Chemikė ruošia pokylius prezidentams ir karaliams: pasakė, ką gamina

„Svajojau apie mokslininkės karjerą ir genetinės inžinerijos atradimus. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad atsidursiu virtuvėje. Vis dėlto chemijos žinios labai praverčia kuriant naujus skonius – žinau, kas gerai dera tarpusavyje, o ko geriau nemaišyti“, – pasakoja J. Šlapelienė, kartu su vyru 17 metų valdanti išvažiuojamojo maitinimo verslą „Skonio slėnis“.

Studijuodama Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, J. Šlapelienė mokėsi pas vieną žymiausių Lietuvos biochemikų – profesorių Benediktą Juodką. Tuo metu biochemija Lietuvoje dar tik pradėjo formuotis, o kursas buvo itin nedidelis – vos aštuoni studentai.

„Buvo sakoma, kad chemiją studijuoti sunkiau nei mediciną. Man tai sekėsi ir buvo labai įdomu“, – prisimena Jolanta. Tačiau gyvenimas netrukus pakoregavo planus: vos baigusi studijas ji sukūrė šeimą, vienas po kito gimė du sūnūs.

„Kol trejus metus buvau motinystės atostogose, biochemija padarė milžinišką šuolį į priekį. Tam, kad grįžčiau, man būtų tekę mokytis iš naujo“, – sako ji.

Tuomet Jolanta apie sugrįžimą į universitetą nebesvarstė. Viską pakeitė vyro pasiūlymas Sapiegų parke įkurti kavinę. Taip prieš daugiau nei tris dešimtmečius gimė pirmasis bendras šeimos verslas – kavinė „Už vartų“.

„Tuo metu mums, jaunai šeimai, atrodė, kad maitinimo verslas yra gana paprastas ir labai pelningas. Tačiau tik pradėję dirbti supratome, kiek daug jame rizikos ir neapibrėžtumo – investicijos gali taip ir neatsipirkti. Todėl visada šypsausi, kai iš jaunų žmonių išgirstu, kad tai lengvas būdas greitai užsidirbti“, – sako Jolanta.

Kavinė „Už vartų“, įsikūrusi netoli Sapiegų ligoninės Antakalnyje, veikė trejus metus. Tačiau vieną naktį viskas netikėtai baigėsi – įsilaužę vagys išnešė praktiškai viską.

„Iki šiol atsimenu tą rytą, kai atėję radome tuščias patalpas. Buvo išnešti baldai, įranga, net maistas – iki paskutinio kiaušinio. Tą akimirką jaučiausi visiškai sužlugdyta ir supratau, kad nebenoriu vėl visko pradėti nuo nulio“, – prisimena Jolanta.

Po šios skaudžios patirties šeimos verslas buvo uždarytas, o Jolanta pasirinko samdomą darbą. Netrukus ji pradėjo dirbti Vilniaus vaikų ir jaunimo centre, kur vadovavo nedideliam viešbučiui, hosteliui ir kavinei.

Net ir dirbdama vadovaujamą darbą Jolanta daug laiko praleisdavo virtuvėje, kartu su konditeriais ir virėjais ieškodama naujų skonių.

„Kūryba man būtina kaip oras – galiu valandų valandas praleisti virtuvėje. Kad kąsnis burnoje tikrai „suskambėtų“, reikia nemažai žinių. Ne kartą esu girdėjusi, kad žmonės, mėgstantys gastronomines patirtis, į restoranus net atsineša vaistų nuo skrandžio skausmo – nes tai, kas skanu, dar nereiškia, kad tiks mūsų organizmui. Kad to nebūtų, kuriant derinius man labai praverčia chemikės išsilavinimas“, – sako ji.

