Tryliktus metus Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė, rašytoja Erika Umbrasaitė teigia, kad šviežios duonos kultas šioje šalyje toks stiprus, kad jos pritrūkti prancūzams prilygsta tragedijai.
Įprastai du kartus per dieną – ryte ir vakare. Taip dažnai prancūzai perka šviežią prancūzišką batoną, be kurio sunkiai įsivaizduoja kasdienį valgį.
„Praktiškai viskas valgoma su prancūzišku batonu – sūriai, salotos, net antrieji patiekalai. Atėjus į restoraną visada atnešama vandens ir šviežios duonos, ją suvalgius nesikuklinama paprašyti dar. Ja ne tik užkandama, bet ir išdažomas likęs padažas lėkštėje, taip parodant, kad buvo skanu iki paskutinio kąsnio.
Nors toks elgesys nelabai atitinka etiketą, vis dėlto prancūzams tai yra leistinas nusikaltimas, tad dažnai tai yra įprastas vaizdas geruose ir prabangiuose restoranuose“, – pasakoja E. Umbrasaitė.
Svarbiausia taisyklė – prancūziškas batonas turi būti šviežias. Vakarykštė duona laikoma netinkama valgyti, iš bėdos – nebent karštam sumuštiniui ar saldžiam duonos pudingui su pienu ir sviestu, prancūziškai vadinamam „pain perdu“, ruošti.
„Jei nusiperkama per daug prancūziško batono, jo prancūzai dažniausiai neišmeta, o užšaldo – kad visada turėtų duonos, jei užsuktų netikėti svečiai. Neturėti namuose duonos prilygsta tragedijai, tad net susiruošus į svečius namų šeimininkai gali paprašyti atsinešti duonos, jei kartais jie pamiršo nusipirkti ar nusipirko nepakankamai, nes be jos nevyks ir šventinė vakarienė“, – sako E. Umbrasaitė.
Pasak jos, tai, kad prancūzai stengiasi duonos nešvaistyti, rodo miestelių ar kaimų kepyklose dažnai matomi maišai su vakarykščiais ar senesniais prancūziškais batonais – juos dalina nemokamai vištoms lesinti.
Česnakiniam batonui neatsispiria ir japonai
Prancūziškas batonas mėgstamas ir Lietuvoje – ypač su česnakinio sviesto įdaru.
„Prancūziškas batonas su česnakiniu įdaru yra vienas populiariausių mūsų gaminių. Šiam gaminiui receptą padiktavo vienam klientui gaminta itališka čiabata su česnakinio sviesto įdaru – įsirengę naują prancūziškiems batonams gaminti skirtą gamybos liniją, pagalvojome, kad būtų įdomu iškepti juos su šiuo įdaru. Patys nustebome, koks šis gaminys tapo populiarus“, – pasakoja didžiausios duonos, užkandžių ir šaldytos produkcijos gamintojos Baltijos šalyse „Mantinga“ naujų gaminių vystymo vadovė Ramunė Puzinienė.
Pasak jos, prancūziškas batonas su česnakiniu įdaru sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: šis gaminys sėkmingai eksportuojamas į Lenkiją, Latviją, Suomiją, JAV, Švediją ir net Japoniją. Vien pernai prancūziško batono eksportas augo beveik 33 proc., o bendras eksporto kiekis sudarė beveik 23 mln. vnt.
„Kadangi prancūziškus batonus gaminame gana skirtingoms rinkoms, jų receptūra taip pat šiek tiek skiriasi. Vis dėlto esminiai ingredientai išlieka tie patys: kokybiški kvietiniai miltai, mielės, aliejus, druska ir vanduo“, – sako R. Puzinienė.
Antroje ir trečioje „Mantingos“ eksportuojamų gaminių vietose – itališka čiabata ir maža prancūziška bandelė.
R. Puzinienė pastebi, kad kaip ir prancūzai, lietuviai nevengia pirkti šaldyto prancūziško batono su česnakiniu įdaru – tai ne tik patogu, bet ir šviežiai iškeptas, šiltas batonas pripildo namus malonaus kepinio aromato.
Daug vaikšto ir neužkandžiauja
Žvelgiant į prancūzus neišvengiamai kyla klausimas – kaip įmanoma išlikti tokiems liekniems valgant tiek daug prancūziško batono? E. Umbrasaitė atsako, kad lieknumo paslaptis slypi keliose paprastose taisyklėse, kurių laikosi Prancūzijos gyventojai.
„Visų pirma prancūzai labai griežtai laikosi dienos ritmo: ryte būtini lengvi pusryčiai, 12–13 val. pietūs ir 20 val. – vakarienė. Pietauja jie ilgai, pietūs gali užtrukti ir 1,5 val. Tačiau svarbiausia, kad jie visai neužkandžiauja – užkandžiai leidžiami tik vaikams ir dažniausiai tai būna lengvi pavakariai, obuolys ar koks kitas nedidelis užkandis apie 16–17 val.“, – dalijasi rašytoja.
Nors prancūzai nelabai mėgsta sportuoti, jie linkę itin daug vaikščioti. Tai, kaip ir prancūzų genetika, gali būtų jų lieknumo paslaptis. Pašnekovė išduoda, kad ir dietų prancūzai nelabai mėgsta – jos vertinamos kaip atimančios gyvenimo džiaugsmą: „Jei prancūzės kurią dieną labiau pasilepina, kitą dieną jos tiesiog pasidarys salotų dieną ir išeis pasivaikščioti.“
Kruasanai – tik savaitgaliais
Paklausta apie kitą su Prancūzija siejamą kepinį – kruasaną, E. Umbrasaitė iškart paneigia mitą, kad kruasanai yra valgomi kasdien – vis dėlto tai yra labiau savaitgalio ritualas prie kavos puodelio.
„Paryžiuje itin populiarūs tokie prancūziškais vadinami pusryčiai: šviežias kruasanas, nedidelis prancūziškas batonas, perteptas sviestu ir uogiene, kava ir šviežiai spaustos apelsinų sultys. Bet kituose šalies regionuose tokios tradicijos nelabai yra“, – sako ji.
Pati E. Umbrasaitė neslepia, kad nors nėra miltinių patiekalų mėgėja, dėl skanaus prancūziško batono važiuoja ir 15 km iki kito miestelio kepyklos. Kaip ir prancūzai, taip pat retkarčiais ji pasimėgauja ir kruasanu.
„Nieko nėra geriau už lietuvišką juodą duoną – ir pati atsivežu grįždama iš Lietuvos, ir svečius įpareigoju būtinai atvežti bent kepalą duonos. Prancūzijoje nėra ruginės duonos tradicijos. Panašią duonelę kepa tik netoli esanti kepykla su senovine krosnimi, bet vėlgi tai nėra mums įprasta ruginė duona, o tamsios duonos bandelės su razinomis. Kam duodu paragauti lietuviškos duonos, visi sako, kad skani, bet kažin ar norėtų į ją iškeisti savo prancūziškus batonus“, – šypsosi E. Umbrasaitė.
