Kai Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II daugiau negu prieš 60 metų pradėjo valdyti valstybę, lietuvė Bronislava jau buvo išvežta į lagerį Rusijoje.
Kalbama, kad karališkojo kraujo turinčios britės ilgaamžiškumui įtakos turi genai ir sveikas gyvenimo būdas.
Užtat B.Rakauskienė jokiais išskirtiniais sveikuoliškais įpročiais nenustebino. Senyvą moterį užgrūdino tremtis.
Valgo viską
„Valgau tai, kas papuola. Maisto nesirenku. Tai dėl to, kad buvau teista ir aštuoneriems metams ištremta į lagerį, kur trejus metus buvo badas – jis mane ir užgrūdino.
Tikriausiai dėl to taip ilgai gyvenu. Valgau ir mėsą, ir lašinius, mėgstu saldumynus. Svarbu, kad namuose visuomet būtų šokoladu glaistytų sūrelių, saldainių ar sausainių“, – savo istoriją, kodėl jai pavyko sulaukti 90 metų, nuo mitybos pradėjo Bronislava.
Utenos rajone, Saldutiškio miestelyje, gyvenanti B.Rakauskienė šių metų sausio 9 dieną atšventė savo 90-metį, tačiau yra žvitri, puikiai gali savimi pasirūpinti.
Bute ji gyvena viena su katinu, beveik kasdien eina į bažnyčią, retkarčiais užsuka į parduotuvę, nueina į kapines palaistyti ant artimųjų kapų augančių gėlių, dar sugeba namus apsitvarkyti.
Tik savaitgaliais atvyksta dukterys, kartais – ir anūkai. Jų senolė turi šešis. Vyriausiam – 29, o jauniausiam – 22 metai.
Anksčiau, kai juos prižiūrėjo, Bronislava mėgdavo sukinėtis virtuvėje. Dabar jau prie puodų pati nebestovi. Dukterys paruošia daugiau maisto savaitgaliais ir palieka senolei.
Mat ji pati jau bijo naudotis dujine virykle.
Dar neseniai Bronislava gyveno su keleriais metais jaunesne seserimi, tačiau ji mirė. Sesuo mėgdavo gaminti labiau.
„Dabar norisi ir dieną atsigulti, pavargstu. Bet vis tiek stengiuosi vaikščioti. Jei neinu į lauką, tai bent iš vieno kambario į kitą, nuo vieno lango prie kito pavaikštau.
Visą gyvenimą daug sportavau. Dievas davė stiprias kojas“, – džiaugėsi B.Rakauskienė.
Vakare miegoti ji eina įvairiu metu – kartais 21 valandą, o kartais net vidurnaktį. Būna, kad ir nemiga kankina. Tada senolė jaunystę prisimena.
Lagerį regi košmaruose
Gražiausi jos atsiminimai – iš mokyklos laikų. Ji mokėsi įvairiose mokyklose Utenoje, metus teko sėdėti ir vienos Vilniaus gimnazijos suole.
Tėvai norėjo, kad dukra būtų mokyta. Tačiau galimybės paragauti aukštojo mokslo skonio ji neturėjo.
Mat vos 22-ejų už bendradarbiavimą su partizanais 1948 metais ji buvo ištremta į lagerį Mordvijoje, Rusijoje, o po to į Sibirą. Iki šiol lagerį ji regi savo košmaruose.
Pasakodama apie savo gyvenimą ji retkarčiais imdavo graudintis, tačiau ne dėl išgyvenimų, o dėl to, kad pamiršdavo kokią nors pavardę ar datą.
„Iš vienos moters buvau girdėjusi, kad lageryje vyrai išnaudoja moteris. Tad labiausiai ir bijojau, kad nepatekčiau kartu su vyrais. Tačiau mano maldos kalėjime nenuėjo veltui, tikrai Dievas yra.
Mes, moterys, buvome atskirai, vyrus atitvėrė nuo mūsų. Rusės perlipdavo per tas tvoras, o mes džiaugėmės. Iš pradžių vilkėjome specialius drabužius su numeriais, vėliau galėjome puoštis suknelėmis“, – kalbėjo senolė.
B.Rakauskienė tremtyje praleido aštuonerius metus – ten ji sunkiai dirbo medžiagų kokybės kontroliere (brokuotoja), patyrė bado, neteisybės.
„Norėjo mane šnipe paversti. Kartą vakare viršininkas pakvietė, pasidėjo prieš akis mano bylą, pasisodino ir paklausė: „Pasakyk, ką lageryje šneka apie tvarką, viršininkus.“
O aš nesutrikau ir pasakiau: „Oi, tikrai daug šneka, kad valgyti visi nori, duonos nori.“ Išvadino mane kvaile ir išvarė, tik liepė nesakyti, kur buvau.
