Islandiją į priekį vedė net 34 taškus pelnęs Elvaras Fridrikssonas. Jis pataikė ir pergalę savo gimtinei atnešusį metimą.
„Nebuvom sugriuvę, viskas buvo tvarkoj. Gal galėčiau pasakyti taip: pasirodo, gyvenime būna situacijų, kai viena komanda žaidžia gerai – turiu omenyje mūsų komandą, nes neturiu nė vieno priekaišto nė vienam žaidėjui už norą, stengimąsi, taip, buvo kažkokių klaidelių, bet iš esmės neturiu nė vienam jokių priekaištų – ir būna, kai kita komanda žaidžia truputėlį geriau. Šiandien tą matėm mes. Nesakyčiau, kad buvom ne temoj, viskas buvo gerai, pirmavom“, – po labai skaudaus pralaimėjimo kalbėjo R. Kurtinaitis.
„Gaila, kad mes mokomės ant savo klaidų. Būtent pabrėžėm šitokią situaciją, kai anglai žaidė su Islandija čia ir lygiai taip pat turėjo 21 taško skirtumą ir likus 3 minutėms islandai buvo susimažinę iki 6 taškų, tiktai laimingo atsitiktinumo dėkai anglai pataikė tritaškį ir nurūko 9 taškais, ką šiandien mūsų žaidėjai nesugebėjo padaryt. Situacija buvo vienas prie vieno. Tą mes akcentavom prieš rungtynes, kad turim žaist 40 minučių, nesvarbu, koks rezultatas būtų.“
„Nematoma pusė“ su A. Sireika: kodėl nelaimime aukso, R. Kurtinaičio logika ir Lietuva
Nepaisant pralaimėjimo ir komplikuotos situacijos norint patekti į 2027 m. pasaulio krepšinio čempionatą, rinktinės vyr. treneris nenorėjo griežti gedulingos melodijos.
„Nemanau, kad čia kažkokia tai tragedija. Reikia dabar atsigaivint žaidėjus per dvi dienas. Dabar yra labiau psichologinis momentas – dvi dienos po tokio emocinio pakilimo priešininkų komandoj ir mūsų – tokias rungtynes pralaimint duoda per galvą. Reikia sugebėt dabar per dvi dienas atsistatyt ir eit į kovą – nieko daugiau neišgalvosi“, – teigė jis.
Susiję straipsniai
– Sakot, kad neturit priekaištų, bet per paskutines 6 minutes praleidot 30 taškų.
– Taip, praleidom, žinau, ir vienas žaidėjas įmetė – viską žinau. Nu ir ką? Jeigu mes paimsim tuos taškus, kas čia keičiasi? Pameni, mes žaidėm su makedonais ir N. Dimitrijevičius mums įmetė 42. Ir ką? Ir laimėjom rungtynes. Tai nėra reikalai, kad yra daugiau pinigų ar mažiau pinigų.
Taip, vienas žmogus mums tiek daug įmetė ir, kas yra retai, vienas žmogus prieš mus laimėjo, bet mes į tuos dalykus reagavom, mes žaidėm penkiais mažais – būtent išstatėm tokį penketą, kad ginti juos. Kadangi mums nereikėjo didelio, jie nežaidė su savo dideliu, penki keitėmės, deja, keitėmės ne tiek aktyviai, kiek norėtų treneriai. Sakyčiau, buvo tikrai pasakiška sėkmė iš jų pusės, kad išsitraukė tokias rungtynes.
– Buvo priekaištų, kad gal E. Fridrikssonas sužingsniavo.
– Nenoriu į tokius aš [lįsti]. Yra teisėjai – jie daro savo. Mes kažką bandėm kalbėt. Negi dabar rašysim protestą? Nerašysim. Įvyko, tai įvyko. Kaip būna dažnai gyvenime – turim praryt tą neskanią piliulę, turim grįžti į save. Man svarbu, kad komanda per tas dvi dienas atsistatytų ir mes namuose galėtume žaist pilnavertį krepšinį.
Dabar net nežinau, ką turėsim iš žaidėjų, kiek čia pas mus liks, kiek neliks, kas čia kažkur važiuos, nevažiuos – tą turim susitvarkyti. Ir ką, žiūrim į priekį. Aišku, į kitą etapą norėjosi išeiti su pergalėm, nes yra tokia sistema. Nepavyko. Dabar stengsimės išeiti. Kaip pavyks – bus matyt.
– Sakėt, kad tragedijos nėra, bet kortos susimaišo išeinant į antrą etapą. Ir taip pralaimėt Islandijai, tai mažai valstybei krepšinio, koks yra smūgis mums, Lietuvai?
