Alina patikino, kad būtent perskaičiusi interviu su Gediminu ji nusprendė pasidalyti ir savo istorija. Pasak jos, malonu buvo pamatyti, jog bipolinis sutrikimas sulaukia vis daugiau dėmesio, kad pamažu griaunama psichikos ligą žyminti stigma.
„Labai svarbu kalbėti apie psichikos ligas. Tai sergantiesiems suteikia progą būti ne tik išgirstiems, bet ir išklausytiems. Taip mes gauname progą būti suprasti visuomenės. Patikėkite, tikrai nelengva gyventi tarp žmonių, kurie nė neįtaria, kas dedasi tavo mintyse. Be to, psichikos ligą ar sutrikimą turintis asmuo ir pats ne visada suvokia, kad serga.
Kartais man atrodydavo, kad sergu depresija. Tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui pasijusdavau lyg nešama ant sparnų. Jausdavausi lyg galiu užkariauti pasaulį. Buvau nesuvaldoma, netgi ėmiau lankytis baruose, juose šėlti, nors, mano manymu, į ketvirtą dešimtį įkopusi moteris turėtų elgtis bent kiek santūriau.
Žinoma, kiekvienam savo, tačiau man tai nebuvo būdinga. Tik neseniai sužinojau, kad ši pakili nuotaika turi visai kitą pavadinimą ir yra vadinama manija. Būtent jos epizodai man kėlė didžiausią nerimą. Dabar suprantu, kad visai nekontroliavau situacijos ir galėjau netekti visko. Juk žmonės taip pralošia ir viso gyvenimo santaupas, namus.
Laimei, gydytojo skirti medikamentai suveikė. Mano nuotaika nešokinėja kaip anksčiau, mintys tapo skaidresnės, gyvenimas – normalesnis. Tapau ramesnė ne tik aš, bet ir mano artimieji, kurie nebeturi jaudintis dėl to, kaip jaučiuosi šiandien.
Be galo džiaugiuosi, kad kreipiausi į specialistus. Dabar žinau, kad viena kažin ar būčiau išsigelbėjusi... Viskas buvo juoda arba balta. Juk ir ant stalų šokau, ir mirti norėjau.
Todėl noriu priminti ir kitiems – psichikos liga nėra jų kaltė ir ja sirgti nėra gėdinga. Juk susilaužę koją kreipiamės į traumatologus, pajutę kitokius skausmus – į atitinkamus specialistus. Tad kodėl reikėtų bijoti kreiptis į specialistą, galintį pagydyti mūsų psichiką?“ – laiške mintis dėstė Alina.
Komentuoja specialistas
Alinos laiškas privertė susimąstyti, kad iš tiesų vis dar nedaug kalbama apie įvairias psichikos ligas, tarp jų ir bipolinį sutrikimą. Gydytojas psichologas Erikas Siudikas pasakojo, kad bipolinis sutrikimas – tarsi mūsų pačių proto bandymas patekti į spąstus.
– Kas yra bipolinis sutrikimas ir kaip jis pasireiškia?
– Psichikos sutrikimų diagnostikos ir gydymo bendrojoje praktikoje (TLK-10) V skyriaus versijoje pirminei sveikatos priežiūrai teigiama, kad bipoliniam sutrikimui yra būdingi du ar daugiau nuotaikos bei aktyvumo lygių kaitos epizodų.
Tai gali būti nuotaikos pakilumas ir padidėjusi energija bei aktyvumas (manija) arba priešingai – stiprus nuotaikos pablogėjimas, sumažėjusi energija bei aktyvumas (depresija). Tarp epizodų gali būti pastebimas ir visiško pasveikimo laikotarpis, kurio metu pacientas nejaučia jokių simptomų.
Manijos epizodai paprastai prasideda staiga ir trunka nuo savaitės iki kelių mėnesių. Jie pasireiškia padidėjusia energija ir aktyvumu. Ją patiriantis asmuo gali jausti pakilią nuotaiką ar dirglumą. Paprastai sumažėja miego poreikis, išnyksta elgesio normų suvokimas. Padidėja savęs vertinimas, pagreitėja kalba, žmogus tampa lengvai sujaudinamas ir suerzinamas.
Epizodui perėjus į depresinį, asmens nuotaika tampa prislėgta, apima liūdesys. Tai gali trukti ilgiau nei pusę metų. Depresijos epizodą išgyvenantis asmuo netenka malonumo pojūčio, praranda susidomėjimą aplinka.