Suprato, kad iš manęs šnipės nepadarys. Po to mačiau, kaip vedėsi ukrainietę“, – prisiminimais dalijosi B.Rakauskienė.
Iš lagerio moteris grįžo 1957 metais namo į Šarkių kaimą (Utenos r., Saldutiškio seniūnija). Nebėra dabar ten namų, tik žemės. Grįžusi dirbo melžėja.
Netrukus susipažino su būsimuoju vyru Jurgiu.
„Tai vyras mane išsirinko. Tais laikais nebuvo madinga pačioms moterims paskui vyrus sekioti. Net jei kuris patikdavo, parodydavome, kad yra priešingai“, – su šypsena paaiškino Bronislava.
Jurgis irgi buvo iš tų pačių kraštų, bet po vestuvių išsivežė ją į Panevėžį. Jis norėjo mieste gyventi. Turėjo elektriko specialybę, tad jam lengva buvo gauti darbą. Užtat Bronislavai ne iš karto pasisekė su darbu.
„Vis tiek į kalinius nežiūrėdavo gerai“, – paaiškino buvusi tremtinė. Galiausiai ji įsidarbino medžiagų kokybės kontroliere (brokuotoja) Panevėžio linų kombinate.
„Beveik visą savo pensiją užsidirbau stovėdama ir linguodama. Ten visą laiką reikėjo stovėti ant kojų, drobes kilnoti“, – sakė Bronislava, su šeima Panevėžyje gyvenusi apie 25 metus. Po vyro mirties ji įsikūrė Saldutiškyje, šalia savo gimtojo kaimo.
Susitiko su karaliene
Dar neseniai B.Rakauskienė giedojo bažnyčios chore.
Ten ji garsėjo ne tik balsu, bet, kaip pati sako, plepumu.
Būtent dėl gebėjimo bendrauti ji buvo pakviesta į susitikimą su Anglijos karaliene, kai prieš dešimt metų ji lankėsi Lietuvoje. Tuomet Jos Didenybei Elizabeth II buvo 80 metų ir ji panoro pamatyti dešimt jos amžiaus lietuvių – vyrų ir moterų iš skirtingų šalies apskričių.
„Mane išrinko Saldutiškio seniūnas Bronius Šliogeris. Po to paklausė, ar atvažiuočiau į Vilnių susitikti su karaliene. Atsakiau, kodėl gi ne – atvažiuosiu. Pats seniūnas mane ir nuvežė.
Susitikimas buvo malonus. Karalienė visa graži ir susitvarkiusi. O aš tai – šiaip sau. Choro moterys liepė ir man pasidažyti. Tai šiek tiek akis pasiryškinau ir lūpas pasidažiau.
Bet mes susitikimo metu buvome vaišinami, todėl lūpų dažai nusivalė valgant ir geriant. Viena į kitą pasižiūrėjome, nusišypsojome, ir viskas.
Karalienė nė vienam net rankos nepaspaudė. Jei būčiau mokėjusi angliškai kalbėti, būtų buvę visai kas kita. Būčiau ko nors jos paklaususi. Norėjau pakalbėti, bet kitos ten buvusios moterys sakė, kad nereikia.
Todėl ir aš nusileidau. Būčiau kalbėjusi lietuviškai, nes buvo ir vertėja“, – apie susitikimą su Anglijos karaliene pasakojo B.Rakauskienė.
85-erius savo gyvenimo metus B.Rakauskienė jokių problemų dėl sveikatos neturėjo.
Dar būdama lageryje ji labai norėdavo susirgti, kad tik mažiau dirbti reikėtų.
Bet jai nepavykdavo, temperatūra daugiau kaip iki 37 laipsnių nepakildavo.
Kartais būdavo, kad visas lageris gripu serga, o jos liga neima. Ir grįžusi į Lietuvą, susilaukusi vaikų sveikata nesiskundė.
Žentas išgydė plaučių vėžį
Tačiau prieš penkerius metus, kai jau susirgo, tai kaip reikiant. Tada Bronislavai buvo diagnozuotas trečios stadijos plaučių vėžys. Medikų prognozės buvo negailestingos – jai liko gyventi vos dveji metai.
B.Rakauskienės artimieji sakė, kad dėl solidaus amžiaus gydytojai atsisakė moterį gydyti – operacija nebuvo galima, o chemoterapija jai galėjo labiau pakenkti nei padėti.
Tačiau su tuo šeima negalėjo susitaikyti ir ėmė ieškoti kitų ligos gydymo būdų.
„Žentas man išgelbėjo gyvybę“, – nusišypsojo Bronislava ir pažvelgė į šalia prisėdusį dukters vyrą.
