„Kartais pergalė yra pergalė, bet ji nebuvo tokia, kokios tikėjausi ir norėjau, – po kovos spaudos konferencijoje sakė S. Maslobojevas. – Planas buvo toks, kokį ir minėjau ringe po dvikovos – norėjau leisti jam išsikrauti iki trečiojo raundo.
Planavau duoti jam galimybę parodyti viską, ką jis gali, kad suprastų, jog nelabai įmanoma ir tada pradėti savo darbą“.
Susiję straipsniai
Pirmame raunde pradžioje nė vienas iš kovotojų neskubėjo veržtis į „mėsmalę“ ir tai nustebino daugelį kikbokso specialistų – dažniausiai jau nuo kovos pradžios D. Dirkstys mėgdavo uraganiniu puolimu pareikšti pretenzijas į pergalę.
Nors S. Maslobojevas bandė diktuoti sąlygas, raundo pabaigoje „pratrūkęs“ jo varžovas surengė rimtą išpuolį ir atrodė, kad priešprieša įsivažiuos ir kituose dvejuose raunduose.
Tačiau antrajame raunde D. Dirkstys atliko dar kelis smūgius ir laikrodžiui tiksint 50-ąją sekundę susigriebė už rankos bei išėjo iš ringo. Kovos teisėjas dar bandė klausti sportininko, ar šis grumsis, tačiau negavęs atsakymo paskelbė laimėtoją.
S. Maslobojevas spaudos konferencijoje tikino, kad paskutinis varžovo smūgis jam pasirodė neįprastai silpnas. Jis spėjo, kad D. Dirksčiui galėjo įlūžti ranka.
„Pajutau, kad jo paskutinis smūgis buvo labai minkštas. Ar jis kumščio nesuspaudė, ar kas. Būna taip – jei trauma yra, taip būna.
Net nepajutau to smūgio. Atrodė, kad jo ranka susmigo į mano pirštinę. Ir tada jis sušuko iš skausmo. Tai turbūt įlūžo ranka. Nors... Norėjosi visą tą dalyką pritempti iki trečiojo raundo ir užbaigti tą grandiozinį vakarą vyšnaite ant torto“, – situaciją pasakojo kovos laimėtojas S. Maslobojevas.
Tiek arenoje, tiek ir spaudos konferencijoje S. Maslobojevas patvirtino, kad pats į kovą žengė turėdamas sveikatos problemų ir jau antradienį gulsis į ligoninę operacijai. Tiesa, kokio pobūdžio bus medicininė intervencija, jis nepasakė.
„Pastaruosius mėnesius, kai sužinojau apie būsimą kovą, kiekvienas žingsnis ir judesys man kėlė skausmą, apie spyrį aš išvis tyliu. Bet esu kovotojas, gyvenu su tuo skausmu“, – kalbėjo jis.
„Pirmadienį aš į salę nueisiu, bet antradienį operuotis gulsiuosi. Turėjau gultis ant operacinio stalo anksčiau. Man sakė – yra blogiausias ir geriausias scenarijus. Klausė, ar gali gyventi su tuo skausmu. Sakiau, kad galiu suspaudęs dantis. Dabar jau sutvarkiau reikalus ir galiu pasitvarkyti sveikatą“, – tikino S. Maslobojevas.
Pats sportininkas tikina, kad į sportą po reabilitacijos jis galėtų normaliu scenarijumi grįžti maždaug po dviejų mėnesių.
Paklaustas apie D. Dirkstį – ar šis turi šviesią ateitį kikbokse, S. Maslobojevas pateikė griežtą poziciją, kuri nepatiktų pačiam jo oponentui.
„Reikia daug metų ir rimtų kovų. Tos kovos, kuriose jis dalyvavo iki šiol – nieko neįrodo, – tikino S. Maslobojevas. – Jis ten ilgai pūtė miglą į akis su visokiais čempionais, kur jis važiavo, laimėdavo, nors niekas apie juos nežinodavo.
Eidavo su visokiais naujokais, juos nokautuodavo: klausimas, kas iš viso jį ten leisdavo – juk jis kovoja profesionaliame ringe. Ir Lietuvoje jis turėdavo varžovus, iš kurių nesulaukdavo pasipriešinimo.
Dabar jis gavo pirmą tokį pasipriešinimą ir nesugebėjo parodyti savęs. Bet viliuosi, kad padariau su kitais kovotojais gerą pradžią šiame sporte ir kiti seks mūsų pėdomis“.
– Pirmajame raunde D. Dirkstys demonstravo gerą tempą. Ar jo aktyvumas jus nustebino?
– Aišku, kad nustebino – čia pasakysiu iš vienos pusės. Tikėjausi jo energingo starto, todėl iš jo to ir laukiau. Laukiau to jo sprogimo, norėjau pamatyti, ką jis paruošęs, kaip smūgiuos, ką darys, bet taip nieko ir nesulaukiau. Buvo ten vienas epizodas...
Aš esu mėgėjas patampyti trenerį už ūsų – kai smūgis eina, aš mėgstu milimetro atstumu išvengti smūgio. Kad ausį, nosies galiuką varžovas paliestų. Kad po to nereikėtų lenktis, bandyti išvengti kito smūgio.
