Vienas po kito šalies krepšinio žmonės išreiškia susirūpinimą dėl padėties Lietuvos krepšinyje. Ne išimtimi tapo ir praeityje nacionalinėje komandoje dirbęs specialistas Benas Matkevičius.
Ketvirtadienio popietę jis feisbuke pasidalino atviru tekstu, kuriame be užuolankų rėžė apie dabartines Lietuvos krepšinio vadovybės spragas.
„Nuo kada palaikome žmones/žmogų/federaciją, nuo kurios faktiškai 95 proc. krepšinio elito nusisukę ir nebendrauja? Čia tipo sistema ir augimas su potencialu? Gali statyti ant tokių pamatų savo ateitį? Be krepšinio žmonių ir jų palikimo?
Susiję straipsniai
Nuo kada mes galvojame apie tai, kaip nepatekome į čempus, ir kad kitais metais kažką nuveiksime?
Reikia būtinai dasigyventi iki to, kad būtume apačioje, tam, kad galėtume statyti iš naujo viską, švariai? Gal ir gerai būtų naujas kelias, nauji vėjai, naujos emocijos su nauja karta ir šviežumu bei entuziazmu, kurio seniai nesame matę (valdžioje).
Aš augau stebėdamas mūsų legendas per „Šilelį“, kaime, visas vasaras žaidžiančias per visus čempus. Jos įkvėpė mane būti geresniu ir siekti aukštumų. Gal mano kūnas neatlaikė ir sugriuvo, bet siela dar vis dega ir degs ilgam.
O dabar kalbame, kaip būsima karta, augantys jaunuoliai, žiūrės, kaip rinktinė žaidžia už patekimą į atrankos atranką. Nu blin… nuo kada?
Nuo kada mes pradėjome negalvoti apie mūsų ateitį ir į kur viskas eina? Čia klausimas apie regėjimą. Daugiau žiūrime, kaip gelbėti šios dienos dramas ir iššūkius vietoje to, kad rūpintumėmės ateitimi ir statytume normalią sistemą visam krepšiniui, o ne tik sau... Kad savo ateitį apsaugotume visais kampais.
Kokį įspūdį mes sudarėme mūsų jauniems žaidėjams, kurie atvyko pirmą kartą ir gal ilgai jų nebematysime dėl to? Kokią kultūrą mes parodėme? Kad čia normalu taip? Jie jau turi, su kuo lyginti savo patirtis, ir mes jiems tikrai nerodome mūsų geriausio veido.
Nuo kada mes pradėjome prašyti žaidėjų, kad atvyktų, ir turime derintis sąlygas? JV, kuris nėra praleidęs nė vienos vasaros be konkrečios priežasties, minimalų skaičių rungtynių praleidęs per savo rinktinės karjerą, atsisako žaisti, nes tiesiog… Atsisako. Bet iš esmės labai giliai palaikyčiau tokią mintį, kad šiuo atveju nežaisti už tokią federaciją tam, kad palaikytum TEISYBĘ. Aš ne tiek esu už teisybę, kiek PRIEŠ NETEISYBĘ. Nežinau JV priežasčių, čia tik faktas, kad nebus.
G.Bitvinsko nuotr.
Tikiu, kad čia etinis iššūkis visiems treneriams ir žaidėjams: gelbėti rinktinę ir gelbėti federaciją tuo pačiu metu ar skandinti abu ir pradėti iš naujo… Labai sunkus klausimas. Ar galima atskirti, kad treneris rūpinasi sportine dalimi, o opozicija dirba link to, kad įtikintų, jog „sistema“ nelabai turi potencialo? Labai sunkiai įsivaizduoju, kaip treneris gali dirbti šioje betvarkėje. Bachūrai jau padarė savo darbą, už Puerto Riką atsilygino dosniai…
Yra žinomas psichologinis klausimas apie važiuojantį traukinį. Traukinys važiuoja pagrindiniu bėgiu, kuriuo garantuotai užmuš penkis žmones.
Tu gali perjungti bėgius ir nukreipti jį kitu keliu, kuriame žus vienas žmogus. Abu scenarijai blogi. Ar aktyviai įsitrauki ir pakeiti įvykių eigą, ar nieko nedarai ir palieki viską likimui? Kartais leisti sistemai sugriūti natūraliai gali būti vienintelis būdas vėliau pastatyti kažką stipresnio ir sveikesnio, kartais ne. Klausimas visiems.
Nuo kada mes leidžiame institucijai švaistyti valdžios ir rėmėjų pinigus belekur? Visiems turėtų rūpėti, kur tavo/jūsų/mūsų pinigai nueina ir kas kuo naudojasi. Nuo kada?
Nuo kada mes keičiame komentatorius ir rodome iniciatyvą kontroliuoti naratyvą? Kvepia truputį praeitimi… Nesakysiu to žodžio, bet žinote vis tiek, kur lenkiu… (Nepažįstu naujo komentatoriaus, kuris buvo įspaustas į poziciją, bet iš esmės gaila jo paties, nes kaip jautiesi, jeigu tau dovanota vieta iš viršaus ir tau net negalima sakyti savo minčių? Žinote patys, kuo kvepia…).
Nuo kada mes kalbamės su sienomis? Čia tarp kitko. Gal kai kur tai būdinga… Bet tiek to.
Nuo kada mes kovojame su vidutiniokais be didelės krepšinio istorijos? Taip, visi moka žaisti šiomis dienomis, be abejo, bet į kur tai nuves? Koks bus kitas žingsnis? Kroatijos pavyzdys yra labai šviežias – nuo dugno pradėjo. O gal ir gerai. Vėlgi, statyti viską ant stipresnių pamatų, su kultūra, charakteriu, ambicijomis ir noru būti geresniu, kasdien ir visada augti kartu su nauja karta, jai parodyti kelią, užvesti ant bėgių tam, kad mes vėl būtume elite kažkada. Pamatyti iš tikrųjų, kas palaiko, kas nori, kas dega ir kas tikri draugai.
Nuo kada?
Ar geriau klausti – kiek dar?“, – rašė B. Matkevičius.