Dešimtmetį biofarmacijos įmonėje dirbęs chemikas Vytautas Pelakauskas buvo skaitęs straipsnių, kad cheminė medžiaga natrio dichloracetatas gali sustabdyti vėžį.
Šis gydymo būdas nėra įteisintas, tačiau V.Pelakauskas labiau įsigilino, surizikavo ir išbandė tai gydydamas uošvienę. Žinoma, su jos ir šeimos sutikimu.
Kasdien dvejus metus Bronislavą jis girdė šios cheminės medžiagos ir vandens tirpalu.
„Jau baigia praeiti penkeri metai, o vėžio židinys susitraukė ir daugiau neprogresuoja. Nuėjome pas medikus, o jie sako: jeigu sveiksta, tai gal ne vėžys. Pasipiktinau, esą jei būtų numirusi, tai, vadinasi, vėžys?
Kai išgirdome diagnozę, liga progresavo gana sparčiai. Iš pradžių plaučių specialistai net negalėjo paimti mėginio, nes vėžio židinys buvo labai mažas – vos 2 milimetrų, o patikrinus po metų jis išplito iki 4 centimetrų skersmens. Per tą laiką Bronislavos svoris buvo gerokai nukritęs – ji net į bažnyčią nustojo vaikščioti“, – prisimena B.Rakauskienės žentas.
O nuvykus pas medikus po gydymo namuose tyrimai parodė, kad židinys susitraukęs. Medikai apibūdino tą vietą kaip randą, tačiau negalėjo patvirtinti, kad vėžys visiškai neaktyvus.
Dėl to kartkartėmis žentas dar paragina Bronislavą dėl viso pikto pagerti šios cheminės medžiagos tirpalo.
Neįteisintas gydymas domina ir medikus
Kad cheminė medžiaga natrio dichloracetatas gali sustabdyti vėžį, nustatė graikų kilmės Kanados kardiologas Evangelos Michelakis. Jis vadovavo mokslininkų grupei, kuri atliko tyrimus su vėžiu sergančiomis žiurkėmis.
Profesorius paskelbė, kad sušėrus šios cheminės medžiagos ir vandens junginio žiurkėms sulėtėja auglių augimas ir nepasireiškia joks akivaizdus šalutinis poveikis. Šis profesorius, net nebūdamas onkologas, pažvelgė į vėžį plačiau – žinodamas, kaip dauginasi vėžio ląstelės ir kaip veikia ši cheminė medžiaga, jis padarė prielaidą, kad ji turėtų sustabdyti vėžį.
V.Pelakauskas (nuotr. su B.Rakauskiene) domėjosi, ar E.Michelakis yra patentavęs šį būdą, kad kiti negalėtų jo pasisavinti. Gydytojas plačiai paskelbė informaciją ir ne viename savo interviu sakė, kad neturi lėšų klinikiniams bandymams atlikti, – tam reikia šimtų milijonų.
Pats profesorius su mokslininkais gydė tik penkis pacientus, iš jų tris, kaip teigia, beveik išgydė. Vis dėlto kol kas oficialiai nepaskelbia, kad tai vaistai, kurie įveikia vėžį.
Pasak V.Pelakausko, Kanadoje, Vokietijoje ir Italijoje veikia gydytojų grupės, kurios šį metodą taiko savo pacientams. Tačiau dirba su teisininkais. Pacientai turi pasirašyti sutartį, kad sutinka būti gydomi būdu, kuris nėra įteisintas. Medžiaga veikia, šalutinis poveikis menkas arba jo visai nėra, o efektas daug didesnis, nei gydant bet kokiais įteisintais būdais. Gydant pirmos, antros bei trečios stadijų vėžį rezultatai būna itin geri.
„Žinau atvejį Lietuvoje, kai vilties netekusi kiaušidžių vėžiu serganti 27 metų moteris taip pat surizikavo vartoti šią cheminę medžiagą. Įvyko stebuklas – per du mėnesius ligos židinys susitraukė ir jau dvejus metus nedidėja. Vis dar bandau ieškoti ryšių su Lietuvos gydytojais. Kadangi mūsų šalyje nėra tokios oficialios praktikos, jie žiūri nepatikliai. O šios cheminės medžiagos galima įsigyti interneto parduotuvėse. Ji – palyginti pigi. Žmonės išgyja, o išleidžia vos 50 eurų“, – kalbėjo V.Pelakauskas.
Jis pastebėjo vienintelį šalutinį cheminės medžiagos poveikį – esą uošvienės rankos ėmė labiau drebėti. Tačiau pati B.Rakauskienė to nepripažįsta, sako – rankos dreba dėl jos amžiaus.
