Nors prieš spalio pabaigoje įvykusį debiutą prestižiniame turnyre 34-erių panevėžietis ramiai nemiegojo, prasidėjus rungtynėms užtikrintai atliko savo darbą.
„Džiaugiuosi, kad viskas praėjo gerai ir gavau puikų įvertinimą“, – prisimindamas įspūdžius Turkijoje lrytas.lt pasakojo A.Šukys.
Teisėjas savo kelią krepšinyje pradėjo kaip ir daugelis – nuo tarpmokyklinių rungtynių.
Dešimtoje klasėje švilpuką į rankas paėmęs A.Šukys praėjus porai metų jau dirbo Regionų krepšinio lygoje, dar po kelių sezonų – Nacionalinėse šalies lygos pirmenybėse.
Kiek vėliau vyras įsitvirtino ir Lietuvos krepšinio lygoje, o prieš ketverius metus oficialiai tapo FIBA teisėju.
Šiuo metu A.Šukys LKL arbitrų reitinge rikiuojasi ketvirtas bei kartu su Jurgiu Laurinavičiumi yra vienas iš dviejų lietuvių, teisėjaujančių Eurolygoje.
„Kai man paskambino ir pakvietė į Eurolygą, buvo wow. Tai tikrai buvo įsimintinas vakaras. Net bijojau telefoną pakelti dar kartą“, – šypsojosi jis.
Sulaukęs pasiūlymo švilpti Eurolygos klubams, A.Šukys galutinai pasinėrė į krepšinį ir paliko darbą draudimo kompanijoje.
„Apsispręsti man buvo labai lengva – jau seniai esu pasirinkęs“, – paaiškino arbitras.
– Prieš porą savaičių gyvenote pagal įtemptą dienotvarkę – trečiadienį dirbote Eurolygos rungtynėse tarp Madrido „Real“ ir Vitorios „Baskonia“, o po kelių dienų Kaune teisėjavote jaunimo turnyrui. Jau įpratote prie tokio lakstymo?
– Dažnai nutinka taip, kad vieną dieną kur nors skrendame, kitą grįžtame, o rytoj jau teisėjaujame. Aišku, labai svarbių rungtynių tokiu atveju neduoda, jei kartais būtų problemų su skrydžiais.
Neseniai taip nutiko Gintarui Vitkauskui – dėl sugedusio lėktuvo jis po rungtynių kitą dieną namo grįžo tik 12 nakties. Jei tą dieną turi rungtynes, į jas ir nespėji. Žinoma, taip būna nedažnai, bet visko nutinka.
O šiaip esame pripratę – tie, kurie teisėjauja FIBA ar Eurolygoje, tą krūvi turi nuolat ir jis pasiskirsto. Aš po rungtynių Madride kitą dieną per pietus jau buvau Lietuvoje, dar spėjau pamiegoti ir peržiūrėti Kauno „Žalgirio“ rungtynes. Penktadienį jau dirbau Eurolygos jaunimo turnyre.
– Kiek laiko ruošiatės Eurolygos rungtynėms? Juk ten visai kitokia atsakomybė.
– Išties, Eurolyga yra atskira istorija. Pavyzdžiui, kad pasiruoščiau „Real“ ir „Baskonia“ rungtynėms, peržiūrėjau trijų mačų vaizdo įrašus – vieną iš Ispanijos čempionato, kitą – „Real“ prieš Tel Avivo „Maccabi“, o trečią – „Baskonia“ prieš Pirėjo „Olympiacos“.
To prireikė, kadangi komandos kartais žaidžia skirtingomis sudėtimis ir reikia peržiūrėti visus žaidėjus. Iš tų trijų vaizdo įrašų prisikarpiau apie 20 klipų, vėliau su kolegomis pasidalinome mintimis, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kurie žaidėjai gali būti problematiški.
– Pavyksta perprasti žaidėjus jų nuolat nesekant, o tiesiog peržvelgiant porą įrašų prieš konkrečias rungtynes?
– Labiau patyrę kolegos žaidėjus žino mintinai, ir, pavyzdžiui, prieš mačą Madride net nebuvo pasiruošę jokių klipų. Bet kadangi aš esu naujesnis ir krepšininkų taip gerai nežinau, pažiūriu, kurie ką mėgsta daryti – pamatau, kad gal kas nors dažnai bump'ina, ar, tarkime, Luka Dončičius nevengia paprovokuoti.
Stebiu, kada žaidėjai tą daro ir kaip pradeda veiksmus. Bendrai sudėjus, vienoms rungtynėms pasiruošti man prireikė maždaug dešimties valandų.
