Kai 1993-aisiais buvo įkurta Lietuvos krepšinio lyga, niekas nežinojo, kuo tai baigsis. Viskas buvo nauja – taisyklės, tvarka, intrigos ir net prezidentas, išrinktas jam net nežinant.

Pirmieji LKL sezonai virė tarsi laukiniuose vakaruose: vieni gerino rekordus, kiti kėlė skandalus, o treti bandė tiesiog išgyventi tarp skolų ir ambicijų.

Nuo Gintaro Einikio 61 taško per 24 minutes iki „Atleto“ ir „Žalgirio“ dramos, nuo keiksmų už Atlanto iki komandos, kurios žaidėjai patys padėjo varžovui mušti rekordą – LKL istorijoje netrūko absurdiškų, juokingų ir įsimintinų akimirkų.

Būtinybė įsteigti savarankišką krepšinio lygą, kurioje žaistų stipriausios Lietuvos komandos, atsirado po nepriklausomybės atkūrimo.

[[ge:lrytas:lrytas:1540232]]

Šalies krepšinio pirmenybėse viešpatavo chaosas. Nuolat keičiama varžybų sistema nepritraukdavo nei rėmėjų, nei sirgalių.

Absurdo viršūnė buvo pasiekta 1992–1993 metų sezoną. Šalies vyrų pirmenybes rengusi Lietuvos krepšinio federacija (LKF) sukūrė tokią painią varžybų sistemą, kad keturios stipriausios komandos beveik tris mėnesius nežaidė nė vienerių oficialių rungtynių.

[[ge:lrytas:lrytas:36310261]][[ge:lrytas:lrytas:37201234]][[ge:lrytas:lrytas:38060135]][[ge:lrytas:lrytas:38668670]]

Kauno komandos „Žalgiris“ ir „Atletas“ varžybų alkį dar galėjo numalšinti „Profbasket“ turnyre, kuriame dalyvavo buvusios SSRS klubai.

Tuo tarpu Kauno „Drobė“ bei Vilniaus „Statyba“ tuos tris mėnesius tenkinosi tik atsitiktinėmis kontrolinėmis rungtynėmis.

Šarūno Marčiulionio krepšinio fonde dirbę Algimantas Ližaitis, Juozas Rimkus ir Juozas Jankauskas jau seniai svarstė apie savarankiškos lygos kūrimą, bet jos steigimą pagreitino Kauno komandų iškeltas ultimatumas.

„Kauniečiai pasakė: jei nieko nedarysite, mes atsiskirsime, nes žaisti Krepšinio federacijos pirmenybėse beprasmiška“, – pasakojo pirmojo LKL direktorato vadovas J.Jankauskas.

Savavališkai keitė pavadinimą

Idėja virto kūnu 1993 metų balandžio 22 dieną, kai į Vilniaus „Šarūno“ viešbučio restoraną susirinkę šalies klubų bei Š.Marčiulionio krepšinio fondo atstovai įkūrė Lietuvos krepšinio asociaciją (LKA).

Pirmajam naujos organizacijos pavadinimui, anot J.Jankausko, daugiausia įtakos turėjo priešiškai nusiteikusi LKF.

Asociacijos steigėjai į Krepšinio federacijos grasinimus atkirto: „Dėl pripažinimo kreipsimės į FIBA ir pažiūrėsime, kurią pusę ji palaikys“.

Pagal FIBA nuostatus, jos narėmis gali tapti arba nacionalinės krepšinio federacijos, arba asociacijos.

Tarp Lietuvos krepšinio asociacijos steigėjų buvo aštuoni klubai: „Žalgiris“, „Atletas“, „Drobė“, „Statyba“, Panevėžio „Lietkabelis“, Klaipėdos „Neptūnas“, Plungės „Olimpas“ ir „Šilutė“.

Teisingumo departamente dar neįregistravę naujos organizacijos, keli jos atstovai apsilankė pas tuometį šalies Kūno kultūros ir sporto departamento vadovą Vytą Nėnių.

[[ge:lrytas:lrytas:40176117]]

Šis svečius sutiko maloniai, tik paprašė: „Vyrai, nebereikia jokių konfliktų su LKF, geriau jūs savo kūrinį pavadinkite Lietuvos krepšinio lyga“.