Tai buvo vienas epizodas, kai jis man brūkštelėjo per akį – panašu, kad nebuvo nusikirpęs kojos nago.
Teisėjas, matyt, nepatikrino (juokiasi). Nes prabrėžė man prie akies, tarsi britva būtų perbraukta – cik ir praėjo...
Tas momentas tikrai buvo, tada aš užsispaudžiau: jis pradėjo savo ataką, bet per tą ataką nieko per daug nepadarė ir viskas, traukėsi vėl atgal.
Norėjosi daugiau tos vyriškos „mėsmalės“, „hardcore brutal“ lygio kovos, kad žiūrovai gautų maksimalų reginį. Šį vakarą surinkome surinkome rekordinę areną. Norėjosi tai vainikuoti brutalia kova. Ir finišu.
– Jaučiasi, kad įvyko atpildas už du mėnesius pasirengimo, ar iš esmės dar viskas verda dėl ne taip pasibaigusios akistatos?
– Verda. Toks apmaudas. Tai toks jausmas, kai nei laimėjimas, nei pralaimėjimas. Galima sakyti, kad nežinau, kam išėjau, kam ruošiausi. Galima sakyti – ir ką – išėjai, padarei savo darbą, gavai honorarą ir gyveni savo gyvenimą toliau.
Bet ne dėl honoraro kovoju aš. Taip, su organizacijomis deramės dėl aukštesnio honoraro, kad pajustum savo, kaip sportininko, vertę.
Taip yra – kuo aukštesnis honoraras, tuo labiau tave vertina kaip sportininką. Bet esmė, kad pats sportas man neša malonumą. Jei darai viską dėl pinigų, tai gali susirinkti savo mantą ir važiuoti namo. Nes tuomet tapsi mušama „kriauše“ visokiuose turnyruose.
– Ar pavyko pamatyti kažką naujo pirmame raunde iš D. Dirksčio – kažko netikėto, ko nebuvo anksčiau?
– Ne. Iš pradžių tikėjausi daugiau agresyvių jo smūgių. Bet laikė distanciją, vaikščiojo, bėgiojo. Porą smūgių per kojas gavo, suprato, kad bus liūdna.
Tada laikėsi distancijos. Tada smūgiais užėjau, „jabą“ suvalgė, man sako: „Gerai, gerai“, bet žiūriu, kad akytės tokios nestabiliai žiūrinčios, nes „jabas“ gerai suėjo. Sakau, man apmaudu.
– UTMA vadovas Viktoras Gecas užsiminė, kad pirmasis galimo revanšo eilėje – Ignas Pauliukevičius. Kaip vertinate dar vieną kovą su juo? Ką galite jam pasakyti?
– O ką jūs galite pasakyti? Jam? Man? Kaip galvojate, jam užteko laiko patobulėti po paskutinio mūsų mūšio?
Šioje organizacijoje tik paskutiniai mano varžovai nebuvo tituluoti. Anksčiau oponentai buvo tituluoti: Hamdi Hajji – pasaulio WAKO čempionas, Jimmy Livinus – „Glory“ kovotojas, tas Alexandru Burduja – irgi dukart pasaulio čempionas vienoje organizacijoje.
Tai tituluoti kovotojai ir, kaip Viktoras sakė, nėra taip paprasta ir, iš esmės paėmus, nelabai kas nori važiuoti kovoti su manimi.
Ne kartą tai girdėjau. Dauguma aukšto lygio kovotojų tiesiog atsisako kovoti su S. Maslobojevu, sako „fu...“, tikina, kad gal ne ta organizacija arba prašo labai didelių pinigų. Jei važiuos, tai žinos dėl ko.
Aš pasiruošęs. Jei Ignas nori, jei jis mano, kad pirmoji kova buvo neaiški ir jis pasiruošęs – aš laukiu. Jei jis mano, kad tas jo 10 sekundžių pataikytas smūgis, kuris žalos nepadarė, kažką reiškia, tai prašom. Ignai, ruoškis. Važiuojame
– Jūsų pasirodymą stebėjo daugiau nei 15 tūkst. žmonių. Ar jautėte ypatingą atmosferą?
– Kaip gerai, kaip gerai... Ačiū. Širdis tiesiog džiaugiasi, buvo daug dėkingumo matant tiek meilės ir palaikymo. Jaučiu didžiulį dėkingumą už šią akimirką. Nors jaučiu šiek tiek apmaudo dėl kovos pabaigos, kad nebuvo tos vyšnaitės, bet esu be galo dėkingas sirgaliams.
Tai rodo, kad viską savo gyvenime darome teisingai. Jei žmonės taip gausiai buriasi aplink šį sportą, renkasi ir mus palaiko, vadinasi, einame teisingu keliu. Ačiū organizacijai ir visiems prisidėjusiems.
– Ar prieš tokią minią jautėte neįprastą jaudulį?
– Faktas, kad jauduliukas yra. Atsakomybė. Aš labiausiai mėgstu Lietuvoje kovoti, bet man lengviau kovoti užsienyje. Dažniausiai gražiau užsienyje sukovoju, nes ten nėra spaudimo.