– Būti pakviestam į Eurolygą jums yra svajonės išsipildymas?
– Galima sakyti, kad taip – juk Europoje aukščiau kilti nebelabai yra kur. Kažkada tik labai atsargiai svajojau, kad galėčiau teisėjauti Eurolygoje.
Kai tik pradėjau karjerą galvojau, kaip norėčiau dirbti LKL. Bet jei kažko sieki, žingsnis po žingsnį pasieki vieną tikslą ir automatiškai atsiranda kitas. Pradedi svajoti dar drąsiau.
Kai pernai man paskambino ir pakvietė į Eurolygą, buvo wow. Atsimenu, kad labai džiaugiausi, dar paskambinau pasakyti žmonai.
Vėliau namie laukiau dar vieno skambučio. Tas vakaras tikrai buvo įsimintinas, net bijojau telefoną pakelti dar kartą (šypsosi).
– O kaip pačios pirmosios Eurolygos rungtynės Stambule? Buvo daug jaudulio?
– Jaudulio buvo iki jų, tačiau taip būna praktiškai prieš visas atsakingas rungtynes. Eurolygos debiutui paskyrimą gavau prieš mėnesį. Tai buvo „Fenerbahce“ prieš „Anadolu Efes“. Pagalvojau, kad čia tai rungtynes paskyrė – negi negalėjo rasti lengvesnių? (šypsosi).
Žinoma, šiek tiek nerimavau, kaip čia viskas Turkijoje bus, bet pasiruošiau, išsianalizavau žaidėjus. Rungtynių dieną dar pasijaudinau, naktį truputį paprakaitavau miegodamas, o kai rungtynėse prasidėjo, jau buvo ramu.
Džiaugiuosi, kad rungtynės praėjo tikrai gerai, gavau puikų įvertinimą.
– Kaip teisėjų pasiskirstymą po turnyrus keičia Eurolygos ir FIBA konfliktas?
– Jei teisėjauji vienoje pusėje, tavęs nėra kitoje. Aš iki šiol teisėjavau FIBA rungtynėse, bet man paskambino ir pasikvietė į Eurolygą, Kadangi sutikau, automatiškai nebebūsiu skiriamas jokioms FIBA rungtynėms.
– Negaila bent kuriam laikui prarasti galimybę dirbti Europos, pasaulio ir kituose FIBA čempionatuose?
– Žinoma, gaila. Jau praradau Universiadą Taipėjuje, į kurią turėjau vykti rugpjūtį. Buvo šansas gauti paskyrimą ir į Europos čempionatą, tačiau jo irgi netekau.
Bet iš kitos pusės, antro pakvietimo į Eurolygą gyvenime gali ir nebegauti. Be to, gal konfliktas amžinai nesitęs. Ir pagaliau turėsiu laisvą vasarą (šypsosi).
– Kaip patys teisėjai reaguoja į visą šią situaciją?
– Visi teisėjai tarpusavyje, kaip ir anksčiau, bendrauja draugiškai. Manau, net teisėjų vadai nesipyksta, gal tik dėl organizacijų nesutarimų mažiau bendrauja. Visiems suprantama, jog pati FIBA savo čempionatuose norėtų geriausių teisėjų.
Tiesiog patys aukščiausi FIBA bosai, galbūt labiausiai Patrickas Baumannas nurodo, kad yra konfliktas, vyksta teismai ir todėl Eurolygos teisėjų liesti negalima. Tačiau pati Eurolyga mums nedraudžia teisėjauti.
– Šį sezoną išpildėte tikslą patekti į Eurolygą. Apie ką dar svajojate?
– Pirmiausia, norėčiau kuo geriau pasirodyti Eurolygoje, gauti kuo daugiau rungtynių. Jeigu gerai dirbsiu savo darbą, paskyrimų skaičius turėtų augti.
O ateityje, labai norėčiau, kad baigtųsi visi nesutarimai ir galėčiau teisėjauti Europos, pasaulio čempionate ar net olimpiadoje. Bet kelias ilgas ir viską dar reikia užsitarnauti.
– Ar teisėjų gretose turite autoritetų?
– Jais visada buvo lietuviai – Kęstutis Pilipauskas, Romualdas Brazauskas, Virginijus Dovidavičius. Dabar teisėjavimas darosi vis labiau modernesnis, tad man taip pat imponuoja ir kiti Europos teisėjai. Yra ne vienas, su kuriuo norėčiau padirbėti ar tiesiog pasikalbėti.
