Su šia dilema „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Lina Stočkutė-Plytnikė dažnai susiduria konsultuodama tėvus dėl gripui gydyti skiriamo oseltamiviro. Šis vaistas yra kartaus skonio, be to, gali sukelti pykinimą ir vėmimą, todėl sugirdyti jį sergančiam vaikui ne visada paprasta, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Tėvams kyla labai praktiškas klausimas – kaip susitarti su gripu sergančiu ir prastai besijaučiančiu vaiku, kad jis išgertų nemalonaus skonio vaistą, o jį išvėmus tam tikrais atvejais dar gali tekti dozę pakartoti.
Esu tai patyrusi ir pati. Kai gripu sirgo mano dukra, susitarėme, kad vaistą sugirdysiu švirkštu, o po jo ji galės suvalgyti mėgstamą saldainį. Kartais toks paprastas susitarimas labai palengvina visą procesą“, – pasakoja L. Stočkutė-Plytnikė.
„Sveikatos kodas“. Mažakraujystė
Kada dozę kartoti, o kada – ne?
Pasak vaistininkės, sprendžiant, ką daryti vaikui išvėmus vaistus, vienas pirmųjų dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, yra nuo jų pavartojimo praėjęs laikas.
„Dažnai rekomenduojama vadovautis 30 minučių taisykle: jei vaikas vaisto dozę išvėmė nepraėjus 30 minučių, tokią pačią dozę rekomenduojama kartoti, o jei praėjo daugiau laiko – jos nebekartoti.
Vis dėlto tai vertinčiau kaip bendro pobūdžio rekomendaciją. Prieš kartojant dozę svarbu perskaityti konkretaus vaisto informacinį lapelį – kai kurių vaistų instrukcijose konkrečiai nurodoma, kaip elgtis, jei juos pavartojus vemiama“, – aiškina vaistininkė.
Susiję straipsniai
Svarbi ir vaisto forma
Vertinant, kiek vaisto galėjo pasisavinti organizmas, svarbi ir jo forma bei veiklioji medžiaga. Sirupas, suspensija, tabletė, kapsulė ar pailginto atpalaidavimo preparatas organizme pasisavinimas per skirtingą laiką.
„Skysti preparatai paprastai pasisavinami greičiau nei tabletės, nes jiems nereikia suirti. Pailginto atpalaidavimo vaistai veikia kitaip – veiklioji medžiaga iš jų atsipalaiduoja palaipsniui ir veikia ilgiau. Reikšmės turi ir pati veiklioji medžiaga bei tai kaip organizmas vaistą pasisavina. Pavyzdžiui, paracetamolis, ibuprofenas, kai kurie antihistamininiai vaistai, tokie kaip cetirizinas ar loratadinas, pasisavinami gana greitai“, – pasakoja L. Stočkutė-Plytnikė.
Užuominų gali suteikti ir tai, ką tėvai pastebi vaikui išvėmus. Jei vėmaluose aiškiai matyti vaistas, tikėtina, kad bent dalis jo nebuvo pasisavinta. Tačiau net ir tokiu atveju neįmanoma nustatyti, kiek tiksliai veikliosios medžiagos jau pateko į organizmą.
Dalį išspjovė – visos dozės pakartoti nereikėtų
Dar daugiau neaiškumo atsiranda tada, kai vaikas išspjauna, išvarvina iš burnos ar besimuistydamas išlieja tik dalį sirupo. Tėvams gali atrodyti saugiau sugirdyti vaisto papildomai, tačiau būtent tokioje situacijoje galima netyčia viršyti paskirtą kiekį.
„Jeigu aiškiai matome, kad vaikas visą dozę išspjovė dar prieš ją nurydamas, daugeliu atvejų ją galima pakartoti. Visai kita situacija, kai dalis dozės buvo nuryta, o dalis išspjauta ar išvarvėjo. Kiek tiksliai pateko į organizmą, nustatyti neįmanoma, todėl papildomos visos dozės geriau neduoti“, – perspėja vaistininkė.
