Mama užsiplikė arbatos ir, padėjusi puodelį ant stalo, pasisuko eiti
šaldytuvo link, kai išgirdo sūnaus klyksmą. Dar dviejų metų neturintis
mažylis rėkė, jo krūtinė buvo šlapia, o puodelis - apverstas. Vaikas
siekė arbatos ir užsivertė puodelį ant savęs.
Tai - viena dažniausių istorijų, kurių prisiklauso vaikų nudegimų
gydytojai.
Tačiau šeimai tokia istorija gali virsti tragedija - neretai puodelis
karšto vandens jautriam vaiko organizmui pridaro tiek žalos, kad mažylį
tenka gydyti reanimacijos palatoje.
Nudegimas - vienas sunkiausiai ištveriamų sužalojimų, kurio gydymas -
ilgas ir skausmingas. O pati liūdniausia pasekmė - mirtis.
„Ne visada galima išvengti ligų, nes jų priežastys ne visada yra
žinomos. Tačiau nudegimo išvengti įmanoma, nes jo priežastys -
aiškios: karštas daiktas, karštas vanduo, ugnis ir panašiai“, - sako
gydytojas D.Kubilius, pats sukūręs strategiją, kaip apsaugoti vaikus nuo
nelaimės.
Gydytojo teigimu, jo siūlomos priemonės - tai tas pats, kas saugumo
diržai automobilyje. Tereikia įprasti jas naudoti, ir nelaimių bus
mažiau.
- Kaip dažniausiai nudega vaikai?
- 96 proc. vaikų nudegimų sudaro apsiplikymai karštu vandeniu ir tik 3
proc. - sąlyčio nudegimai, kai prisiliečiama prie karšto daikto. 1
proc. vaikų nukenčia nuo tiesioginės ugnies.
Statistika rodo, kad vienas iš šimto vaikų iki dvejų metų patiria
didesnį ar mažesnį nudegimą.
- Jeigu vaikai dažniausiai apsipliko, kas padėtų to išvengti? Turbūt neraginate užrakinti virtuvės durų?
- Neleisti vaiko į virtuvę - tai faktiškai neįmanoma. Tad tokie
patarimai - neveiksmingi.
Kadangi dažniausias nudegimas yra apsiplikymas, pirmoji mano siūloma
priemonė - pigi ir paprasta - įprasti naudoti ledukus.
Normalioje temperatūroje skysčiai aušta dešimtis minučių, o ledukai
arbatą, kavą ar sriubą ataušina per keletą sekundžių ir nepakeičia jų
skonio.
Tai apsaugo ne tik nuo apsiplikymo, bet ir nuo stemplės vėžio - karštų
skysčių gėrimas skatina šios ligos vystymąsi.
Ledukus savo buityje pritaikė daugybė mano pažįstamų, ir visiems tai
patinka. Mat ledukai yra siejami su pramoga, vaikams tai patinka, jie
patys ima jų prašyti, primena tėvams, kad šie įmestų ledukų į puodelį.
Tėvai gali pasitelkti kūrybiškumą - sušaldyti uogas, tokiais ledukais
vėsinti ne tik arbatą, bet ir košes - galima prisigalvoti įvairių
naudingų dalykų. Svarbu, kad skysčių vėsinimas taptų įpročiu.
Tačiau svarbu ir kaip tai daroma. Virtuvėje šalia viryklės, atokiau,
kad nepasiektų vaikai, reikia numatyti vietą, kurioje būtų aušinami
karštų gėrimų puodeliai ir puodai - čia jie turi būti pastatomi, tuomet
reikia atsinešti ledukus, tik tada galima nešti skystį ant stalo ar
nešiotis po kambarį. O ne atvirkščiai - pirmiau statyti ant stalo, o
po to aušinti ledukais.
Svarbiausia - turėti atvėsintą gėrimą. Su juo galima vaikščioti, eiti
į kitą kambarį, jis nekelia pavojaus nei suaugusiesiems, nei vaikams.
Paradoksalu, tačiau suaugusieji dažnai apsipliko nešdami indą į lauką ar
balkoną, kad jis ten atvėstų - užkliūva už slenksčio, stalo, paslysta
ir patys apsipliko.
- Kokia vandens temperatūra yra saugi, nenuplikanti odos?
- Saugus yra vanduo, kurio temperatūra - apie 50 laipsnių.
Pavyzdžiui, tiesiai iš virdulio užplikytos arbatos ar kavos temperatūra
siekia 85 laipsnius.
O kavos, kuri namuose gaminama lašeliniu principu veikiančiu aparatu su
popieriniu filtru, temperatūra siekia apie 65 laipsnius. Tokie aparatai
yra labai populiarūs Skandinavijoje, ir tai - viena iš priežasčių,
kodėl šiose šalyse žmonės apsipliko kur kas rečiau nei Lietuvoje. Čia
jie nepaplito.
Tad patarčiau visiems pasižiūrėti, ar šaldytuvo kameroje yra ledukų
šaldymo dėžutė, ir jei nėra - įsigyti.
- Kokios dar priemonės padeda išvengti nelaimės?
- Dar patarčiau visiems laikytis taisyklės - virimui, kepimui naudoti
tik tolimąsias viryklės kaitvietes, kurių nepasiekia maži vaikai, taip
pat ten palikti indus atvėsti. Gaminti dažniau ir mažesnius kiekius
maisto.
- Taip elgtis siūlote visiems? O jei šeimoje nebėra mažų vaikų?
