Ne vien tik miestelį, Šėtos seniūniją ir Kėdainių kraštą, bet ir visą Lietuvą tądien sukrėtė skaudi energingo, jauno vyro, pagiriškio Airido Grinio (25) tragedija.
Ankstų rytą jis, kaip įprasta, su kitais darbininkais išvyko dirbti į mišką. Darbai klojosi gerai, tačiau netikėtai ant vaikino užgriuvo medis. Nelaimės metu Airidui lūžo ketvirtas stuburo slankstelis – jis nevaldo nei kojų, nei rankų.
Na, o tada prasidėjo žvėriškai sudėtingas, iki šiol besitęsiantis išbandymas.
Pradžioje – šešiasdešimt dienų reanimacijoje, kurias lydėjo keturios klinikinės mirtys. Po vienos iš jų vaikino širdis sustojusi buvo net penkioms minutėms.
Pasigirdo pačios niūriausios medikų prognozės artimiesiems: „Po tokių nelaimių žmonės neišgyvena. Susitaikykite“.
Tačiau A.Grinys tą etapą įveikė. Vėliau jo laukė šimtas dienų Palangos reabilitacijos centre. Diena dienon – kova už gyvenimą. Kova už įkvėptą oro gurkšnį. Dar ir dar vieną. O pastaraisiais mėnesiais – kasdienybė prikaustytam prie lovos gimtuosiuose namuose Pagiriuose.
„Tragedijai įvykus savęs neklausinėjau, kodėl tai nutiko būtent mūsų šeimai, kodėl tokia nelaimė ištiko būtent mano sūnų. Aš tiesiog stipriai meldžiau Dievo, kad Airidas išgyventų.
Kas rytą dėkojau Aukščiausiajam už dar vieną dieną, kurią ištvėrė mano sūnus. Ir nors mano kelyje tuo metu pasitaikė vienas kitas, kuris sakė, kad jau geriau tokioje situacijoje žmogus apskritai neišgyventų, nei kad liktų luošas galimai netgi visam likusiam gyvenimui, tokia mintis mano galvoje nesukirbėjo nė vieną akimirką. Nesu tikra, ar būčiau atlaikiusi sūnaus netektį“, – šiandien, vis dar su ašaromis akyse žodžius renka Airido mama Nijolė Grinienė.
Tačiau kovoti už būvį tenka ne vien Airidui. Dėl savo viduriniojo sūnaus kautis tenka ir jo tėvams – trisdešimt metų santuokoje gyvenantiems Nijolei ir Antanui Griniams.
Vienas didžiausių akibrokštų jų laukė po dviejų sūnaus reanimacijoje praleistų mėnesių.
„Medikai nenorėjo mums skirti reabilitacijos. Atseit, ji mums nepriklausė. Mudu su vyru piktinomės – kaip čia taip? Kodėl vieniems suteikiama teisė kabintis į gyvenimą, o kitiems neleidžiama net pamėginti?
Mudu nesame medikai, nežinojome, kur kreiptis, tačiau rankų nuleisti tikrai neketinome.
Galiausiai Airidui reabilitacija buvo skirta. Šimtas dienų Palangoje buvo tikrai puikios – įstaigos personalas buvo labai paslaugus, malonus, rūpestingas, dėmesingas ir profesionalus“, – prisimena N.Grinienė.
Šeimą ištikus siaubingai nelaimei, N.Grinienė pamažu išmoko visapusiškai rūpintis savo sūnumi. Moteris tam atsidavė ne tik visa savo širdimi – ji sūnui iki pat šios dienos skiria visą savo laiką. Mama metė darbus tam, kad galėtų būti greta sūnaus, kuriam priežiūros reikia 24 valandas per parą.
„Būna, Airidas sako: „Mama, eik, kavos atsigerk ramiai lauke ar darže pasikuisk. Pailsėk nuo manęs“. Bet atsipalaiduoti nepavyksta. Vis dirsteliu pro duris, kaip jis laikosi. Baisu, kad gali užspringti, baisu, kad jam kas nors gali nutikti“, – susijaudina N.Grinienė.
