Tai reiškia, jog jau pirmadienį uostamiestyje Utenos krepšininkai galės užsitikrinti vietą istoriniame finale. Per lygos istoriją vienintelis Kauno „Žalgiris“ yra atsitiesęs tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė klaipėdiečiai.
1996 m. finalo serijoje žalgiriečiai po dviejų nesėkmių sugebėjo iškovoti tris pergales paeiliui ir laimėti čempionato trofėjų.
Įdomu, kad „Juventus“ pradėjo mačą galingai – keturiais iš eilės tritaškiais ir pirmavo 12:2. Tačiau po to iniciatyvą perėmė klaipėdiečiai ir trečiame kėlinyje turėjo 17 taškų persvarą – 61:44.
Tačiau iki ketvirto kėlinio sumažino skirtumą iki vienženklio, o galiausiai paskutinę minutę persvėrė rezultatą 84:80.
„Sugrįžimas iš 17 taškų deficito parodė, su kokia grupe vyrų aš darbuojuosi. Ir yra didelė pagarba ir didelis „ačiū“ Evaldui Šauliui, kuris šiandien dalyvavo savo senelio laidotuvėse, atvyko į rungtynes ir, sakyčiau, trečias bei ketvirtas kėliniai buvo jo rankose, jis gynėsi, pataikė, patempė mus.
Nerealus jausmas turėti tokius žmones, nežinau, kaip galiu su jais pralaimėti. Neįsivaizduoju“, – teigė nugalėtojų strategas Laimonas Eglinskas.
Susiję straipsniai
– Mačą pradėjote ugningai – keturių tritaškių serija. Kur „Neptūnas“ sužaidė geriau, kad vėliau perlaužė „Juventus“ ekipą?
– Daugumai trenerių, aš nesu išimtis, tokios pradžios nėra smagu. Kai susikrauni ankstyvą persvarą, išsidaužai emociškai, o tokioje arenoje ir atmosferoje kiekvieną metimą šventėme kaip lemiamą, tai atidavėme visas emocijas per tris minutes.
Manau, kad „Neptūnas“ tuo pasinaudojo. Jie nori būti finale, nieko tikrai neatiduos, šiandien labai stipriai kontaktavo ir sugrįžo. Nes mes buvome ištaškę emocijas. Po to mūsų žaidėjų charakteriai sugrąžino mus ir leido laimėti.
– Paminėjote E. Šaulį, bet reikia pakalbėti ir apie Paulius Valinską – jis pagerino karjeros rezultatyvumo rekordą, įmetęs 29 taškus. Jis pats sakė, kad pradėjo mėgautis krepšiniu. Kokio lygio pasitikėjimą jis jaučia iš jūsų?
– Manau, kad mano pasitikėjimą jaučia visi – ne tik Paulius. Pasitikiu visais savo žaidėjais. Atvažiavau, radau labai talentingą komandą, reikėjo tik susidėlioti į vietas, kur yra jų stiprybes. Visada stengiuosi pakelti žaidėjus, kad po mano treniravimo jie būtų dar geresni.
Dabar nekalbame apie Kenny Cherry, bet jo patirtis rūbinėje, kiek jis dirba su jaunaisiais legionieriais, kiek duoda teisingų patarimų ir kiek nėra egoistas, kuris ir nereikalauja iš manęs minučių, tai mes turime visur žmones su savo vaidmenimis. Vieni daugiau žaidžia, kiti treniruotėse daugiau įdeda.
Dabar esame susistygavę savo mechanizmą. Viskas eina kartu, ne tik Paulius. Džiaugiuosi, kad jis tiek pelnė, bet jis pelnė, nes komandos draugai padėjo. Kiekvienas draugas padeda tapti jam geresniu.
– Ar neblaško šiomis dienomis pasirodžiusi naujiena, kad patekimas į LKL finalą automatiškai leistų klubui prasimušti į FIBA Čempionų lygą?
– Manęs tikrai neblaško. Žinau, ką turiu pasiekti, ką komanda turi pasiekti. Jei sugebėsime klubui garantuoti šitą vietą, tai bus papildoma dovana, kad mumis tikėjo.
– Prieš mėnesį kalbėjome apie atleidimą iš Kėdainių klubo, dabar – apie finalą ir Čempionų lyga. Kaip žiūrite iš šono į savo situaciją šiuo metu?
– Kalbėjau su savo žmona, kai tris dienas buvau laisvas. Gavosi savaitgalis, su „Reunion“ veteranų komanda, plius trisdešimt penki, tapome čempionais.
Tada Utena mane pamatė ir pasiėmė į savo kompaniją.
Niekas nevyksta be priežasties. Taip turėjo įvykti, taip susidėliojo laikas ir žvaigždės, viskas sukrito į savo vietas. Girdžiu, kad daugelis kalbate apie filmus, tai gal pradedame jį kurti?