Uteniškiai trečiadienį namuose 103:90 įveikė Klaipėdos „Neptūną“ ir laimėjo pusfinalio seriją 3:1.
„Juventus“ klubas pirmą kartą savo istorijoje žais LKL finale, o komandos treneris ragino Lietuvos režisierius domėtis kuriama istorija.
„Ne tai, kad aš išvedžiau komandą į finalą, bet mes prieš šios istorijos prisidėjome. Pradedant klubo vadovais, tęsiant žaidėjais ir baigiant mumis, treneriais. Visi sunkiai keliais ėjome iki šitos vietos.
Susiję straipsniai
Jausmas yra geras, euforija jau kažkiek praėjo. Po paskutinio rungtynių švilpuko buvo ir ašarų, ir juoko. Šeima į pirmas rungtynes atvyko, žiauriai džiaugiausi ir negalėjome pralaimėti vien dėl to, kad jie čia buvo.
Smagu. Dabar telefonas netyla, „Netflix“ siūlo pasirašyti kontraktą. Tikiuosi, kad lietuviai suskubės ir greičiau pasiūlys kontraktą, nes tada reikės eiti su užsieniečiais“, – juokavo L. Eglinskas.
Spaudos konferenciją sutrukdė „Juventus“ klubo vadovas Eimantas Skersis, kuris kreipėsi į buvusį komandos trenerį, Rumunijoje be medalių likusį Žydrūną Urboną.
„Noriu perduoti linkėjimus perduoti į saulėtąjį Bukareštą ir tiek“, – mirktelėjęs tarė E. Skersis ir išėjo.
– Puikiai sužaidė Lukas Uleckas. Ar jis gali užsikabinti už aukštesnio, europinio lygio?
– Ta prasmė jisai užsikabino mūsų komandoje. Mes žaisime Čempionų lygoje, kaip ir Vilniaus „Rytas“. Nebent į Eurolygą.
Su turimais įgūdžiais ir noru jis gali eiti toli. Svarbiausia atrasti savo komandą ir trenerius. Tikiuosi, kad jis atrado savo ir nenorės išeiti. Mes tikrai jo norime.
Bet aš negaliu išskirti jo vieno. Mūsų visi žaidėjai žaidė. Vienose geriau sužaisdavo vienas, kitose – kitas. Praėjusios rungtynės buvo prastos Ivanui Vranešui, bet šį vakarą jis išėjo, rodė charakterį, atkovojo kamuolius ir susimetė metimus. Visi yra svarbūs.
Kenny Chery jau irgi minėjau – jis yra tarsi mūsų tėvukas: ateina, visus nuramina, viską sudėlioja į savo vietas. Šiandien iš kampo įdūrė svarbų tritaškį.
Čia yra kažkas tokio, ką sunku apibūdinti. Visi žaidėjai, kolektyvas. Su Eimantu esame prisidaliję pažadų, žiūrėsime, ar sugebėsime ateityje juos ištesėti.
– Kokie tie pažadai?
– Nenoriu įgarsinti. Tegul lieka tarp mūsų. Matysime – „Žalgiris padės tuos pažadus ištesėti ar ne.
– Utenoje įvyko didžiulė šventė. Kaip jūs pats jautėtės būdamas minioje, kuri subėgo į aikštelės vidurį?
– Labai svarbu, kad juos privertėme patikėti mumis. Suprantame, kad kai pralaimi, sirgaliai pradeda dvejoti. Norėtųsi visada matyti tą minią.
Su Danu Kriaučiūnu kalbėjome, ką dabar darysime. Gal kitoms namų rungtynėms reikės užkurti hipodromą, daryti atvirą aikštelę, kaip žaidžiama Graikijoje ar Serbijoje, nes norime, kad visi tilptų. Gali būti sudėtinga, tad žiūrėsime, ar LKL leis žaisti po atviru dangumi.