Amžėjimas prasideda ne nuo raukšlių: kas iš tiesų vyksta mūsų kūne senstant?

Šie procesai vyksta nuolat ir viso organizmo mastu sudaro milijardus reakcijų kasdien. Tačiau sistema nėra nepriekaištinga – dalis pažeidimų lieka nepataisyti ir ilgainiui kaupiasi kaip molekuliniai bei epigenetiniai pokyčiai, susiję su biologiniu senėjimu. Su amžiumi šie atstatymo mechanizmai silpnėja, pažeidimai šalinami lėčiau, o jų kaupimasis ima veikti ląstelių funkciją ir viso organizmo būklę. Todėl kyla esminis klausimas: ar galime šiuos procesus paveikti ir sulėtinti biologinį amžėjimą? Patarimais dalijasi „Aconitum“ konsultuojanti gydytoja Ugnė Lindžiūtė.

Amžėjimas dažnai prasideda ne nuo to, ką matome veidrodyje. Jis prasideda daug giliau – mūsų ląstelėse. Kol dar nejaučiame energijos stokos ar nepastebime pirmųjų raukšlių, mūsų organizme jau vyksta procesai, kurie lemia, kaip jausimės po dešimtmečio.

„Amžėjimas prasideda gerokai anksčiau nei atsiranda pirmosios raukšlės. Pagrindiniai pokyčiai vyksta mūsų ląstelėse – jose palaipsniui kaupiasi įvairūs pažeidimai, o ląstelių gebėjimas atsinaujinti ir palaikyti normalų funkcionavimą mažėja.

Tarp svarbiausių senėjimą skatinančių mechanizmų išskiriami penki: oksidacinė pažaida, kurią sukelia laisvieji radikalai, baltymų glikacija, lėtinis uždegimas, telomerų trumpėjimas ir silpnėjanti imuninės sistemos veikla. Šiuolaikiniai ilgaamžiškumo tyrimai vis dažniau kalba apie tai, kad valdant šiuos procesus galima reikšmingai pristabdyti biologinį senėjimą“, – teigia gydytoja.

Nors dažnai manome, kad senėjimas yra daugiausia nulemtas genetikos, šiuolaikiniai tyrimai rodo kur kas įdomesnį vaizdą. Mūsų ląstelės nuolat reaguoja į tai, kaip gyvename – ką valgome, kaip miegame, kiek judame ir net kaip tvarkomės su stresu. Kitaip tariant, tie patys veiksniai, kurie kasdien lemia smulkių „klaidų“ atsiradimą ląstelėse, gali nulemti ir tai, kaip greitai jos kaupiasi. Nors jaunystėje organizmas šias klaidas taiso efektyviai, laikui bėgant „klaidų taisymo sistema“ ima strigti – ir čia itin svarbų vaidmenį pradeda vaidinti mūsų gyvenimo būdas.

„Tai, kaip greitai mūsų ląstelėse kaupiasi pažeidimai, didžiąja dalimi lemia ne genetika ar amžius, o kasdieniai mūsų gyvenimo būdo veiksniai. Tarp svarbiausių galima išskirti lėtinį stresą, prastą miego kokybę, mažą fizinį aktyvumą, didelį cukraus kiekį maiste ir perdirbtų produktų vartojimą. Neigiamą poveikį ląstelėms taip pat daro rūkymas, alkoholis, stiprus saulės poveikis bei įvairios kenksmingos aplinkos medžiagos – nuo oro taršos iki kai kurių maisto priedų ar kosmetikoje naudojamų sintetinių cheminių junginių, kurie didesniais kiekiais gali skatinti oksidacinį stresą“, – sako U. Lindžiūtė.

Kai ląstelėse ima kauptis pažeidimai, organizmui būtinas mechanizmas, galintis juos pašalinti. Priešingu atveju „klaidos“ ima trikdyti visą sistemą. Būtent čia įsijungia vienas svarbiausių mūsų organizmo apsauginių procesų – autofagija.

„Autofagija – tai natūralus ląstelių „apsivalymo“ mechanizmas, kuris pašalina pažeistas ir nebenaudingas ląstelės dalis. Autofagija leidžia ląstelėms išlaikyti vidinę tvarką ir efektyviai funkcionuoti. Šis procesas ypač svarbus ilgaamžiškumui, nes sutrikus autofagijai, ląstelėse kaupiasi pažaida, kuri trikdo normalų ląstelės funkcionavimą. Su amžiumi autofagija silpnėja: prastėja mitochondrijų funkcija, mažėja ląstelių energijos gamyba, didėja oksidacinis stresas, keičiasi autofagiją reguliuojančių signalinių kelių aktyvumas“, – aiškina specialistė.

Nors autofagija yra vienas svarbiausių ląstelių apsaugos mechanizmų, jos efektyvumas nėra pastovus. Su amžiumi ar veikiant nepalankiems veiksniams šis procesas gali sulėtėti, o tai turi tiesioginių pasekmių ląstelių būklei.

