Orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius (61 m.) melomanus pakvietė atšvęsti orkestro gimtadienį kartu su vienu geriausių Lietuvos pianistų Luku Geniušu (31 m.) ir įspūdinga Piotro Čaikovskio (1840–1893) ir Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) kūrinių programa.
Į šventinio koncertą atvyko Seimo nariai Vytautas Juozapaitis ir Kristijonas Bartoševičius, LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, galerijos „Vartai“ įkūrėja Nida Rutkienė, buvęs premjeras, ilgametis politikas Gediminas Kirkilas su žmona Liudmila ir kiti.
Sūnaus L.Geniušo atliekamo koncerto nepraleido ir solisto tėvas Petras Geniušas. Kompaniją pianistui palaikė mama Irena Žemaitytė-Geniušienė ir žmona Kristina Norvilaitė.
Pianistas L.Geniušas įsitvirtinęs kaip vienas įdomiausių ir savičiausių savo kartos menininkų pasaulyje.
„Spindesys ir branda, nugalėtojo talentas ir gili interpretacija“, – taip pianisto pasirodymą 2016 m. apibendrino įtakingas Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“.
Menininkas žavi klausytojus ne tik įspūdingu virtuoziškumu, bet ir stilingumu, intelektualia ištarme, temperamento, emocijų ir logikos derme.
Šventinį vakarą L.Geniušas kartu su orkestru, diriguojamu maestro G.Rinkevičiaus, atliko P. Čaikovskio Antrąjį fortepijoninį koncertą, kurį kompozitorius pradėjo rašyti 1880 m. per savo atostogas pas seserį.
Savo mecenatei Nadeždai von Meck P.Čaikovskis rašė: „Kuriu su didžiuliu entuziazmu, bet sąmoningai ir atidžiai, o ne su karštligiška skuba, kuri tokia žalinga mano darbams“.
Kompozitorius buvo įsitikinęs, kad šis koncertas taps vienu iš geriausių jo darbų.
Antrojoje koncerto dalyje orkestras tęsė Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų ciklą ir atliko Septintąją kompozitoriaus simfoniją, dar vadinamą „Leningrado“ vardu.
Simfoniją kompozitorius pradėjo rašyti 1941 m. vasarą, Vokietijai pradėjus Leningrado apgultį.
1941 m. rugsėjo 8 d. prasidėjo Leningrado blokada – tą patį rudenį D.Šostakovičius su šeima buvo evakuotas į Maskvą, vėliau dar kartą – į Kuibyševą (dabartinę Samarą), kur ir užbaigė Septintąją simfoniją.
„Nei laukiniai vokiečių reidai, nei karo lėktuvai, nei niūri apgulto miesto atmosfera negalėjo sustabdyti tėkmės. Dirbau tokiu nežmonišku intensyvumu, kokio dar niekada nebuvau pasiekęs“, – vėliau prisiminė D.Šostakovičius.
Milžiniška, didžiulės sudėties orkestro reikalaujanti Septintoji simfonija tapo pasaulinio muzikinio paveldo šedevru – laikui nepavaldžiu karo, žmogiškosios stiprybės ir vilties simboliu.