Jei vaikas vemia, verta pakeisti vaisto formą
Dar negalintiems nuryti tablečių vaikams dažniausiai skiriami sirupai, suspensijos ar geriamieji tirpalai, kurie taip pat leidžia tiksliau parinkti dozę pagal vaiko svorį. Tačiau jei vaikas stipriai vemia, kai kuriais atvejais gali būti tinkamesnė kita vaisto forma.
„Žvakutė gali būti praktiškesnė, kai vaikas stipriai vemia arba negali nuryti geriamosios vaisto formos. Pavyzdžiui, vaikams skirtas paracetamolis gaminamas ir geriamąja, ir žvakučių forma. Vis dėlto jų pasisavinimas skiriasi, todėl žvakutės poveikis gali prasidėti lėčiau“, – pabrėžia L. Stočkutė-Plytnikė.
Vis dėlto vienos vaisto formos kita savarankiškai keisti nereikėtų. Tai galioja ir injekcijoms – jos skiriamos tuomet, kai vaisto negalima saugiai vartoti per burną ir toks gydymas yra reikalingas, o sprendimą dėl tinkamo preparato bei jo formos priima sveikatos priežiūros specialistas.
Maišyti su mėgstamu gėrimu – ne visada gera išeitis
Kai vaikas atsisako vaisto dėl nemalonaus skonio, tėvai kartais bando jį paslėpti sultyse, piene ar jogurte. Tačiau tuomet atsiranda kita problema: jei vaikas visko nesuvalgys ar neišgers, vėl bus neaišku, kokią vaisto dozę jis iš tikrųjų gavo.
„Geriausia vaistą pirmiausia sugirdyti atskirai, naudojant geriamąjį švirkštą. Jei reikia užmaskuoti skonį, po to galima duoti mėgstamo gėrimo, jeigu konkretaus preparato vartojimo instrukcijoje nėra nurodyta kitaip“, – pataria vaistininkė.
Be to, maistas ir gėrimai gali turėti įtakos kai kurių vaistų pasisavinimui ar poveikiui.
Pavyzdžiui, pienas ir jo produktai gali trukdyti kai kurių veikliųjų medžiagų pasisavinimui, o greipfrutai – pakeisti kai kurių vaistų metabolizmą ir taip paveikti jų veikimą. Taip pat nereikėtų savo nuožiūra traiškyti ar kramtyti tablečių, atidaryti kapsulių – ypač jei preparatas yra dengtas specialiu apvalkalu ar skirtas veikliąją medžiagą atpalaiduoti palaipsniui.
Mililitrai tie patys, o vaisto dozė – skirtinga
Skystų vaistų nereikėtų matuoti įprastu virtuviniu šaukšteliu – jų tūris skiriasi, todėl tiksliau naudoti pakuotėje esantį dozavimo švirkštą ar specialų šaukštą. Tačiau L. Stočkutė-Plytnikė pabrėžia, kad svarbu ne tik tiksliai pamatuoti vaisto kiekį, bet ir patikrinti ant pakuotės nurodytą jo koncentraciją.
„Viename buteliuke 5 ml gali būti 100 mg veikliosios medžiagos, kitame – 200 mg. Vadinasi, tas pats skysčio kiekis gali reikšti visiškai skirtingą vaisto dozę. Tai ypač svarbu, jei šį kartą įsigijote kitokios koncentracijos preparatą nei anksčiau – tuomet negalima vadovautis sena dozavimo instrukcija“, – įspėja vaistininkė.
Pasak jos, dozuojant vaistus svarbu nepainioti miligramų su mililitrais, o vartojant suspensiją – patikrinti, ar prieš matuojant dozę ją reikia suplakti. Taip pat reikėtų atidžiai atskirti vienkartinę vaisto dozę nuo didžiausios leidžiamos paros dozės.