Tokiam asmeniui dažnai sutrinka miegas, apetitas, kamuoja kaltės jausmas, pablogėja savęs vertinimas. Taip pat pasireiškia nuovargis ir energijos stygius, kuris nulemia negebėjimą susikaupti. Dažnai užplūsta mintys apie savižudybę.
– Ką asmeniui reiškia ši diagnozė?
– Gyvenimas sergant bipoliniu sutrikimu gali būti palygintas su mūsų pačių proto bandymu įstumti jį į spąstus. Bipolinis sutrikimas veikia ne tik energijos ir aktyvumo lygį, bet turi ryškų neigiamą poveikį ir asmeniniam gyvenimui.
Šio sutrikimo kamuojamam žmogui kiekviena diena yra kupina netikėtų iššūkių, susijusių su karjera, šeima. Sergančiajam gali atrodyti, kad jis nuolatos turi remtis kitais ir tikėtis iš jų pagalbos. Tai žmogų verčia jaustis pažeidžiamu, silpnu ar netgi tam tikra našta.
Negelbėja ir visuomenėje vyraujanti stigma bei apie psichikos ligas garsiai neleidžiantis kalbėti tabu. Dėl to sergantieji neretai lieka nesuprasti, nes aplinkiniai jų poelgius teisia pagal savas normas, nesuprasdami, jog asmuo serga.
Taip pat nelengva būna ir artimiesiems. Jiems gali pasirodyti, kad pasikeičia visa sergančiojo asmenybė. To asmens, kurį jie pažinojo, nebėra. Tik laikui bėgant tampa lengviau susitaikyti su šia netektimi. Vis dėlto kiekvienas praradimas yra skaudus.
Daugelis žino, ką reiškia netekti artimo žmogaus, namų. Vis dėlto retas supranta, ką reiškia netekti savęs. Tai – pats didžiausias praradimas, kokį gali patirti žmogus.
– Šio sutrikimo gydymas tikriausiai užtrunka?
– Bipolinio sutrikimo gydymo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, psichikos jautrumo, gyvenimo patirties, genetikos. Kiekvieno asmens atvejis yra individualus, todėl ir atsakymo vieno nėra.
Asmeninėje praktikoje esu susidūręs su pacientais, kurie nuo maniakinės depresijos pasveikdavo per vienus metus, kiti mažais žingsneliais vis dar stumiasi į priekį ir po trejų metų darbo.
Tikėtis visiško pasveikimo gydantis vien vaistais yra naivu, nes dažniausiai jie daro tik slopinamąjį ir menką gydomąjį poveikį. Todėl medikamentinį gydymą labai svarbu derinti su psichoterapija.
– Dažnai susiduriate su bipoliniu sutrikimu sergančiais asmenimis?
– Pats dirbu su 1–3 klientais, kurie turi bipolinį sutrikimą. Tiesą pasakius, pastebiu didėjantį sergančiųjų šia liga skaičių, tačiau tikiu, kad tai yra susiję su tobulėjančiu psichiniu švietimu bei vis greičiau sklindančia informacija apie psichikos ligas. Tai leidžia tam tikrus simptomus atpažinti patiems ir, įtarus problemą, kreiptis į specialistus.
Manau, daugybę metų bipolinis sutrikimas buvo laikomas charakterio bruožu. Šiandien vis daugiau žmonių siekia atsakyti į klausimą: kas aš esu? Todėl daugėja ir į specialistus besikreipiančių asmenų. Įtaką daro ir santykiai su kitais asmenimis, nesugebėjimas išreikšti, kontroliuoti, suprasti savo emocijų.
0 Ką patartumėte asmeniui, įtariančiam, kad gali sirgti pats, arba tam, kuris teigia, kad serga jo artimasis?
– Pirmiausia patarčiau kreiptis į psichiatrą, kuris galėtų išanalizuoti atvejį ir nustatyti tikslią diagnozę. Jeigu diagnozuojamas bipolinis sutrikimas, labai svarbu laikytis gydytojo nurodytų rekomendacijų, gerti medikamentus, jeigu jų reikia, tačiau jokiu būdu nepamiršti ir asmeninės psichoterapijos.
Taip pat svarbu laikytis miego režimo, užsiimti fizine veikla, sumažinti stresą darbe ir namuose. Derėtų keisti ir mitybos įpročius. Be to, labai svarbu į gydymo procesą įtraukti ir sutuoktinį bei šeimos narius. Tokiu būdu artimieji geriau supras padėtį ir galės padėti sergančiajam sveikti.