– Mums nėra smūgio. Aš buvau pats žaidėjas ir mes keturi lietuviai žaidėm Sovietų Sąjungos rinktinėj ir nugalėjom Ameriką su dviem šimtais milijonų žmonių, o mes, lietuviai, buvom keturiese su trim milijonais žmonių. Ką, ten buvo katastrofa? Nugalėjom tai nugalėjom. Sakom: islandai tokia maža valstybė. Seki futbolą ar ne? Matei, kaip jie žaidžia futbolą? Lygiai čia tas pats fenomenas. Apie tą temą mes jau kalbėjom.
Jiems yra truputėlį patogiau, jie visi susirinko, jie nebežaidžia Europos taurių, jie pasitreniravo savaitę, mes tokios prabangos neturėjom, bet čia, gink Dieve, ne atsiprašymai – kadangi tokį klausimą uždavė, tai noriu paaiškint. Šiaip jie – gera krepšinio komanda, visi su jais turi problemų. Italai yra krepšinio šalis ar ne? Turėjo problemų ar ne? Mes – krepšinio šalis? Turim problemų? Kartais ne tos šalys ir vardai žaidžia. Kartais žaidžia ta šalis, kuri kažkada kyla ir kažką pasiekia.
Jie yra tokia kylanti šalis ir tikrai garbė ir šlovė jiems ir jų stengimuisi, jų kovai. Pavadinčiau gal vikingų charakteriu, kai kovėsi iki paskutinės sekundės. Kartais įmeta trys sekundės iki galo. Šiandien jie kovėsi iki paskutinės sekundės ir paskutiniu metimu mus nugalėjo – taip būna, ką galiu pasakyt. Žinot mano charakterį – visada surasiu, kas buvo ne taip. Pasakiau: vyrai, neturiu nė vienam pretenzijų, buvom puiki komanda šiandien, gyvenime taip būna, kad kartais net ir būdamas puikus nenugalėsi.
– Kokią esminę mintį, pamoką išsinešate iš šitų rungtynių?
– Mane labai stebina tas toks 40-ies minučių islandų taiklumas. Jei paimtume mūsų komandą, mes į galą rungtynių išsimetėm tuos kelis tritaškius, net nekalbant apie metimus iš po krepšio, kur nesuridenom, kur, atrodo, visiškai arti – gal kažkoks jaudulio požymis. Bet kaip jie žaidė visas 40 minučių taikliai. Prisiminkim pradžia rungtynių – jie pataikė tris iš trijų tritaškių.
Užbaigė rungtynes lygiai tokiu pat tempu ir taiklumu. Šitas mane, sakyčiau, maloniai stebina, kaip galima žaisti visas 40 minučių tokioj įtampoj. Visi žinom, kokia yra svarba šitų rungtynių – tokioj įtampoj ir taip sėkmingai. Dar kartą pasikartosiu – norėčiau pasveikint priešininkų komandą už kovingumą, buvo geras pavyzdys, kaip kautis iki galo.
– Dovydas Giedraitis, ko gero, prieš Elvarą būtų kaip spalvotas televizorius.
– Mes dabar negalim – būtų taip ar būtų taip. Viską į tą temą įtaikėm. Išsiėmė didelį, pasisodinom M. Gebeną, pastatėm Ąžuolą penktu, kad galėtume visi penki keistis. Tai yra ne paprasčiausia, bet nesudėtinga gynyba. Mes vis tiek sugebėjom praleisti penkis tritaškius.
– Dėl kurių žalgiriečių esate tikras, kad bus Klaipėdoje, ir dėl kurių yra klausimas?
– Dabar dar negalvojau taip toli. Kiek žinau, kažką nori susigrąžint. Nenoriu liest tos temos, bet taip gyvenime turbūt visada [yra]. Dabar ta rungtynių svarba dar išaugo labiau. Čia kaip pinigai: kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia. Ta svarba dabar yra tokio dydžio. Bandysim kažką su „Žalgiriu“ kalbėti – gal pavyks.
– Prieš „langą“ minėjote, kad su Ąžuolu yra susitarimas vienoms rungtynėms. Čia dėl jo yra klausimas?
– Mes kalbėjom apie vienas rungtynes. Labai džiaugiamės, kad jas davė mums. Kartais, kai kažkas keičiasi, bus gal galima dėrėtis ir dėl antrų rungtynių. Situacija pasikeitė. Jeigu pavyks išsiderėti, tai būtų neblogai.
Aš suprantu ir „Žalgirio“ situaciją – jiems reikės žaisti, jiems nėra, su kuo treniruotis. Kiek žinau, S. Francisco lieka dviems rungtynėms žaisti. Manau, kad būtų neblogai, kad mes Ąžuolą irgi turėtume. Iš kitos pusės, bandau suprasti visas puses, nes nesu tas į vieną pusę. Suprantu „Žalgirio“ situaciją.