„Taip pakeitėme pavadinimą. Tiesa, apie tai neįspėjome visų klubų, elgėmės savavališkai, – prisipažino J.Jankauskas. – Bet, manau, tai menkas nusižengimas“.

Kai po kelių savaičių Teisingumo departamente buvo įregistruota naujoji organizacija, prie 8 jos steigėjų prisidėjo dar du Kauno klubai „Lavera“ ir „Neca“.

Š.Marčiulionio net neįspėjo

J.Jankauskas neslėpė, kad per steigiamąjį susirinkimą būta ir linksmų nutikimų.

„Visi žinojo, ko susirinko, todėl nekilo nesutarimų dėl LKA steigimo. Tačiau iškilo klausimas: kas taps prezidentu?“ – pasakojo J.Jankauskas.

Vienas naujos organizacijos idėjinių vadų A.Ližaitis pareiškė: „Siūlau Š.Marčiulionį“. Tam niekas labai neprieštaravo, tačiau „Olimpo“ prezidentas Vitas Klimas netikėtai iškėlė dar vieną kandidatūrą – tuomečio Lietuvos premjero Adolfo Šleževičiaus.

LKA steigėjams V.Klimo siūlymas sukėlė juoką. Įsižeidęs, kad buvo išjuoktas, „Olimpo“ prezidentas paklausė: „O ar Š.Marčiulionis sutinka tapti prezidentu?“

„Sutinka“, – nemirktelėjęs atrėžė generaliniu sekretoriumi tapęs A.Ližaitis.

J.Jankauskui toks atsakymas sukėlė įtarimą, nes Š.Marčiulionis tuo metu žaidė NBA ir daugiausia laiko praleisdavo už Atlanto.

[[ge:lrytas:lrytas:40176108]]

Tik tada, kai naujos organizacijos steigėjai Š.Marčiulionį išrinko prezidentu ir išsiskirstė, J.Jankauskas paklausė A.Ližaičio: „Ar tikrai Šarūnas davė sutikimą?“

„Ne, – nuo draugo neslėpė generalinis sekretorius. – Bet rytoj jam paskambinsiu ir pasakysiu“.

Kitą dieną, kai J.Jankauskas pasiteiravo, kaip klostėsi pokalbis su Š.Marčiulioniu, A.Ližaitis atsakė: „Keikėsi, bet sutiko“.

Vienintelė naujokų birža

LKL buvo kuriama pagal NBA modelį.

Pirmasis į šią lygą patekęs lietuvis Š.Marčiulionis keletą metų domėjosi NBA vadybos bei rinkodaros principais ir siekė pritaikyti amerikiečių patirtį Lietuvoje.

Po pirmojo LKL sezono lyga nusprendė rengti panašią į NBA naujokų biržą.

„Nenorėjome, kad gabiausius jaunus žaidėjus išgraibstytų turtingiausi klubai, – aiškino J.Jankauskas. – Troškome, kad ir finansiškai silpnesnės ekipos galėtų įsigyti gerų krepšininkų ir būtų pakankamai stiprios aikštėse“.

Kodėl ši idėja neprigijo?

„Buvo daug priežasčių, – susimąstė J.Jankauskas. – Pirmiausia į ją skeptiškai pažiūrėjo Š.Marčiulionis. Be to, po pirmosios naujokų biržos išblėso entuziazmas ją rengti“.

Pašaukė ir LKL prezidentą

Vienintelėje LKL naujokų biržoje 1994 metais labiausiai visus nustebino „Olimpo“ atstovai, antrajame rate pasirinkę Š.Marčiulionį.

[[ge:lrytas:lrytas:40176104]]

Taip žemaičiai užsitikrino, kad panorėjęs žaisti Lietuvoje lygos prezidentas būtų priverstas apsivilkti jų komandos aprangą.

Plungiškių pavyzdžiu pasekė „Žalgiris“, trečiajame rate pasikvietęs Arvydą Sabonį bei Rimą Kurtinaitį.

Žinojo, kad bus pirmas

Pirmoji naujokų biržoje nuskambėjo tuo metu Vilniaus „Erelių“ komandoje žaidusio Donato Sabaliausko pavardė. Jį pasirinko „Lietkabelis“.

D.Sabaliauskas iš anksto žinojo, kad jam pirmajam teks lipti ant Kauno „Pasimatymo“ restorane įrengtos scenos.

