Neasfaltuotu siauru miško keliuku į sena žiogrių tvora aptvertą bažnyčios kiemą nesulekia prabangūs limuzinai, o koplyčią aptūpusių senų kapų tylos nesudrumsčia vestuvių muzikantai. Čia viešpatauja gamta, rimtis ir susikaupimas.
Marčiulioniai, prieš 7 metus susituokę Kalifornijoje, San Diego mieste, Rudesos koplyčioje nusprendė savo santuoką Joninių išvakarėse, birželio 22 dieną, įtvirtinti ir Dievo akivaizdoje.
„Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ – Laura Marčiulionė taip trumpai Evangelijos žodžiais pakomentavo savo bažnytinę santuoką. Į baltų bijūnų puokštėmis išpuoštą koplyčią juos atlydėjo būrys šeimos narių ir pačių artimiausių draugų.
– Su Šarūnu labiausiai norėjome paprastumo, nuoširdumo ir artimiausių žmonių apsupties. Apie šią nuostabią medinę koplyčią sužinojome prieš metus. Esame susidraugavę su Dubingių bažnyčios kunigu Antonu Zavalskiu. Jis šventino ir mūsų Dubingių sporto klubą, ir 13 „Dubingių vilų“ poilsio namų, kuriuos jau baigėme statyti.
Prasitarėme jam, kad norėtume bažnytinės santuokos gamtos apsuptyje, paprastoje, ramioje vietoje. Kunigas, kurį vadiname Antanu, ir nusivežė mus į šią atokią koplyčią. Buvome sužavėti jos medinės architektūros.
Medinis altorius, medinės lubos, sienos, grindys. Kukli ir drauge tokia jaudinanti vieta. Čia pabuvęs iš tikro imi jausti, kad esi gamtos, Dievo ar visatos tvarinys. Iškart pasakėme: taip, tuoksimės tik čia! – pasakojo Laura kitą dieną po vestuvių, nurimus svečių šurmuliui jų sodyboje Dubingiuose, kur ir vyko vestuvių pokylis.
– Laura, kodėl jums buvo svarbu dar kartą susituokti, dabar bažnyčioje, po 7-erių civilinės santuokos metų? Juk ne todėl, kad yra teigiančių, jog meilė trunka septynerius metus ir po to reikia ją gaivinti?
– Tikrai ne todėl! – nusijuokė moteris. – Tuoktis Lietuvoje bažnyčioje buvome nusprendę iškart po civilinės santuokos San Diege. Net parsivežiau vestuvinę suknelę. Norėjome atšvęsti čia draugų būryje.
Bet užgriuvo įvairūs darbai, Šarūno projektai, vis nebuvo to ramaus laiko. Šiemet iš anksto susidėliojome savo darbų, išvykų, atostogų dienas ir pasiskyrėme datą. Taip sutapo, kad tuokėmės Šv.Jono Krikštytojo koplyčioje Joninių išvakarėse.
Bažnytinė santuoka man labai svarbi. Esu tikinti, močiutė išmokė melstis, vaikystėje tai buvo įprastas ritualas vakarais. Tikėjimas man yra labai svarbus kasdieniame gyvenime.
Dovanų ir gėlių jaunieji prašė nenešti. Jiems visko gana. Bet Laurą labai nudžiugino tėvų dovana – jos vaikystės nuotraukos, kurių ji nebuvo mačiusi. Ir vienos viešnios padovanota prezidento Valdo Adamkaus pokalbių knyga su prezidento parašu.
„Net šiurpuliukai nubėgo, kai pamatėme Jo Ekscelencijos įrašą knygoje. Labai gerbiame šį iškilų žmogų ir ponią Almą. Jų santuoka mums yra sektinas pavyzdys“, – susijaudino Marčiulioniai.
– Šarūnas, labai besidomintis visatos paslaptimis, taip pat yra tikintis?
– Prisipažinsiu, kad jis man nusileido – jis yra ne toks praktikuojantis katalikas, tačiau bažnytinė santuoka jam ne mažiau svarbus įvykis negu man. Susituokti kliūčių nebuvo, nes kai jis tuokėsi pirmą kartą, bažnyčioje santuokos neįtvirtino. Jis net apsikrikštijo jau būdamas suaugęs drauge su krikštijamais draugo vaikais. Tad kunigas Antanas mus ir sutuokė Rudesos koplyčioje, gavęs įrodymus, kad mes nenusižengiame Bažnyčios reikalavimams.
– Bet prieš santuoką dabar privaloma lankyti ir kursus?
– Lankėme, lankėme, kunigas Antanas mus ir mokė. Viskas buvo kaip pridera. Prieš vestuves, penktadienį, naktį privalėjome praleisti atskirai, – nusijuokė Laura. – Taip pat priėjome išpažinties. Viskas buvo kaip reikia.
Visą tekstą skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
