Emocinės „supynės“, gėda ir kaltė: kodėl lošėjams didžiausią skausmą sukelia ne prarasti pinigai?

Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič pastebi, kad pamažu lošimas užima vis didesnę žmogaus gyvenimo dalį, po truputi ima keistis ir jo elgesys, emocinis fonas.

„Anksčiau mėgstamos veiklos apleidžiamos, nes jos nebekelia tokio jaudulio kurį suteikia lošimas, žmogus labiau užsidaro savyje, vengia bendravimo, ima slapukauti, atsiranda melas.

Melo kojos trumpos, tad mažėja pasitikėjimas, šeimoje atsiranda įtampa, kyla konfliktai.

Daugelis klientų atviravo, kad sunkiausia buvo prarasti ne pinigus, o artimųjų pasitikėjimą, kuriam atstatyti vėliau reikia daugybės laiko. Dalis lošiančiųjų gyvena tarsi nuolatiniame emociniame „sūpynių“ režime – po trumpalaikio pakilimo lošiant seka nusivylimas, kaltė ir pažadai sau daugiau to nebekartoti“, – pasakoja O. Mackevič.

Jis tęsia, kad dėl nuolatinio nusivylimo savimi, savo elgesiu, bendraujant su artimaisiais atsiranda dirglumas. Žmogus ypač vengiama lošimų temos. O baimė, gėda ir kaltė – jausmai, kurie gali kelti savižudiškų minčių.

„Galima teigti, kad priklausomybė „susiaurina gyvenimą“. Žmogaus pasaulis po truputį ima suktis apie lošimą, o visa kita – santykiai, pomėgiai, profesiniai tikslai, net poilsis – stumiasi į antrą planą“, – pastebi O. Mackevič.

Kadangi įprasti pomėgiai nebedžiugina, lošimas tampa ne pramoga, o būdu trumpam pabėgti nuo sunkių išgyvenimų, jausmų.

Psichologas paaiškina, kad žmonės dažniausiai slepia ne pačią priklausomybę, o su ja susijusius išgyvenimus – gėdą, kaltę, baimę nuvilti artimuosius ar būti pasmerktiems.

Pasak O. Mackevič, daugelis nuoširdžiai tiki, kad problemą išspręs patys: „dar kartą atsilošiu ir viską grąžinsiu“, „kitą mėnesį sustosiu“, „niekam nereikia apie tai žinoti“.

„Lošimų sutrikimui būdingas ir neigimas – žmogui tampa sunku pripažinti, kad situacija nebėra visiškai jo kontroliuojama. Jis gali sumenkinti problemą, pabrėžti pavienius laimėjimus, o pralaimėjimus aiškinti kaip laikiną nesėkmę ar tiesiog blogą etapą.

Taip kuriamas įspūdis, kad viskas yra valdoma, nors realybėje kontrolė pamažu silpnėja. Svarbu suprasti, kad toks slėpimas dažniausiai nėra noras apgauti artimuosius. Dažniau tai yra bandymas apsaugoti save nuo gėdos ir atitolinti realybę, kuomet teks pripažinti, jog vien savo jėgomis susitvarkyti nebepavyksta“, – pastebi O. Mackevič.

Psichologas sako, kad iš buvusių lošėjų dažnai girdi, jog susitvarkyti su skolomis yra kur kas lengviau nei su psichologinėmis problemomis.

„Didžioji dalis žmonių nelabai suvokia, kaip veikia priklausomybės mechanizmas. Klaidingai manoma, kad tai noro ar valios dalykas. Tereikia norėti, susivaldyti, nebelošti ir viskas išsispręs. Retas užduoda sau klausimą – ką man suteikia lošimas, koks realus lošimo tikslas, kaip aš jaučiuosi lošdamas?“, – pastebi O. Mackevič.

Pasak jo, gijimo keliu žengiantys lošėjai pasakoja, kad juos labiausiai slėgė ne pati skola, o nuolatinė įtampa, baimė būti demaskuotiems ir jausmas, kad prarado savo gyvenimo kontrolę.

