Pirmoji Lamanšo sąsiaurį perplaukusi lietuvė Juneta Krylovaitė pasakojo prieš startą internete tikrinusi kokie pavojingi gyviai plaukioja vandenyje ir kokių medūzų įkandimai gali sukelti alergijas.
O Baltijos jūrą perplaukęs animatorius Meinardas Valkevičius su šypsena pasakojo, kad įveikęs tam tikrus etapus gaudavo „skaniukų“ – gardžių batonėlių, taip gaudamas papildomos motyvacijos plaukti tolyn.
Susiję straipsniai
Ypatingus žygius įveikę A. Sorokinas, J. Krylovaitė ir M. Valkevičius Vilniaus knygų mugėje pristatė Lietuvoje išleistą pasaulyje garsaus ultraištvermės sportininko Davido Gogginso knygą „Manęs nepalauši“. Smagiai diskusijai vadovavo ištvermės sporto propaguotojas ir turinio kūrėjas Paulius Mikolaitis-Paul de Miko.
Ribos egzistuoja tik galvoje
Leidyklos „Eugrimas“ Lietuvoje išleistą knygą „Manęs nepalauši“ kritikai vertina kaip vieną įtaigiausių šiuolaikinių ištvermės, psichologinio stiprumo ir savidisciplinos istorijų. „Dauguma pasiduoda, kai įdeda tik apie 40 proc. maksimalių pastangų. Net ir tada, kai jaučiamės pasiekę savo absoliučią ribą, vis dar turime 60 proc. jėgų“, – knygoje rašo buvęs jūrų ruonis D. Gogginsas.
Tam pritaria ir A. Sorokinas. „D. Gogginsas man – tai psichologinės ištvermės ir jėgos simbolis. Jo požiūris, kad „ribos egzistuoja tik galvoje“, labai artimas. Tai priminimas, kad mes patys sprendžiame, kada pasiduoti, o kada žengti dar vieną žingsnį.
Kai kūnas siunčia signalą „viskas, daugiau nebegaliu“, dažniausiai tai tik apsauginė reakcija. Iki tikrojo „nebegaliu“ būna dar labai toli“ – vienas ryškiausių visų laikų ultramaratonininkų, pasiekęs 100 km, 100 mylių, 6 val. ir 24 val. bėgimo rekordus.
Jis prisipažįsta, kad nors savo kūno galimybių ribas gali kiek praplėsti, bet limitai egzistuoja. „Kartą po varžybų man pasidarė labai bloga, nuvežė į ligoninę. Gydytojas sako, žinai, tavo kraujo rodikliai kaip mirusio žmogaus, tau reikia savaitės atsigauti. Sakau, man skrydis po poros valandų. Parskridau namo ir tuomet ilsėjausi“, – pasakoja A. Sorokinas, kuris apšilimo metu dažnai įveikia maratonui artimą distanciją.
Po nuplauktos atkarpos M. Valkevičių apdovanodavo „skaniukais“
Pasak animatoriaus M. Valkevičiaus, tokiuose gyvenimo iššūkiuose, kaip tris savaites trukusiame 366 km plaukime per Baltijos jūrą, didžiausias priešas esi pats sau.
„Man sunkiausias buvo ne pats plaukimas, o buvimas su savimi. Visą dieną esi tyloje, šalia plaukia baidarininkas, kuris rodo kelią, bet su kuriuo negali bendrauti.
Pirmas dvi dienas gali kelis kartus susidėlioti plaukimo planą, nuplaukiamas atkarpas, apgalvoti gyvenimą, praeitį, ateitį, o ką veikti kitas 18 dienų.
Tada pradedi galvoti, kam aš tai darau, pradeda skaudėti vieną-kitą vietą, gal čia jau sausgyslę trūkusi, prasideda nerimo atakos, nes neturi daugiau, ką veikti ir prisigalvoji įvairiausių dalykų“, – sako M. Valkevičius.
Jis atskleidė, kad plaukimo per Baltijos jūrą metu sunkiausia dalis buvo vidurinė. Kai dar buvo toli iki kelionės pusiaukelės, o nuovargį jautė tiek jis, tiek komanda.