Mama sūnui – geriausia reabilitologė
Net medikai Airidui ne kartą kartojo, kad jis mamos Nijolės prižiūrimas gyvenantis pačiomis geriausiomis sąlygomis.
„Gulėjome reanimacijoje, po to – reabilitacijos centre. Viskas buvo gerai, bet pragulos kryžkaulio srityje medikai neužgydė. Aš namuose ją Airidui užgydžiau per pusę mėnesio, – atvirauja N.Grinienė. – Diena atrodo daugmaž šitaip: keliuosi šeštą valandą.
Mokslo metų laiku pakeliu jaunėlį sūnų Liutaurą į mokyklą, paruošiu pusryčius. Tada einu pas Airidą. Masažuoju jį dvi valandas. Išmasažuoju kiekvieną pirštelį.
Tada prausiu. Paskui duodu jam šiek tiek poilsio. Vėliau seka kitos įvairios stimuliacijos. Grįžta vyras popiet, sodiname į vežimą, laiką leidžiame lauke. O vėliau ir vėl darbuojamės su Airidu.“
Nepalūžti padeda tikėjimas
Nelaimės metu lūžo ketvirtas vaikino stuburo slankstelis. Jis nebevalgo nei rankų, nei kojų, tačiau gali pajudinti pečius, kaklą. Vis dėlto sykį, N.Grinienės teigimu, jos sūnus pajudino nykštį.
Vilties teikia ir tai, kad atsistatė hemoglobino lygis A.Grinio kraujyje, nors medikai buvo įspėję, jog gali tekti atlikti kraujo perpylimą, įspėję, kad galimi kraujo uždegimai. Tačiau jų kol kas pavyksta išvengti.
„Mano akimis, Airidas stiprėja. Maži stebuklai vyksta kasdien“, – prabyla N.Grinienė.
Ir nors būna visko – tiek džiaugsmo akimirkų, tiek per skruostą nuriedančių nevilties ašarų, A.Grinys pasiduoti neketina. Visa Grinių šeima tiki, kad vaikinui vieną dieną vėl pavyks jausti rankas, kojas, valdyti kūną. Ir netgi atsistoti.
Jeigu žvelgdami į Airidą tikėtumėtės priešais save regėti nusiminusį, nusivylusį, desperatišką žmogų – klystate. Aplinkinius jaunas vyras pasitinka šypsena, pokštais ir didelėmis, degančiomis akimis.
„Būna, kartais pasipykstame. Juk mudu kartu praleidžiame daugiausia laiko. Kartais jis sako, kad jį erzinu, kad jis man iškviesiąs psichologą, – šypteli N.Grinienė. – Sūnus iš paskutiniųjų stengiasi neprarasti vilties. Kartais sako: „Mama, nebūsiu aš invalidas. Gal bent rankas valdysiu“.
Kitą kartą atsikėlęs šaukia mane, kad ateičiau. Atlekiu, o jis ir sako: „Mama, žinok, aš pagalvojau, kad, galbūt, greičiau kojas valdysiu negu rankas“.
Tiki Airidas. Tikime visi. Veikiausiai tas tikėjimas, šeimos priežiūra ir laikas dabar – geriausi gydytojai.
Pas mus į namus apžiūrai atvykęs neurologas sakė, kad reikia laiko, labai ilgo laiko. Ir dar pasakė, kad tokios reabilitacijos Lietuvoje matęs nėra.
Vis užsisakome naujų priemonių, naujų prietaisų, stengiamės kasdien pagerinti Airido būklę. Jokiu būdu, nei vieną dieną negalime apleisti, negalime leisti jo kūnui sustingti.“
Visai neseniai vienam vilniečiui Tailande buvo atlikta kamieninių ląstelių terapija. Tokios procedūros kaina – 100 tūkst. dolerių, tačiau ji gali prikelti ant kojų. Tiesa, pasiseka vienam iš devynių, o pats procesas gali užtrukti trejus ar net devynerius metus.
„Mama, ir man reikia – išgirdęs apie tai ėmė kalbėti Airidas.