Būtent tuo laikotarpiu kilo idėja kurti kitokius vieno kąsnio užkandžius, kurie netrukus tapo žinomi visame Vilniuje. Vienu pirmųjų bestselerių tapo tartaletė su ožkų pieno sūriu ir avietėmis. Užkandžius pradėjo užsisakinėti įvairių švenčių organizatoriai, o žinia apie juos sklido iš lūpų į lūpas. Šis netikėtas populiarumas paskatino Jolantą vėl pagalvoti apie nuosavą verslą.

Vieno kąsnio užkandžiai, sukurti po ilgų ieškojimų virtuvėje, pamažu atvėrė duris į didžiausius šalies renginius – ir į pokylius, kuriuose prie stalo sėda prezidentai bei karališkųjų šeimų nariai. Danijos karališkoji šeima, Čekijos ir Austrijos prezidentai – tik dalis aukšto rango svečių, kurių vizitams vaišes kūrė J. Šlapelienės komanda.

„Kiekvieną kartą meniu kuriame iš naujo – atsižvelgiame į renginio idėją, svečių skonį, pageidavimus ar net alergijas. Pamenu vieną renginį, kuriame dalyvavo beveik visos Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždės. Tada pasiūlėme austres ir šukutes – prieš dešimtmetį tokių dalykų renginiuose dar nebūdavo. Socialiniai tinklai tąkart tiesiog sprogo nuo mūsų vaišių nuotraukų“, – prisimena „Skonio slėnio“ kūrybos vadovė.

Pasak Jolantos, šiame versle yra ir kita pusė – vos tik atrandi naują skonių derinį, jis netrukus atsiranda ir kitų maitintojų meniu.

„Kopijavimo kultūra pas mus gana gaji, todėl norint būti išskirtiniam receptus ir net pateikimą tenka nuolat kurti iš naujo“, – sako ji.

Bent kartą per tris mėnesius J. Šlapelienė leidžiasi į gastronomines keliones – aplanko garsiausius restoranus ir ieško naujų skonių idėjų. Ilgą laiką kryptį jai diktavo „Michelin“ žvaigždutės, tačiau šiandien ji renkasi visai kitokias vietas – tokias, kurios gyvuoja dešimtmečius ir į kurias žmonės keliauja iš viso pasaulio.

„Tokiose vietose bandau suprasti, kur slypi jų ilgaamžiškumo paslaptis – kodėl žmonės čia grįžta jau keliasdešimt metų“, – sako ji.

Viena mėgstamiausių jos krypčių – Ispanijos šiaurėje esantis San Sebastianas ir aplinkiniai Baskų regiono miesteliai, laikomi viena svarbiausių gastronomijos vietų pasaulyje. Atėjęs į legendinį restoraną „Casa Julián“, kuris veikia jau daugiau nei septynis dešimtmečius, anot moters, jautiesi tarsi sugrįžęs į praeitį.

„Žmonės iš viso pasaulio čia plūsta paragauti ypatingo brandintos jautienos mėsos kepsnio, pasižyminčio intensyviu skoniu. Viskas kepama ant atviros ugnies, naudojant tik druską – jokių sudėtingų marinatų ar padažų“, – pasakoja Jolanta.

Tačiau labiausiai ją žavi kitas tame pačiame regione, kalnuose, įsikūręs restoranas – „Asador Etxebarri“. Norint į jį patekti, savo eilės tenka laukti apie pusmetį. Čia beveik visi patiekalai ruošiami ant ugnies, kiekvienam produktui parenkant skirtingą medieną ir temperatūrą.

„Man labai artima filosofija – neperkrauti patiekalo nereikalingais ingredientais. Jei tai krevetė, lėkštėje matai krevetę. Jei tai žuvis – matai žuvį, o ne jos interpretaciją. Tokios pačios krypties laikomės ir savo virtuvėje“, – pasakoja J. Šlapelienė.

Jolanta sako, kad svarbiausia jos pasirinktoje veikloje liko tas pats smalsumas, kuris kadaise ją atvedė į chemijos studijas. Šiandien jis atsiskleidžia kuriant naujus skonius.