų ir atsisakė komentuoti, kai BBC apie tai paklausė.
Tuo metu Rugsėjo 11-osios aukų šeimos jau buvo pradėjusios teisinius bandymus patraukti O. al-Bayoumi atsakomybėn, įtraukdamos jį kaip atsakovą į 1 trln. JAV dolerių ieškinį įvairiems asmenims, bendrovėms ir vyriausybėms dėl tariamos paramos „al-Qaeda“.
Šeimos daug metų siekė, kad FTB tyrimo medžiaga būtų išslaptinta. Laukimas buvo itin ilgas, tačiau nuo 2018 metų Niujorko teismui ir pagal Joe Bideno pasirašytą prezidento įsakymą buvo paviešinta dešimtys tūkstančių dokumentų puslapių, tarp jų – ir FTB atliktų H. Ratchford apklausų medžiaga.
Praėjusių metų rugpjūtį, įvertinęs visą įrodymų visumą, Rugsėjo 11-osios atakų aukų šeimų bylą nagrinėjantis teisėjas pareiškė, kad įrodymai nepatvirtina išvados, jog O. al-Bayoumi buvo „tik nekaltas dalyvis“.
George’as B. Danielsas vėliau savo sprendime taip pat pažymėjo, kad egzistuoja „pagrįsta išvada“, jog visa O. al-Bayoumi suteikta pagalba užgrobėjams, susijusi su buto nuoma, nebuvo vien gerojo samariečio poelgiai, bet veikiau veiksmai vykdant Saudo Arabijos vyriausybės nurodymus.
Saudo Arabija neigia bet kokį dalyvavimą Rugsėjo 11-osios išpuoliuose ir nuosekliai tvirtina, kad O. al-Bayoumi nebuvo Saudo Arabijos agentas, neturėjo jokio vaidmens išpuoliuose ir iš anksto apie juos nežinojo.
Karalystė taip pat tvirtina, kad pagal JAV teisę jai taikomas suverenus imunitetas – oficiali valstybės ar valdovo išimtis iš tam tikrų civilinių ieškinių ir baudžiamojo persekiojimo formų – todėl byla turėtų būti nutraukta.
Dabar byla nagrinėjama JAV apeliaciniame teisme, kuris spalį išklausys žodinius argumentus.
Rugsėjo 11-osios išpuoliai tapo katastrofa, sukėlusia asmeninę traumą dešimtims tūkstančių žmonių – aukų šeimoms, išgyvenusiems, pirmiesiems pagalbos teikėjams ir liudininkams.
H. Ratchford visi jos gyvenimo Parkwood komplekse tikrumą ir saugumą suteikę dalykai staiga baigėsi. Paaiškėjo, kad niekas nebuvo taip, kaip atrodė.
„Žinau, kad per Rugsėjo 11-osios daugelio žmonių gyvenimai pasikeitė iš karto. Mano gyvenimas, idealai, įsitikinimai – viskas per savaitę ar dvi pasikeitė taip greitai. Tai buvo tarsi spragtelėjus jungiklį“, – sakė ji.
„Jaučiausi tokia kvaila. Pasitikėjau ir rūpinausi žmonėmis, kurie darė blogus dalykus. Daugiau niekada nenoriu būti taip apakinta ir suklaidinta, kai žmonės nėra tie, kuo sakosi esantys.“
Netrukus po Rugsėjo 11-osios H. Ratchford paliko Parkwood kompleksą, nekilnojamojo turto administravimo darbą ir didmiestį. Iš pradžių ji persikėlė prie paplūdimio, vėliau – į rezervatą, o dar vėliau – praktiškai į visišką nuošalę, mėgindama pabėgti nuo jausmo, kad ją vėl gali kas nors apgauti.
Ji pasakojo užsidariusi savyje ir bendraujanti tik su žmonėmis, kuriais visiškai pasitiki.
„Rugsėjo 11-osios įvykiai privertė mane bijoti žmonių“, – sakė H. Ratchford.
„Dabar tiesiog labiau mėgstu būti toliau nuo žmonių, kurie gali meluoti apie tai, kas jie yra. Mažame miestelyje paslapties neišlaikysi, ir dėl to jaučiuosi saugesnė. Man patinka būti vietoje, kur galiu pasitikėti žmonėmis.“
Tačiau nors H. Ratchford stengėsi vis labiau atsitraukti nuo išorinio pasaulio, ją ir toliau persekioja klausimai apie tai, kas nutiko Parkwood komplekse.
„Dalis manęs svarsto, ar būčiau galėjusi ką nors padaryti, jei būčiau buvusi griežtesnė“, – sakė ji.
Parengta pagal BBC inf.