Dar prieš naujokų biržą tuometis Vilniaus krepšinio mokyklos, kurioje pirmus žingsnius žengė D.Sabaliauskas, direktorius Jonas Kazlauskas puolėjo paklausė: „Ar nenorėtum žaisti Panevėžyje?“

„Pasakiau, kad norėčiau, – pasakojo D.Sabaliauskas. – Netrukus man paskambino „Lietkabelio“ trenerio asistentas Raimundas Sargūnas. Su juo susitarėme, kad naujokų biržoje aš būsiu pašauktas pirmas“.

Tada aštuoniolikmečiam krepšininkui LKL naujokų birža buvo didelis įvykis.

D.Sabaliauskas prisiminė jausmą, kai nuskambėjo jo pavardė ir sveikindamas ranką spaudė Š.Marčiulionis: „Patekau į Lietuvos krepšinio istoriją“.

Varžovai taip pat padėjo

LKL metraštyje turbūt dar ilgai mirgės ir Gintaro Einikio pavardė.

Kauno „Žalgirio“ komandai atstovavęs vidurio puolėjas buvo ryškiausia pirmųjų dviejų sezonų lygos žvaigždė. Jam iki šiol priklauso 1995 metų kovo 31-ąją pasiektas lygos rezultatyvumo rekordas – 61 taškas.

Per rungtynes, kurias 120:85 laimėjo „Žalgiris“, su lygos autsaidere Kauno „Neca“ G.Einikiui užteko 24 minučių, kad įmestų 61 tašką. Rekordininkas pataikė 30 iš 34 dvitaškių, prametė visus tris metimus iš trijų taškų zonos ir įmetė vienintelę baudą.

„Tai buvo G.Einikio diena, – sakė rungtynėms teisėjavęs Gintautas Zalieckas. – Visi dirbo tik jam“.

„Necai“ tada atstovavęs Aurimas Palšis pasakojo, kad vidurio puolėjui tuomet ir pasisekė – „Žalgirio“ varžovai žaidė be „centro“, todėl G.Einikiui po krepšiu nebuvo vargo.

Kalbama, kad siekti rekordo vidurio puolėją įkvėpė prieš savaitę tuomečio „Olimpo“ legionieriaus Patricko Joneso pelnyti 55 taškai. G.Einikis nenorėjo nusileisti.

[[ge:lrytas:lrytas:40176106]]

Byrėti pradėjusi „Neca“ „Žalgiriui“ nebuvo rimta konkurentė. Be to, ketvirtojo rato rungtynės nė vienai Kauno komandai jau nebuvo svarbios.

Rekordą šturmavęs G.Einikis pagalbos prašė ne tik savo ekipos draugų. Buvę „Neca“ žaidėjai neslėpė, kad ir patys padėjo žalgiriečiui.

„Gali būti, – susimąstė G.Zalieckas. – Nežinau visų užkulisių žaidimų, bet iš tiesų atrodė, jog „Neca“ visai nesistengia“.

Tarsi paminėjo jubiliejų

Savo pavardę į rekordininkų lentelę G.Einikis įrašė kelis kartus. Jis pirmas LKL pasiekė 30, 40, 50 ir 60 taškų ribą.

50 taškų G.Einikis įmetė tarsi paminėdamas Kauno komandos auksinį jubiliejų.

1994 metų spalio 13 dieną sukako 50 metų nuo pirmųjų „Žalgirio“ krepšininkų rungtynių, o po poros dienų G.Einikis atseikėjo pusšimtį taškų „Olimpui“.

Pradėjo trūkti pinigų

„Neca“ neatsitiktinai tapo G.Einikio auka.

Kitos tokios bejėgės komandos kaip tuometė „Neca“ per visą LKL istoriją nebuvo.

Pirmą LKL sezoną „Neca“ užėmė penktąją vietą, o į antrąjį žengė turėdama didesnes ambicijas. Tačiau klubo vadovų apetitas smarkiai pranoko galimybes.

Vos prasidėjus pirmenybėms paaiškėjo, kad „Neca“ bendrovė nesugeba išlaikyti ekipos, ir ši pradėjo byrėti.

