Vos 17-os sulaukęs plaukikas savo sąskaitoje skaičiuoja Europos jaunimo čempionato aukso ir sidabro medalius, taip pat yra tapęs ir pasaulio jaunimo čempionu 100 metrų peteliške rungtyje. Tačiau Tajus sako į savo pasiekimus žvelgiantis ne tik kaip į pergales, bet ir kaip į galimybę mokytis. Net ir nesėkmes jis šiandien vadina potencialu tobulėti.
Apie discipliną, komandą, didžiausias emocijas sukėlusią pergalę ir Kauną, kurį, nepaisant kelionių po pasaulį, vadina geriausia vieta namams, pasakoja jaunasis šalies talentas. Tajus Juška.
– Pradėkime nuo Paryžiaus. Kaip vertini savo pasirodymą Europos čempionate rugpjūčio mėnesį?
– Šias varžybas labiau priskirčiau patirties įgijimui, nes rezultatai nebuvo labai džiuginantys. Gal pirmos dienos ir nebuvo labai prastos, tačiau varžybų gale prasčiau pasirodžiau. Tiesos šiame sporte niekada nežinosi, tačiau šiuo atveju kalbėjomės su treneriu, aptarinėjome ir supratome, kad klaidos buvo padarytos pasiruošimo metu.
– Ar požiūris į nesėkmes per tiek laiko pasikeitė?
– Labai. Dar visai neseniai į nesėkmę žiūrėjau kaip į pralaimėjimą, kaip į neigiamą dalyką, kurio reikėtų vengti. Bet kuo toliau, tuo vis tiek sunkiau yra tobulėti ir pasiekti norimus rezultatus. Tai šią pamoką savaime, anksčiau ar vėliau, turi išmokti. Sakyčiau, kad aš ją jau išmokau ir dabar į pralaimėjimus žiūriu kaip į potencialą tobulėti. Kažkur kažko nepadariau? Išmoksiu ir padarysiu kitą kartą.
– Kur ta paslaptis – kaip save taip perprogramuoti?
– Nėra paslapties, tai ateina savaime. Aišku, labai daug yra įvairiausių teorijų, kaip pakeisti savo mąstymą ir panašiai, bet, aš manau, kad tau niekas neįteiks kažkokios minties, jeigu tu jai priešinsiesi. Lygiai taip pat nei tu kažkam įteiksi tą mintį. Jeigu supranti problemą, nori keisti situaciją ir kažką daryti kitaip, tai savaime ateina ir sprendimas.
Susiję straipsniai
Disciplina čia irgi turi vaidmenį. Taip, būna įvairiausių dienų ar momentų, bet galiausiai ji laimi ir tu eini, ir darai. Ji tikrai negimsta nuo pirmų dienų. Visų pirma ateina patirtis, tada tikslas. Jeigu jį turi, tada lengviau eiti, lengviau save priversti, nes žinai, kad tai, ką darai, yra vardan didesnio tikslo.
– O prisimeni savo įsimintiniausią laimėjimą? Papasakok apie tą akimirką.
– Žiūrint kas yra įsimintiniausias laimėjimas. Man turbūt tas, kuris sukūrė daugiausiai emocijų. Šiuo atveju – Europos jaunimo čempionatas Vilniuje 2024 metais. Tada, man buvo 15 metų ir buvau po ligos, tikrai ne pačioje geriausioje formoje, o pademonstravau tokį rezultatą, kuriuo pats negalėjau patikėti.
Aišku, tas tikėjimas jis visuomet būna, nes jis labai svarbus tiek sporte, tiek ir gyvenime. Reikia sau įteikti tą, vadinkime, apgaulę, įtikinti savo smegenis, kad tu gali. Tačiau to tikrojo tikėjimo, kuris kyla iš vidaus, tuo metu tiek nebuvo, todėl tokį šoką ir patyriau. Toks džiaugsmas – kito lygio.
– Matai save Los Andželo olimpinėse žaidynėse?
– Matau ir labai realiai. Jeigu kas dar nežino, olimpinį normatyvą aš jau esu padaręs, tik jį reikės pakartoti. Ir manau, kad ne tik pakartosiu, bet ir pagerinsiu. Čia kaip ir bet kokios varžybos – reikia pasiruošti ir parodyti tą, ką gali geriausiai, o vėliau, kas bus, tas.
– Pats esi kaunietis. Kaip tau atrodo Kaunas, ypač dabar, kai mieste daugėja galimybių sportuoti ir statomi nauji baseinai?
– Labai teigiamai. Man kaip sportininkui, iš tikrųjų itin džiugu, kad miestas žiūri į plaukimą kaip į perspektyvą, stato plaukimo erdves, o svarbiausia, kad tai daro kruopščiai. O šiaip, visą gyvenimą čia gyvenu, esu apvažiavęs daug pasaulio, tačiau vis tiek, nori nenori, niekur nėra geriau kaip namuose – Kaune.