Dabar yra labai dėkingoj situacijoj papulti į playoffus, bet šitą laikotarpį jie turi treniruotis su komanda. Nežinau, kas ten toj komandoj dabar likę. Jeigu jie mums duoda, tai turbūt išgriūna treniruočių procesas. Nenoriu galvot už juos, bet man taip atrodo. Čia gal bus problema, bet gal pavyks susitarti.
– Manot, kad S. Francisco pasišventimas žaisti už Prancūziją abejas rungtynes veikia kaip pavyzdys kitiems lietuviams?
– Nenorėčiau aš dabar lygint. Kiekvienas elgiasi, kaip jis elgiasi. Jis žais dvi rungtynes. Mums „Žalgiris“ davė vienoms, jeigu neduos antroms – neduos antroms. Būtų malonu, kad duotų, gal netoli važiuot iki Klaipėdos. Bet iš to nedarau tokios didelės problemos ir nenoriu smerkt nei vienų, nei kitų. Elgiamės taip, kaip elgiamės. Svarba yra didelė.
Aš gal per dažnai miniu žodį „Lietuva“, bet vėl grįšiu prie to pačio – mums visiems būtų malonu, jei Lietuvos rinktinė papultų į pasaulio čempionatą. Tam turim dėti visas pastangas. Kartais nėra galimybių. Pažiūrėsim. Nebėkim prieky traukinio. Bus derybos, yra federacija. Aš esu treneris, man būtų malonu turėt visus geriausius žaidėjus, bet taip, deja, nėra, ne visada taip pavyksta. Yra federacija, kuri kalbės, darys – jie geriau žino situaciją. Jei pavyks, būsiu laimingas.
– Pats minėjot, kad kaip krepšininkas iškovojot skambių pergalių, patyrėt ir sunkių pralaimėjimų. Kaip jums atrodo, ar krepšininkams net ir po tokių pralaimėjimų yra svarbu bendrauti su žiniasklaida? Kaip žiūrite į žaidėjų ir žiniasklaidos santykį?
– Čia yra labai asmeniška. Turbūt skaitėt – jei aš kažkam skambinu, aš noriu, kad man paskambintų atgal. Jei man pasakys „taip“ ar „ne“, man yra atsakymas. Turim bendraut. Kai kažkas nepakelia ragelio, aš suprantu. Pavyzdžiui, su A. Velička situacija: jis buvo po rungtynių užsiėmęs, aš jam pasukau, jis tuo metu negirdėjo, aš paskui vakare radau praleistą skambutį – jis man atskambino, žinutę parašė. Jau į spaudą buvo išėję, kad jis nekėlė ragelio.
Mes gal kartais truputėlį tuos dalykus aplenkiam. Aš gyvenime dirbau tokius darbus, kada buvo departamento vadovas, kai man reikėdavo skambinti prezidentui V. Adamkui, prezidentui A. Brazauskui, ir man niekad nebuvo, kad prezidentai neatskambintų, jei jie užsiėmę – o jie tikrai užsiėmę.
Aš išauklėtas taip, kad kažkas tau skambina, kažko nori, kreipiasi į tave. Turi tą daryt, negali numuilint kažko. Kodėl tą pradėjau kalbėt? Į jūsų klausimą atsakant, aš manau, gerai ar blogai, ar lyja, ar sninga, mūsų pareiga yra kalbėt su žiniasklaida. Jūs barat mus, plakat – yra normalu. Kai pralaimim, norit tų klausimų, kaip dabar kad paklausė: kodėl tokiai mažai šaliai kaip Islandija pralaimėjom?
– Klausėm, kaip jaučiatės pralaimėjęs.
– Labai prastai. Man numirė tėvai. Kaip aš jaučiausi, kai numirė tėvai? Man šiandien tas pats jausmas, kai numirė mano tėvai. Yra dalykų, kurių nenorėčiau mokyti, bet gal nereikėtų klausti. Mes visi būnam tokioj situacijoj, kai nesiseka – ir kaip jaučiamės. Kaip jaučiuosi, jeigu jūs būtumėt mano situacijoj? Mūsų toks darbas ir žmonės nori žinot, jūs norit žinot. Mes privalom ir džiaugsme, ir varge – kaip sakė per vestuves – būt kartu.
Jūsų klausimai tokie, mano atsakymai tokie. Galit jūs sutikt, galit ne, bet aš kalbėt su jumis privalau ir aš noriu, kad jie su jumis kalbėtų. O ką, jie nekalbėjo su jumis? Gerai, čia vienas iš mano nedadirbtų darbų – turėsiu jiems pasakyt irgi. Aš negaliu visus tuos dalykus sureguliuot, nes čia toks kaip ir ne mano.
Pasakysiu, kiek nuo manęs priklauso – mes privalom kalbėt su žiniasklaida. Ar gerai, ar blogai, ar laimėjom, ar pralaimėjom, mes privalom. Jeigu nekalbėjom, aš pasakysiu, kad mums reikia kalbėt, ir pabandysim šitą klaidą ištaisyt.