„Komandą rėmė vienas žmogus – klubo prezidentas Igoris Kosterinas. Jis buvo didelis krepšinio mėgėjas, todėl negailėjo pinigų, – pagrindinį rėmėją gyrė tada „Neca“ fizinio rengimo treneriu dirbęs Aleksas Stanislovaitis. – Tačiau jam pradėjo nesisekti verslas. Jis iš paskutiniųjų tempė, kiek galėjo, bet veltui“.

Ypač daug pinigų reikėjo dalyvauti R.Koračo taurės turnyre.

Anot A.Stanislovaičio, I.Kosterinui vienam išlaikyti komandą buvo per sunku.

Prie „Neca“ griūties prisidėjo ir I.Kosterino konfliktas su treneriu Vitoldu Masalskiu. Šis negalėjo normaliai dirbti, nes žaidėjai per treniruotes kalbėdavo tik apie pinigus. Todėl V.Masalskis reikalavo išmokėti atlyginimus.

Klubo prezidentui tai nepatiko. Sezono pradžioje prieš vieną treniruotę I.Kosterinas netikėtai pareiškė: „Nuo šiandien komandą treniruos Jurijus Fiodorovas“.

[[ge:lrytas:lrytas:40176107]]

Drauge su V.Masalskiu iš ekipos pasitraukė ir trenerio asistentas Mindaugas Arlauskas bei A.Stanislovaitis: „Vitoldas mus pakvietė, todėl su juo ir išėjome“.

Kelis mėnesius negavę atlyginimų netrukus išsilakstė ir geriausi krepšininkai.

Lyga komandos neišgelbėjo

„Neca“ problemą ėmėsi spręsti LKL. Lyga turėjo du sprendimo variantus: pašalinti klubą iš pirmenybių sezono viduryje arba sumokėti likusiems jo žaidėjams nuostatuose numatytą minimalų atlyginimą.

LKL pasirinko antrąjį variantą.

Trumpam išgelbėta, bet merdinti „Neca“ po kiekvieno turo vis giliau grimzdo į turnyro lentelės dugną.

Nors žaidėjai bandė kovoti su visais varžovais, pergales teko pamiršti. Paskutinį pusantro LKL pirmenybių rato „Neca“ krepšininkai rungtyniavo septyniese.

Pasitraukė dar dvi ekipos

Kaunas per dvejus metus prarado ir dar dvi komandas.

1994 metais iš lygos pasitraukė senas tradicijas turėjusi devyniskart Lietuvos čempionė „Drobė“, po metų – antrajame LKL sezone trečiąją vietą užėmusi „Lavera“.

Pasibaigus pirmajam sezonui „Drobės“ vadovai nesugebėjo pateikti garantijų, kad klubas atitiks LKL reikalavimus.

Todėl nutarta pašalinti „Drobę“ iš lygos su teise grįžti lengvatinėmis sąlygomis.

Vėliau LKAL žaidusi „Drobė“ ne kartą prašė atkurti jos teises LKL, tačiau teigiamo atsakymo nesulaukė.

Vienus priėmė, kitų – ne

Vos įsikūrusi LKL pasiskelbė esanti uždara lyga. Taip jos steigėjai užsitikrino teisę žaisti tarp stipriausių šalies komandų nepriklausomai nuo rezultatų. Net autsaideriai galėjo nesibaiminti, kad praras vietą LKL.

Tiesa, krepšinio lyga neuždarė durų naujokams. Tačiau jie buvo atrenkami atsižvelgiant ne į laimėjimus žemesnio rango varžybose, o į finansines galimybes.

Naujų klubų priėmimo klausimą sprendė LKL vykdomasis komitetas. Aiškių kriterijų nebuvo, todėl svarstant priėmimo reikalus kasmet užvirdavo begalė aistrų.

[[ge:lrytas:lrytas:40176114]]

Nauji klubai į LKL beldėsi nuolat. Baigiantis pirmosioms pirmenybėms prašymus dalyvauti LKL varžybose pateikė trys komandos: antrojo Lietuvos krepšinio diviziono (LKF aukščiausiosios lygos) finalo dalyviai Vilniaus Lietuvos policijos akademija (dabar – „Sakalai“) ir „Šiauliai“ bei trečiajame šalies divizione rungtyniavęs Mažeikių „Ekspromtas“.

