33 proc. žmonių, kurių amžius 65-80 m. ir bemaž 40 proc. žmonių, vyresnių nei 80 m., griūna kasmet. Deja, sveikatos priežiūros specialistai sužino tik apie kas antrą patirtą griuvimą.
Apie taikomus šiuolaikiškus būdus ligoninėje, siekiant išvengti griuvimų, ir tokių būdų svarbą reabilitacijoje kalbame su Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės vadovu gydytoju kardiologu prof. Raimondu Kubiliumi.
- Kodėl griuvimų rizikos vertinimas pacientams, besigydantiems ligoninėje, yra toks svarbus?
- Griuvimų problema tampa itin aktuali sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose griuvimų dažnis stebimas didesnis nei namuose. Sukeltos įvairios griuvimų pasekmės gali dar labiau komplikuoti paciento sveikatos būklę ar netgi tapti vyraujančia sveikatos problema.
Ekspertai pabrėžia, kad net iki 60 proc. vyresnio amžiaus pacientų griuvimų gali baigtis šlaunikaulio kaklelio, viršutinių galūnių lūžiais, galvos smegenų traumomis, įvairiais paviršiniais pažeidimais, susimušimais, nusibrozdinimais ar patiriamais psichologiniais išgyvenimais.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad griuvimų rizikos įvertinimas yra kaip dar vienos patologijos nustatymas, nes vyresniame amžiuje vykstantys fiziologiniai senėjimo pokyčiai kaip pažinimo funkcijų blogėjimas, raumenų jėgos mažėjimas, judėjimo aparato pokyčiai, mobilumo mažėjimas, pusiausvyros blogėjimas bei reakcijos laiko sulėtėjimas daro įtaką griuvimų riziką. Ne mažiau svarbūs yra ir vartojami vaistai gretutinėms ligoms gydyti, kurie taip pat lemia pusiausvyros praradimą ir griuvimą.
- Kodėl nusprendėte griuvimų rizikos vertinimą ir jų prevenciją taikyti Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje?
- Mūsų įstaigoje tai ypač svarbu, nes daugiau nei 80 proc. visų atvykstančiųjų yra vyresni nei 65 metų. Kita vertus, žinodami griuvimų riziką, galime pacientus intensyviau stebėti, dar labiau individualizuoti sudaromą reabilitacijos planą bei parinkti kineziterapijos programą, sumažinančią griuvimų riziką.
Nustačius pacientų griuvimo riziką ir suteikus jiems reikalingų žinių – kaip apsisaugoti ir nepargriūti, kaip sukurti saugią aplinką namie ar kaip saugiai atsistoti nugriuvus – pacientas tampa saugesnis ir ligoninėje, ir grįžus į namus.
- Įdomu, kokių rezultatų pavyko pasiekti ir kaip pavyksta atpažinti pacientus, kuriems yra didesnė galimybė nukristi?
- Griuvimų rizikos vertinimą Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje pradėjome taikyti nuo praėjusių metų gegužės, kuomet visiems atvykstantiems pacientams įvertiname griuvimų riziką.
Iki praėjusių metų pabaigos įvertinome beveik 1000 pacientų, iš kurių 26,9 proc. nustatėme mažą ir 16,3 proc. didelę griuvimo riziką.
Pacientams, patekusiems į padidintos rizikos grupę, ant rankos buvo dedama apyrankė, griuvimo rizika nurodoma ir medicininėje dokumentacijoje, todėl į paciento stebėseną įsitraukdavo ne tik gydytojas ar palatos slaugytoja, bet visa reabilitacijos komanda: ergoterapeutas, konsultuojantis dėl saugios aplinkos, ir kineziterapeutas dėl reikiamų pratimų.
Į priežiūrą aktyviai įsitraukia netgi slaugytojos padėjėja ir palatos priežiūros specialistė, kurios palatą ir vonios kambarį tvarko pagal pateiktą aprašą, pacientus lydi į procedūras.
- Su kokiais iššūkiais susidūrėte, taikydami griuvimo rizikos vertinimą?
- Nepaisant aktyvaus visos komandos įsitraukimo, pastebėjome, kad dažniausiai vieta, kurioje pacientai nugriūva, yra vonios kambarys. Tai vieta, kurioje pacientams, kaip jie įvardija, susipina kojos ir jie paslysta.
Tai matydami, nusprendėme parengti atmintines: kokius pratimus, gerinančius koordinaciją, atlikti, priminėme, kad apie savo būklę pacientas turi informuoti ne tik gydytojus, bet ir šeimos narius.
Taip pat – kaip svarbu sekti savo būklę, reguliariai tikrintis klausą, regą ir atitinkamai naudoti korekcines priemones bei pasirūpinti saugia namų aplinka.
- Dažnai naujovės priimamos iš lėto ir atsargiai. Ar naujoji metodika pateisino jūsų ir kitų gydytojų lūkesčius? Galbūt pastebėjote ir kitus svarbius veiksnius, nulemiančius griuvimus?
- Nuo pat pradžių griuvimo rizikos vertinimą priėmėme kaip priemonę, padėsiančią pasirūpinti paciento saugia aplinka ne tik gydymo įstaigoje, tačiau ir sugrįžus jam į namus. Svarbiausia, kad tai padėjo išspręsti ir kitas mūsų problemas, pavyzdžiui, per didelį benzodiazepinų skyrimą ir vartojimą.
Pamatėme, kad norint sumažinti griuvimų skaičių, turime stebėti paciento vartojamų vaistų sąrašą. Dėl šios priežasties sumažinome benzodiazepininių preparatų skyrimą. Griuvimų rizikos valdymas mums padėjo imtis ir kitos problemos sprendimo.
Pradėjome identifikuoti pacientus su senatviniu silpnumo sindromu (angl. frailty). Tai tokia vyresnio amžiaus pacientų būklė, kai dėl su amžiumi susijusių pokyčių, mažėjančio fiziologinio rezervo, organų funkcijos gebėjimas susidoroti su stresoriais tampa neefektyvus.
Įrodyta, kad frailty sindromas daro įtaka kardiologinės reabilitacijos efektyvumui ir į šią būklę turi būti atsižvelgiama, sudarant reabilitacijos programą. Įvairių tyrėjų duomenimis, senatvinio silpnumo sindromas pasireiškia 80 proc. pacientų, kuriems atliekamos širdies chirurgijos vožtuvo protezavimo operacijos.
Šios būklės identifikavimas, mitybos ir individualizuotų reabilitacijos priemonių taikymas gali ženkliai pagerinti šių pacientų būklę. Tačiau visos naujovės nebūtų efektyvios, jeigu ne žmonės, kurie kartu mokėsi ir stengėsi dėl didesnio pacientų saugumo.
- Ligoninėje įdiegėte LEAN įrankius, kitus modernios vadybos principus. Kas laukia toliau?
- Artimiausias siekis, kad griuvimų rizikos vertinimas atsirastų ligoninės LIS sistemoje, ir kad visa Kauno klinikų bendruomenė griuvimų rizikos vertinimą standartizuotai galėtų inicijuoti kiekvienam ligoninėje gydomam pacientui. Sekantis projektas, kuris laukia – senatvinio silpnumo sindromo projektas, kurio įdiegimu Kauno klinikų komanda jau rūpinasi.