- Šeima be vaikų vieną dieną gali tapti šeima su vaikais - gali
atvažiuoti svečių, anūkų, draugų. Geriau įprasti naudoti tik tolimąsias
kaitvietes, tuomet ir bėdos bus atokiau.
- Minėjote, kad Skandinavijoje apsiplikymų mažiau. Ar tiktai dėl buityje naudojamų aparatų?
- Ne, ir dėl kitų priežasčių. Labiau išsivysčiusiose valstybėse žmonės
turi karšto vandens vandentiekį, mažai konservuoja namuose, taip pat
vykdomos įvairios prevencinės programos. Konservuojant vaisius ar
daržoves Lietuvoje kasmet apsipliko nemažai žmonių.
Apsiplikymų skaičių lemia ir skurdo paplitimas šalyje. Jeigu žmonės
gyvena be karšto vandentiekio, yra priversti kaitinti didelius kiekius
vandens buities reikmėms, tuomet ir apsiplikymų daugiau. Lietuvoje
neretas atvejis, kad vaikas įkristų į dubenį karšto vandens.
Tokie apiplikymai apima labai didelį kūno plotą, kelia grėsmę gyvybei.
Nors kartais pakanka ir puodelio, kad vaikas patektų į reanimaciją.
Nudegimas yra trauma, dėl kurios savaime nepasveikstama. Daugelis vaikų
ir suaugusiųjų, patyrusių didelį nudegimą, numirtų, jeigu nebūtų
teikiama pagalba.
- Statistika rodo, kad dažniausiai apsipliko vaikai iki dvejų metų - tai patiria vienas iš šimto. Kodėl tokio amžiaus vaikai dažniau atsiduria pavojuje?
- Vaikas iki dviejų metų dar neturi grėsmės suvokimo, jis tai ima
suvokti tiktai nuo dviejų.
Tad tėvai neturėtų tikėtis, kad grasindami ir sakydami vaikui nelįsti
prie viryklės ar saugotis karštų puodelių apsaugos jį nuo nelaimės.
Dveji metai - tai riba, iki kurios vaiko to neišmokysi.
Jo saugumu turi pasirūpinti tėvai - iš anksto, o ne gaudydami
krentančius puodelius.
- Auginate tris mažametes dukteris. Ar jums pavyksta visiškai išvengti nudegimų?
- Ne, ir to išvengti niekam nepavyksta. Bet tai yra tokie nudegimai,
kurie moko vaikus atsargumo.
Dažniausiai tai nedideli sąlyčio nudegimai, kai prisiliečiama prie kažko
karšto - indo, lygintuvo ir panašiai. Tai auklėjamieji, mokomieji
nudegimai. Be jų neužaugo nė vienas vaikas.
Tačiau mūsų šeimos gyvenime būta įsimintinų istorijų, pakeitusių
supratimą apie apsiplikymus.
Kartą seneliai pakvietė mus praleisti šiltą vasaros popietę - jiems
nėra didesnio džiaugsmo nei mažųjų Filomenos ir Liudvikos dėmesys.
Kažkas pasiūlė užsiplikyti žolelių arbatos. Netrukus puodeliai garavo
ant virtuvės stalo.
O jau netrukus Filomena staiga ištiesė ranką ir ėmė siekti vieno jų,
stovėjusių jai virš galvos. Įspėjimas užstrigo man gerklėje, išpylė
šaltas prakaitas. Kaip tik tuo momentu ji atsisakė savo ketinimo, nes
pamatė širšę, nutūpusią ant lėkštėje gulinčio pyrago gabalėlio. Nieko
neatsitiko, bet vakaras prarado spalvas, o mes, suaugusieji, kurį laiką
bendravome sutrikę, jausdami kaltę, nerimą ir baimę.
Kitas atvejis - taip pat su laiminga pabaiga. Svečiavomės pas draugus.
Keturi mūsų mažyliai žaidė aplink, vos spėjom juos valgydinti ir
stebėti, kad atitrauktume nuo amžino magneto - laiptų į antrą aukštą.
Po pietų visi panorome kavos. Netrukus dalinomės užplikyto gėrimo
puodelius, klausinėjome, kam ir kiek cukraus. Kažkas, turbūt mano
žmona, pasipurtė nuo to, kokia karšta kava ir pasiūlė pastatyti
puodelius toliau nuo stalo krašto, kad atvėstų.
Nebeatsimenu, kada ir kaip mes ją gėrėme, kai išgirdau verkiančią mūsų
Liudviką - tuomet ji buvo ką tik pradėjusi vaikščioti.
Jos krūtinė ir pilvas buvo rudi nuo kavos ir jos tirščių. Pasičiupusi
puodelį nuo žurnalinio staliuko, ji, kartodama suaugusiųjų veiksmus,
užsipylė kavą ant savęs. Ir graudžiai verkė, nes jai buvo šlapia ir
gaila išsitepusių rūbelių. Bet svarbiausia - ji nenusiplikė, nes kava
buvo ataušusi!
Niekam iš mūsų nebuvo liūdna, priešingai, perrengėm Liudviką kitais
rūbeliais ir toliau kalbėjomės.
Šios dvi istorijos skiriasi iš esmės - pirmuoju atveju žinojome, kad
privalome saugotis ir saugoti vaikus nuo nudegimų, o antruoju žinojome,
ką daryti, kad išvengtume nudegimų ir pasiruošėme tam iš anksto.