Nors anksčiau lyga ir priėmė nuostatą, kad ją turėtų sudaryti dešimt klubų, vietoj pasitraukusios „Drobės“ į LKL buvo priimti ir Vilniaus, ir Šiaulių klubai. Todėl antrosiose lygos pirmenybėse dalyvavo 11 ekipų.

Trečiajame sezone vėl rungtyniavo 10 komandų: iš lygos pasitraukė du bankrutavę Kauno klubai, o atėjo Alytaus „Alita-Savy“.

Tuo tarpu Joniškio klubui, kaip ir „Drobei“, elitinė Lietuvos lyga durų neatidarė.

Ne vieną neigiamą atsakymą iš LKL gavęs Mažeikių klubas nusprendė eiti kitokiu keliu ir susijungęs su „Olimpu“ sudarė Žemaitijos krepšinio centrą.

1998 m. iširus Plungės klubui lygoje atsirado vieta Marijampolės „Kraitenei“.

Užtat dar po metų pasitraukus „Šilutei“ LKL nusprendė nepriimti naujų komandų, todėl tris pastaruosius sezonus žaidė devynios ekipos.

Privalėjo atitikti reikalavimus

„Pagrindiniai reikalavimai, kuriuos keliame į lygą patekti norintiems klubams – gera varžybų arena, profesionalūs žaidėjai, be to, pretendentai turi turėti pinigų“, – aiškino tuometis LKL direktorius Zenonas Kamarūnas.

Kiekvienais metais lyga nustatydavo mokestį, kurį į jos sąskaitą turėjo pervesti naujokai.

„Tai mokestis už įvaizdį, kurį savo prakaitu bei pinigais sukūrė daug seniau LKL dalyvaujantys klubai“, – aiškino Z.Kamarūnas.

Istoriniu galima vadinti 2000 metais priimtą sprendimą surengti pereinamąsias varžybas tarp silpniausiojo LKL ir stipriausiojo LKAL klubo.

Tiesa, šios dvikovos nugalėtojui teisė automatiškai patekti į LKL nebuvo suteikiama – jis privalėjo atitikti lygos reikalavimus.

Tiesa, 2003 m. A lygos čempionas Kėdainių „Nevėžis“ pralaimėjo pereinamąjį mačą Panevėžio „Preventai-Malsenai“, tačiau buvo priimtas į LKL, nes sugebėjo įvykdyti iškeltas sąlygas.

„LKL kūrėsi laukinio kapitalizmo sąlygomis, kai Lietuvos verslininkai švaistėsi pinigais ir juos skyrė krepšiniui. Pirmaisiais metais klubai galėjo išsilaikyti iš šių pinigų, todėl nepriiminėjome naujų narių“, – tvirtino Z.Kamarūnas.

Kai Lietuvos ekonomika ėmė smukti, LKL klubams irgi prasidėjo finansinis badmetis.

„Tada ir nusprendėme taikyti sportinį pereinamumo principą. Nenorėjome, kad perspektyvūs žaidėjai iš žemesnių lygų komandų plūstų į užsienį. Geriau jau tegul jie turi tikslą žaisti LKL“, – motyvavo Z.Kamarūnas.

Konfliktas dėl krepšininkų

LKL varžybų lentelėse išliko ir baltų dėmių, atsiradusių dėl nesužaistų rungtynių.

Pirmąjį sezoną „Statybos“ krepšininkai neatvyko į Kauną rungtyniauti su „Žalgiriu“. Priežastis – pakeliui sugedęs vilniečių autobusas.

1996-ųjų rudenį ketvirtojo sezono 1-ajame ture neįvyko „Neptūno“ ir „Šilutės“ dvikova Klaipėdoje. Pamario klubas tada grasino, kad pasitrauks iš lygos.

Konfliktas tarp „Šilutės“ ir LKL kilo dėl krepšininkų Tomo Ivanausko bei Mindaugo Jaruševičiaus, tarpsezoniu panorusių pereiti į gimtojo miesto Alytaus komandą.

„Šilutė“ neprieštaravo, bet pareikalavo iš „Alitos-Savy“ kompensacijos, kuri buvo numatyta žaidėjų kontraktuose.

„Tai buvo nerealiai didelė suma“, – tikino buvęs Alytaus klubo prezidentas Vytautas Junevičius.

Kadangi ekipoms tartis nesisekė, byla pateko į LKL vykdomąjį komitetą.