„Pirmas 100 km. buvo linksmas ir įdomus, o antra dalis atrodė beprotiškai ilga – nei pradžia, nei pabaiga. Reikėjo save įtikinėti, komanda duodavo skaniukų po kiekvienos nuplauktos 5–6 km. atkarpos“, – pasakoja Baltijos jūrą perplaukęs vyras.
Medūzų įgėlimai ir nerimo atakos J. Krylovaitės nesustabdė
Praėjusiais metais per kiek daugiau nei 13 valandų J. Krylovaitė perplaukė Lamanšo sąsiaurį. Oficialus distancijos atstumas 33–34 kilometrai, bet didelių srovių, intensyvaus laivų eismo plaukikams tenka įveikti ir 35–45 km ar net daugiau.
Pasak J. Krylovaitės, pirmos 6 plaukimo valandos buvo tiesiog tobulos, tokio malonumo nebuvau patyrusi, tačiau kai prasidėjo 7 plaukimo valanda, jėgų pradėjo mažėti, o treneris paprašė padidinti greitį, nes reikėjo spėti pataikyti į srovę.
„Naktį, kai visiškai sutemo, nieko nesimatė, aplinkui pradėjo plaukioti begalė medūzų, kurios gėlė mano kūną. Suprantu, kad iki kranto likę 10 km, skausmo daug, bet nuteikiau save, kad dabar jau nebegali mesti ir plaukiau pirmyn.
Smegenys sako, kam kankiniesi, bet noras pasiekti finišą buvo kur kas didesnis. Žinojau, kad tai svajonė ir darau kažką prasmingo.
Be to, prasidėjus nerimui, padėjo ir trenerio padrąsinimai judėti pirmyn“, – pasakoja J. Krylovaitė, savo plaukimą skyrusi jaunimo emocinei sveikatai, o surinktą paramą – Jaunimo linijai.
Kūną iššūkiams reikia paruošti
Knygos „Manęs nepalauši“ pristatymo metu pašnekovai diskutavo apie fizinį ir psichologinį pasiruošimą.
„Jeigu žmogus atsistotų nuo sofos ir sugalvotų nubėgti ar nuplaukti 100 km, tai tikrai būtų žalinga jo sveikatai. Bet kiekvienas iš mūsų tam ruošiamės. Iki plaukimo per Baltijos jūrą visą žiemą praleidau baseine, chloras buvo į mane įsigėręs.
Plaukiau ir plaukiau. Tuomet pradėjau plaukti ežere, šaltame vandenyje, nes žinojau, kad ir jūroje bus šalta. Būna, kad per dieną plaukdavau ir po 10 valandų. Visus Trakų ežerus išplaukiojau. Turi paruošti savo kūną iššūkiams“, – teigia M. Valkevičius.
A.Sorokinas negalėjo atsakyti į klausimą, kas svarbiau – fizinis ar psichologinis pasiruošimas. „Svarbiausia turėti tikslą, motyvuoti save, išugdyti discipliną. O toliau bėgti į priekį link finišo ir jo eigoje spręsti iškilusias problemas, tokias kaip skausmas ir jį tiesiog ignoruoti“, – šypsosi A. Sorokinas.
Ultramaratonininką įkvepia tie žmonės, kurie padaro kažką neįtikėtino ir taip paskatina pajudėti kitus. Kaip, pavyzdžiui, Davidas Gogginsas, kuris nusprendė tapti JAV karinių jūrų pajėgų ruoniu ir turėjo specialiai ruoštis, nemiegoti ir treniruotis net naktimis.
D. Gogginsas per savo gyvenimą turėjo įveikti daugybę fizinių ir psichologinių iššūkių ir taip įkvėpė kitus.
Pasaulyje parduota daugiau nei 7 milijonai knygos „Manęs nepalauši“ egzempliorių, ji išversta į daugiau nei 20 kalbų ir ilgą laiką išsilaikė „The New York Times“ bestselerių sąrašuose.