Aš jam pasakiau, kad iki to sektų ilgas kelias. Pirmiausia reikia ištirti, ar jo organizmas tam tinkamas. Išvertus į anglų kalbą dokumentus išsiųsti medikams į užsienį ir viską susižinoti.
Antra – tai be galo dideli pinigai, o ir pasiseka labai retam. Šiai dienai tai būtų didžiausia Airido svajonė“, – neabejoja pagiriškė.
Gerumas, kuris graudina
Na o ko šiandien labiausiai trūksta šeimai, kurios atžalą skaudi nelaimė miške prikaustė prie lovos?
„Nežinau. Prašyti yra labai sudėtinga. Ko gero, lengviau duoti, negu prašyti.
Kad ir nedaug turi, duoti paprasčiau. Tačiau yra labai daug gerų žmonių – davusių, aukojusių, atėjusių, patarusių. Gerumo tiek daug, kad ne kartą ašaros upeliais tekėjo“, – susigraudina Airido mama Nijolė.
Įsitraukė ir visuomeninis judėjimas
Grinių šeimos tragedijai abejinga neliko ir visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ komanda.
„Su Šėtos seniūne Danute Mykolaitiene susitikome pokalbiui – norėjome sužinoti, ar seniūnijoje yra žmonių, kuriems būtų reikalinga vienokia ar kitokia pagalba.
Ji išsyk prabilo apie Pagiriuose gyvenančią Grinių šeimą, kurios sūnų Airidą, dirbantį miške, prispaudė griūvantis medis. Vaikinas patyrė didžiulę traumą, kurios pasekmės yra skaudžios.
Jis tapo neįgalus, nevaldo viso kūno. Dabar jis namuose prikaustytas prie lovos – tačiau puikiai protaujantis.
Airidui Kėdainių bendruomenės socialinis centras skyrė paprastą neįgaliojo vežimėlį. Tačiau jis –labai nepatogus. Suklusom. Išklausę problemą susitelkėme ir iškart ėmėmės ją spręsti, – „Rinkos aikštei“ sakė visuomeninio judėjimo pirmininkas Arūnas Kacevičius. – Paskambinome į Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kaune. Pasiteiravome, kokios galimybės pakeisti įprastą neįgaliojo vežimėlį į daugiau funkcijų turintį.
Atsakymas nudžiugino: „Turime multifunkcinį „Comfort“ vežmėlį. Reikia atvykti pasižiūrėti, o jo gavimui būtina turėti šeimos daktarės paruoštą nurodytą formą.“
Naujas vežimėlis – per 3 valandas
Visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ pirmininkas A.Kacevičius, judėjimo narė Vitalija Surgautienė ir Šėtos seniūnijos seniūnė D.Mykolaitienė nedelsdami sėdo į automobilį ir išskubėjo pas Airidą. Su jauno vyro mama Nijole sutarė susiruošti ir kuo greičiau vykti apžiūrėti šio vežimėlio į laikinąją sostinę.
„Važiuojant Šėtos link mums kilo mintis, gal galime ir šeimos gydytojo išduotą formą nusivežti. Tokiu atveju, jei vežimėlis mums tiks – jį išsyk ir parsivežtume.
Pasiūlius tai seniūnei, ji nedelsdama paskambino Airido šeimos daktarei Šėtos ambulatorijoje.
Kai atvykome iš Pagirių, forma jau buvo paruošta. O jau po valandos buvome Kaune, Techninės pagalbos neįgaliesiems centre.
Airido mama įdėmiai apžiūrėjo vežimėlį ir patikino, kad jos sūnui šis tiksiąs.
Sutvarkėme dokumentus, įkrovėme vežimėlį į automobilį ir kaip mat parsivežėme jį į Pagirius“, – pasakoja A.Kacevičius.
Juntamai palengvinta dalia
Multifunkcinis „Comfort“ vežimėlis gerokai palengvino Grinių šeimos kasdienybę.
Regis, nė nesusimąstome, kokie sudėtingi kasdieniai dalykai gali būti tokioje situacijoje, kaip Airido, atsidūrusiam žmogui.
„Viskas kur kas patogiau. Įprastas vežimėlis Airidui nebuvo patogus. Dabar jis gali pasnausti atokaitoje, pavėsyje, vežimėlis puikiai susilanksto į automobilį, Airidas gali su mama iki parduotuvės nuvažiuoti.