Iš pradžių LKL palaikė „Šilutę“, bet prieš pirmenybių pradžią nutarė, kad T.Ivanauskas ir M.Jaruševičius gali žaisti Alytuje.

„Nepaisant žodinio susitarimo, kad klubai vieni iš kitų neleistinais būdais neatiminės žaidėjų, būtent taip ir įvyko“, – piktinosi tada „Šilutės“ treneriu dirbęs Steponas Kairys.

Anot S.Kairio, Alytaus klubas sumaniai pasinaudojo kontraktuose buvusia skyle – ekipą pakeisti panorę krepšininkai turėjo tik susimokėti nedidelę baudą. Todėl buvo ignoruota sutartyse numatyta išpirkos suma.

Protestas nepasiteisino

V.Junevičius tuos įvykius prisiminė kitaip. Pasak jo, M.Jaruševičiui ir T.Ivanauskui „Šilutė“ kurį laiką nemokėjo atlyginimo, todėl žaidėjai panoro išvykti.

Norėdama atkreipti visuomenės dėmesį dėl, jos nuomone, neteisingo elgesio su „Šilute“, pamario komanda nevyko į pirmąsias sezono rungtynes Klaipėdoje.

„Mūsų protestas nepasiteisino – žaidėjai vis tiek iškeliavo į Alytų. Pagaliau mums tos vienos pergalės ir pritrūko, kad reguliarųjį sezoną baigtume antrojoje vietoje“, – guodėsi S.Kairys.

Dėl prarastų krepšininkų „Šilutės“ klubui buvo išmokėta nedidelė kompensacija.

Drama kauniečių dvikovoje

„Žalgirio“ komanda šešis iš eilės LKL čempionų titulus susižėrė lygos gyvavimo pradžioje.

Dažniausiai kauniečiai turėdavo didelį pranašumą prieš visus varžovus, tačiau trečiąjį sezoną turėjo smarkiai paprakaituoti.

1995–1996 metų pirmenybėse Vlado Garasto treniruojamas Kauno „Atletas“, kuriame žaidė Saulius Štombergas, Virginijus Praškevičius, Rytis Vaišvila, Tomas Pačėsas, Vaidas Jurgilas, įveikė „Žalgirį“ per visas ketverias LKL reguliariojo sezono ir dvejas pirmąsias finalo rungtynes.

Atrodė, kad čempionas jau aiškus. Taip manė ir „Atleto“ krepšininkai. Juolab kad per trečiąjį finalo mačą prie jų prisidėjo visus metus dėl traumos nežaidęs Žydrūnas Ilgauskas.

Bet žalgiriečiai, kurių sudėtyje buvo Rimas Kurtinaitis, Darius Lukminas, Torgeiras Brynas, neketino nuleisti rankų.

Be to, prasidėjus trečiajai dvikovai susižeidė ir finalo serijoje daugiau nepasirodė „Atleto“ lyderis S.Štombergas.

„Žalgiris“ laimėjo trejas paskutines sezono rungtynes ir trečią kartą iškovojo šalies Krepšinio lygos čempionų žiedus.

Priežastys – įvairios

Tuomečiai „Atleto“ vadovai tada kalbėjo, kad ant nugalėtojų pakylos „Žalgiris“ užlipo ne visai švariais būdais.

Buvo pasakojama, kad žalgiriečiai neva davė kyšį vienam „Atleto“ narių. Sklandė kalbos ir apie „Atleto“ krepšininkų išgertuves prieš finalo mačus.

„Atletą“ anuomet rėmęs Zigmas Petrauskas apie tai vėliau kalbėjo tik puse lūpų: „Žaidėjų nekaltinu. Prie mūsų pralaimėjimo tuomet prisidėjo trenerių neprofesionalumas. Ar gali treneris gerti alų su žaidėjais prieš svarbiausias rungtynes?“

Tačiau, Z.Petrausko teigimu, pagrindinis veiksnys, lėmęs „Atleto“ pralaimėjimą, buvo S.Štombergo trauma.

Tam pritarė ir tuomet „Atleto“ trenerio asistentu dirbęs Mindaugas Lukošius: „Saulius buvo pagrindinė mūsų figūra“.