– Jeigu žiūrėtume iš sporto pusės – ar Kaune jau yra visos sąlygos sportininkui?
– Yra, tikrai. Sąlygos per pastaruosius metus labai gerėja. Čia reikėtų taip pat padėkoti ir federacijai, nes ji sukuria vos ne tobulas sąlygas. Aišku, yra vietų, kur galima tobulėti, bet tai jau detalės. Kaune aš esu aplankęs visus baseinus ir galiu pasakyti, kad treniruotėms jie visi tinkami.
– Galima sakyti, kad tavo komanda yra tarsi antra šeima?
– Vienareikšmiškai. Treneris griežtumą naudoja tada, kada reikia, o pati atmosfera pas mus – tikrai labai gera, nelabai turėčiau kur prikibti. Daug laiko praleidžiame kartu, važiuojame į stovyklas, gyvename vienuose kambariuose. Aišku, būna pasitaiko ir pykčių, ir nesusikalbėjimų, bet kaip ir kiekvienoje šeimoje.
– Kaip sekasi išlaikyti balansą tarp sporto ir gyvenimo?
– Sunku, tikrai. Vieni daugiau gauna mano laiko, kiti kenčia ir visuomet bandai išlaikyti tą balansą. Natūralu, kad ne kiekvieną kartą išeina, vėliau ieškai būdų, kaip tai kompensuoti vienai ar kitai pusei.
– Kai keliauji ir pasakai, kad esi iš Lietuvos, ar žmonės žino, iš kur esi?
– Tikrai yra dar nemažai žmonių, kurie nelabai žino kur žemėlapyje randasi Lietuva arba maišo mus su kitomis Baltijos šalimis, tuomet tenka jiems paaiškinti, parodyti. Bet nešti Lietuvos vėliavą man didžiulė garbė. Esu labai patenkintas dėl to, ką galiu padaryti, nes ne kiekvienas gali rodyti tokius rezultatus.
– Ar turi kokį sportininką, į kurį lygiuojiesi?
– Ne. Turiu žmones, kurie man patinka, patinka kaip jie atlieka savo darbą iš techninės pusės, bet aš niekada nesilygiuoju. Bent jau plaukime nelabai ir verta lygiuotis, nes kiekvienas mes esame labai skirtingi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir ką daro kitas, nebūtinai tiks tau. Tuo šis sportas ir sunkus, kad nėra vieno autoriteto, į kurį tu gali lygiuotis, reikia žiūrėti pagal save.
– Tu plauki jau apie 12 metų. Jeigu galėtum grįžti dešimt metų atgal, ką sau pasakytum?
– Pasakyčiau: daryk, ką darai. Daug labai nieko nekeisčiau. Žvelgiant atgal, didelių klaidų nematau. Manau, kad duotomis aplinkybėmis, padariau tikrai daug ir tai, ką tuo metu galėjau. Gal tikrai ne viską, bet čia žmogiškai neįmanoma atiduoti visiškai viską.
– Ką pasakytum vaikui, kuris šiandien ateina pirmą kartą į baseiną, žiūri į tave ir sako: „Aš noriu būti toks kaip tu“?
– Sakyčiau, kad užsidegimas yra geras ir reikalingas faktorius, bet reikia suprasti, kad, jeigu nori siekti tikslų plaukime, reikės labai, labai daug sunkaus darbo. Bandyčiau įspėti, kad jis pasiruoštų tam, kas laukia.
– O tau pačiam būna, kad pamatai stiprų varžovą ir atsiranda daugiau spaudimo?
– Žinoma, jeigu varžovai stiprūs, tikrai atsiranda daugiau streso. Bet jį visuomet reikia suvaldyti, negali leisti jam paimti viršaus. Turi sau priminti, kad plauki dėl savęs. Tu pasiruošei, o dabar reikia tiesiog padaryti, ką gali geriausiai. Svarbu niekuomet nenuvertini varžovų, net ir silpnesni priešininkai turi daug potencialo ir yra neprognozuojami, turi visą laiką būti pasiruošęs bet kam.
– Kas vyksta tavo galvoje prieš startą?
– Tu pasineri į tokią būseną, kai jau nebereaguoji nei į garsą, nei į aplinką. Atrodo, kad mintys lyg kažkokios ir bando ateiti, bet tu esi maksimaliam susikaupime ir pasiruošime, kad net negali apie ką nors galvoti.
– Linkėjimas Kaunui.
– Geriau pagalvojus, net nelabai yra ką palinkėti, kadangi Kaunas man patinka toks, koks jis yra dabar. Tačiau jei reikėtų išskirti vieną dalyką, tai turbūt linkėčiau, kad jis išliktų toks pats unikalus Lietuvos miestas, koks yra dabar.