Netgi galvos plovimas buvo tapęs iššūkiu jam sėdint įprastame vežimėlyje, – kalbėjo V.Surgautienė. – Airido mama nė nežinojo, kad jos sūnui apskritai gali būti skirtas geresnis, multifunkcinis vežimėlis. Per trumpą laiką ji ne tik sužinojo, bet ir gavo naująjį.“
N.Grinienė čia pat prisimena Airido džiaugsmą šį išvydus namuose.
„Sūnus labai džiaugėsi. Tėtis tuo metu grįžęs dar nebuvo. Su Airidu sutariau, kad tėčiui padarysime staigmeną... Bet kur tau – vos tik prasidarė durys ir į namus įžengė Antanas, sūnus ėmė šaukti: „Tėveli, pažiūrėk, koks mano vežimas!“.
Prireikė odontologo pagalbos
Tačiau vien čia graži visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ komandos ir Grinių šeimos draugystė nesibaigė. Jau po kelių dienų visi susitiko darkart – šįsyk Kėdainių PSPC, greta odontologo kabineto.
„Išsikalbėjome su Airido mama, kad jos sūnui būtina odontologo pagalba. Susiskambinome su Kėdainių PSPC direktore Audrone Rimkevičiene ir suorganizavome jam jau du vizitus pas dantų specialistus.
Prireiks dar keleto, – patikino visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ narė V.Surgautienė. – Tiesa, Airidas labai bijo dantistų, tačiau netgi specialisto kabinete nestokojo humoro jausmo – jaunas vaikinas paprašė jam palikti šalia besisukiojusią dailią seselę.“
Planuose – dar ir burna valdomas vežimėlis
Tik grįžusį iš pirmojo vizito pas odontologą, Airidą pasiekė kita gera žinia – į jo namus netrukus atkeliavo virš daugiafunkcinės lovos įrengiamas keltuvas.
Grinių šeimai jį visuomeninis judėjimas „Mūsų krašto sėkmei“ parūpino drauge su Kėdainių krašto kredito unija.
Planuose – dar ir burna valdovas neįgaliojo vežimėlis.
Geraširdžių žmonių netrūksta
Visuomeninis judėjimas „Mūsų krašto sėkmei“ bendradarbiauja kartu su labdaros ir paramos fondu „Viltis-Vikonda“. Juk vienas lauke – ne karys, juolab tada, kai kalba eina apie pagalbą, kurios šaukiasi išties nemažai rajono žmonių. Ir, svarbiausia, ne tik šaukiasi, bet ir operatyviai sulaukia.
„Visuomeninio judėjimo nariai, kurių šiai dienai – per tris šimtus, bendradarbiaudami su fondu ir seniūnijų atstovais gali nuveikti labai didelius darbus. Norinčių padėti yra labai daug.
Tai nebūtinai turi būti materialinė pagalba. Tai gali būti skambutis, švelnus, šiltas žodis, geras patarimas. Tai gali būti prašymas padėti kaimynui.
Tiesiog kartais žmonės nedrįsta kreiptis pagalbos išspręsti problemai, kuri mums gali būti išsprendžiama vienu skambučiu.
Ar vienu atvažiavimu pas žmogų, kuris pats nepajėgia nueiti iki parduotuvės, bet kreiptis pagalbos nedrįsta. Judėjimas „Mūsų krašto sėkmei“ dėl to ir susikūrė – padėti tiems, kuriems labai reikia pagalbos.
Malonu, kad į visa tai geranoriškai žvelgia seniūnijų darbuotojai, o bendromis jėgomis pasiekiamas rezultatas išties džiugina širdį“, – neslepia A.Kacevičius.
Airido Grinio gydymui lėšų paaukoti galite ir jūs.
Paramos gavėjo rekvizitai:
Pagirių bendruomenės centras
Kodas 161761996
Sąskaitos nr. LT29 7044 0600 0556 1750 AB SEB bankas
Mokėjimos paskirtis: „Parama Airido Grinio gydymui“