Be to, M.Lukošiaus teigimu, „Atleto“ žaidėjai per anksti patikėjo galutine pergale, o „Žalgiriui“ nebetrūko ambicijų įrodyti, kad yra kitaip.

Protingos išlygos padeda

Mažiausiai intriguojantis buvo šeštasis LKL sezonas, per kurį „Žalgiris“ nepralaimėjo nė vienerių rungtynių.

Tais 1999 m. Kauno komanda neapsiribojo pergale šalyje – dar laimėjo ir NEBL, ir Eurolygos varžybas.

Su „Žalgirio“ viešpatavimu varžovai susitaikė dar prieš LKL sezono startą.

Tam, kad kauniečiai galėtų gerai pasiruošti Eurolygos kovoms, kitiems klubams sutikus, stipriausiai šalies komandai LKL padarė dvi lengvatas.

Pirma, „Žalgiriui“ buvo leista žaisti tik pusę reguliariojo sezono rungtynių – du ratus.

„Tas sezonas daug reiškė ne tik „Žalgiriui“, bet ir visai Lietuvai – juk mes paskui save nusitempėme į viršų dar kelias komandas, – įsitikinęs Kauno klubą tada į olimpą atvedęs treneris J.Kazlauskas. – Tiktai vėliau dėl įvairių politinių srovių Lietuva prarado teisėtai įgytas vietas žaisti svarbiausiose Europos varžybose“.

J.Kazlausko teigimu, leisti žalgiriečiams žaisti tik du reguliariojo sezono ratus buvo protinga: „Kas iš to, jei su silpnesniaisiais susitinki po keturis sykius ir kaskart juos sumindai po 40–50 taškų“.

Taisyklė buvo pažeista

1998–1999 metais „Žalgiriui“ buvo padaryta dar viena išimtis.

Reguliariajame sezone Kauno komandai galėjo atstovauti trys užsieniečiai, nors lygoje galiojo dviejų legionierių limitas.

Apakinti pergalės Eurolygoje, ir patys žalgiriečiai, ir jų varžovai, ir LKL vadovai pamiršo, kad antroji nuolaida neturėjo būti taikoma per šalies lygos atkrintamąsias varžybas.

„Žalgiriui“ iki sezono pabaigos atstovavo visi trys legionieriai: amerikiečiai Tyusas Edney ir Anthony Bowie bei čekas George'as Zidekas.

Apie tai, kad kauniečiai viršijo legionierių limitą, buvo prisiminta tik po finalo.

Perversmas viršūnėje

„Žalgirio“ krepšininkų hegemonija buvo nutraukta septintajame sezone 1999–2000 metais, kai LKL čempionu tapo „Lietuvos rytas“.

Pirmenybių išvakarėse nei vilniečiai, nei kitos ekipos nesitikėjo įveikti tuometį LKL, NEBL bei Eurolygos čempioną.

Prieš sezoną surengtoje LKL trenerių apklausoje visi pergalę sutartinai žadėjo „Žalgiriui“. Tačiau čempionatui įsibėgėjus paaiškėjo, kad Kauno komanda nebėra tokia stipri, kaip atrodė.

LKL finalo serijoje 3:1 pirmą kartą triumfavo sostinės klubas.

„Tai buvo dėsninga, – įsitikinęs J.Kazlauskas, kuriam tas sezonas „Žalgiryje“ buvo paskutinis. – Prieš tai Kauno komanda buvo fantastinė, todėl nevertėjo pirkti jaunų žaidėjų, tokių kaip Arvydas Macijauskas arba Ramūnas Šiškauskas. Jie vis tiek būtų sėdėję ant suolo“.

Tuo, J.Kazlausko teigimu, sumaniai pasinaudojo Vilniaus klubas: „Per metus R.Šiškauskas bei A.Macijauskas subrendo ir tapo itin gerais krepšininkais. Po auksinio sezono „Žalgirį“ paliko lyderiai, o jiems lygiavertės pamainos nepavyko surasti“.

Išalkę pergalių „Lietuvos ryto“ lyderiai kibo į atlapus žalgiriečiams ir šiems teko pripažinti jų pranašumą.

(„Lietuvos rytas“, 2002 m.)

Kai LKL buvo laukiniai vakarai: Š. Marčiulionio keiksmai, G. Einikio 61 taškas ir klubai be pinigų Atsukam laiką