„Normaliai ląstelėse gali įvykti nedidelės klaidos – baltymai gali neteisingai susilankstyti, molekulės gali oksiduotis. Organizmas turi įvairius apsauginius mechanizmus šioms klaidoms atitaisyti. Vienas iš tokių procesų ir yra jau minėtoji autofagija. Tačiau jei šis procesas pasidaro nepakankamai efektyvus, pažeistos struktūros pradeda kauptis ląstelėje. Tai trikdo normalų ląstelės metabolizmą, didina oksidacinį stresą, skatina uždegiminius procesus ir gali pažeisti mitochondrijų funkciją.

Ilgainiui tokia ląstelė tampa mažiau efektyvi, prasideda funkcijų silpnėjimas ir audinių senėjimas. Būtent todėl daugelis su amžiumi susijusių ligų – tokių kaip vėžys, neurodegeneracinės ligos ar širdies ir kraujagyslių pažeidimai – siejamos su kenksmingų ląstelės atliekų kaupimusi.

Autofagija šiuo atveju veikia tarsi ląstelės „valymo ir perdirbimo sistema“, padedanti pašalinti pažeistas struktūras ir palaikyti ląstelės funkciją. Dėl šios priežasties ji laikoma vienu svarbiausių biologinių mechanizmų, saugančių nuo senėjimo ir su juo susijusių ligų. Pastebėta, kad autofagiją aktyvina protarpinis badavimas, fizinis aktyvumas, kalorijų ribojimas“, – pasakoja gydytoja U. Lindžiūtė.

Atsižvelgiant į autofagijos svarbą, mokslininkai intensyviai ieško natūralių būdų, galinčių palaikyti šį procesą ir taip prisidėti prie ląstelių ilgaamžiškumo. Vienas iš daugiausiai dėmesio sulaukiančių junginių šioje srityje – spermidinas.

„Spermidinas – tai natūralus poliaminas randamas beveik visose ląstelėse. Spermidinas pasižymi antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, jis padeda pagerinti mitochondrijų funkciją, palaikyti DNR stabilumą. Pastaraisiais metais spermidinas sulaukia ypač daug mokslininkų dėmesio dėl jo gebėjimo aktyvinti autofagiją. Deja, tačiau yra nustatyta, kad spermidino kiekis organizme su amžiumi mažėja“, – sako gydytoja.

Tiesa, U. Lindžiūtė priduria, kad nors organizmas spermidiną gali gauti natūraliai, šiuolaikinis gyvenimo būdas dažnai ne visada užtikrina pakankamą jo kiekį. Todėl vis dažniau ieškoma būdų, kaip tikslingai papildyti organizmą ir kartu palaikyti kitus su ląstelių sveikata susijusius procesus.

„Spermidino galime gauti su maistu, jis randamas daugelyje augalinės kilmės produktų. Ypač daug jo yra kviečių gemaluose ir sėlenose. Taip pat spermidino galime rasti ankštiniuose augaluose, pavyzdžiui, sojos pupelėse, žirniuose ar lęšiuose. Kiti šaltiniai – grybai, brokoliai ir žiediniai kopūstai. Tačiau dažno iš mūsų mityba neužtikrina pakankamo kiekio šios medžiagos. Tokiu atveju į pagalbą galima pasitelkti kompleksinius maisto papildus su spermidinu ir NMN, tokius kaip „Inolab Jaunesse“.

Tokie kompleksiniai preparatai vertinami dėl to, kad veikia per kelis skirtingus mechanizmus vienu metu. Tokiu būdu galima vienu metu adresuoti skirtingus senėjimą skatinančius procesus. Skirtingi komponentai gali prisidėti prie oksidacinio streso mažinimo, palaikyti ląstelių energijos gamybą, skatinti autofagiją ar mažinti lėtinį uždegimą. Dėl to susidaro sinerginis poveikis – skirtingos medžiagos veikia kartu ir net sustiprina viena kitos poveikį, todėl bendras rezultatas gali būti didesnis nei kiekvienos medžiagos poveikis atskirai“, – teigia gydytoja.

U. Lindžiūtė priduria, kad pastaraisiais metais spermidinas iš teorinio mokslinių diskusijų objekto vis labiau tampa praktinių tyrimų centru. Mokslininkai vis dažniau siekia atsakyti ne tik į klausimą, kaip ši medžiaga veikia ląstelių lygiu, bet ir kokią realią naudą ji gali turėti žmogaus organizmui – nuo smegenų funkcijos iki bendros gyvenimo trukmės. Sukaupti duomenys rodo, kad spermidino poveikis nėra tik laboratorinis reiškinys – jis gali turėti apčiuopiamų rezultatų kasdieniame gyvenime.

„Tyrimai rodo, kad didesnis su maistu gaunamo spermidino kiekis siejamas su geresniais kognityviniais gebėjimais žmonėse. O 2023 m. Philipp Steichen savo mokslinėje publikacijoje paskelbė, kad didelis su maistu suvartojamo spermidino kiekis siejamas su net 5,7 metų ilgesne gyvenimo trukme“, – tvirtina gydytoja.