„Svarbu žinoti, kad lošimų priklausomybė dažnai pasireiškia kartu su kitais psichikos sveikatos sunkumais – nerimu, depresija, padidėjusiu alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Lošiantieji skundžiasi panikos atakomis, psichosomatiniais sutrikimais“, – paaiškina psichologas.

Ką turėtų daryti artimieji ar bendradarbiai, pastebėję, kad žmogaus gyvenimą pradeda valdyti lošimai?

O. Mackevič pastebi, kad sužinojus apie artimojo priklausomybę, daugelis sutrinka, pasimeta ir to pasimetimo vedini ima „gelbėti“. Gelbėjimas dažniausiai nukreipiamas į finansinių pasekmių šalinimą – skolų padengimą, dialogą su kreditoriais, papildomų darbų paiešką ir t.t.

„Pirmiausia siūlyčiau skirti dėmesio savišvietai ir daugiau sužinoti apie pačią ligą, efektyvius pagalbos būdus, konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais. Pasiruoškite pokalbiui su lošiančiuoju, išreikškite savo susirūpinimą, kalbėkite argumentuotų faktų kalba, būkite pagarbūs.

Venkite moralizavimų, kaltinimų, grasinimų ar reikalavimų, nes tai tik uždaro galimybę būti išgirstiems. Atskirkite gailėjimą nuo atjautos. Būkite pasirengę, kad lošiantysis nebūtinai priims jūsų pagalbą iš karto arba priims tik tai, kas jam gali būti patogu ar saugu tuo momentu.

Būtinas pagarbus, atviras ir sąžiningas santykis, todėl nemeluokite patys, laikykitės susitarimų, nežadėkite dalykų, kurių negalėsite išpildyti“, – pataria O. Mackevič.

Jis priduria, kad lošimų priklausomybei būdingi atkryčiai. Todėl nederėtų reikalauti pažadų niekada daugiau nelošti. Praktika rodo, kad lošėjas bijo būti pasmerktas, todėl pažadą duoda, nors nesijaučia pakankamai tvirtas jį išpildyti.

„Atminkite, kad jūs negalite išgyti už sergantįjį, todėl daugiau dėmesio skirkite lošiančiojo palaikymui ir motyvacijai. Taip pat nepamirškite pasirūpinti ir savo emocine sveikata – artimiesiems taip pat reikia pagalbos“, – pastebi O. Mackevič.

Pašnekovas sako, kad priklausomybė ne apendicitas – jos neišpjausi. Neįmanoma pasveikti nuo priklausomybės, įmanoma išmokti tai kontroliuoti tiek, kad ji nevargintų ir žmogus galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą.

„Pirmiausia siūlyčiau pasikalbėti su specialistais dirbančiais priklausomybės srityje, kurie padėtų susigaudyti esamoje situacijoje ir pasirinkti tinkamas pagalbos priemones.

Tokių specialistų galima rasti Priklausomybės ligų centruose, Lošimų priežiūros tarnyboje, priklausomų asmenų bendruomenė „Aš Esu“, taip pat galima kreiptis į specialistus dirbančius privačiai.

Dažniausiai prieinami pagalbos būdai Lietuvoje, tai: psichosocialinės reabilitacijos programos, tokios kaip „Minesota“, Anoniminių lošėjų bendruomenės, psichologai ar psichoterapeutai, dažnai bendradarbiaujama ir su psichiatrais jei atsiranda gretutinių sutrikimų“, – pasakoja O. Mackevič.

Pasak jo, nėra vieno konkretaus metodo ar pagalbos priemonės, kuri savaime išspręs visas problemas, o svarbiausia – paties lošiančiojo besąlygiškas įsitraukimas, pasiryžimas pasveikti.

„Žmonės gali ne tik nustoti lošti, bet ir atkurti pasitikėjimą savimi, santykius bei gyvenimo kokybę. Svarbiausia – nelikti vienam su problema ir ryžtis žengti pirmą žingsnį pagalbos link“, – pabrėžia O. Mackevič.