Sitkūnai nuo Kauno centro nutolę apie 20 kilometrų. Okupantai galvojo, kad radijo stoties siųstuvai išmontuoti, bet iš tikrųjų jie veikė, o laikinosios sostinės žurnalistai jau kelias dienas budėjo, jei Vilniuje būtų užgniaužtas laisvas žodis.
Nerimaujant, kad sovietai bandys perimti ir Sitkūnus, aplink radijo pastatą žmonės statė barikadas ir tvirtino langus grotomis. Kad būtų užtikrinta transliacija, budėjo Kauno gyventojai ir Krašto apsaugos departamento Kauno zonos skyriaus savanoriai.
Kaip rašė „Kas vyksta Kaune“, fotožurnalistas Modestas Patašius susirinkusiems kalbėjo: „Kiek įmanoma, ginkimės jėga. Taikaus pasipriešinimo laikas baigėsi – prieš mus pačius panaudota jėga. Čia mūsų žemė, čia mes šeimininkai, jeigu reikės, mes čia ir mirsime“.
Buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis: turime 5–6 metus, jei pražiopsosime – bus blogai
Gytis Bendorius 1991-ųjų sausį buvo chirurgijos pirmų metų rezidentas. Jis prisimena, kad pirmą naktį Sitkūnuose degė laužai, naktis buvo šalta, žemę nuklojęs sniegas. Buvo prisirinkę nemažai žmonių, tačiau gaudant žinias iš Vilniaus, įskaitant ir apie žūtis prie Televizijos bokšto, tvyrojo nerimo nuotaika. Tąnakt Sitkūnuose budėjusį 57-erių Juozą Vaidotą ištiko mirtinas širdies smūgis.
Radijo stoties gynėjus pakaunėje pasiekęs gandas, kad artėja tankai, galiausiai nepasitvirtino. „Bet buvo masė žmonių. Tas, ko gero, atbaidė okupantą“, – naujienų portalui Lrytas sako G.Bendorius.
Susiję straipsniai
Kliovėsi intuicija
Jaunas medikas su žmona ir sūnumi gyveno bendrabutyje netoliese Kauno klinikų, Sukilėlių gatvėje, bet tąnakt Kauną pažadino sirenų gausmas.
„Jauni gydytojai ėjo į koridorius žiūrėti, kas vyksta. Impulso pagauti keliese išbėgom į kiemą. Pažįstamas, nė neatsimenu tiksliai kas toks, turėjo automobilį. Sušokom į tą žiguliuką ir paklausėm: „Kur reikia važiuoti? Ką ginti?“
Kažkas pasakė, kad yra Sitkūnai, ten – radijo stotis. Nuo tos Kauno pusės nėra labai toli – nuvažiavome“, – prisimena G.Bendorius.
Pasak jo, intuicija susirinkusiems Sitkūnuose kuždėjo, kad kažką reikia saugoti, bet jokių instrukcijų nebuvo.
„Neaišku, gal kokia svarbi transformatorinė buvo kitame šone. Bet pasirinkome keletą pastatų, kuriuos atrodė, kad reikėtų saugoti.
Vieni saugojo iš lauko, o mes buvome viduje. Radijo darbuotojų ten nebuvo, tas pastatas – techninės paskirties – retransliavo radijo signalą.
Naktį reikalai ėmė blogėti. Ištisai grojo Eurekos Masytės „Laisvė“, bet ėjo pranešimai, nuskambėjo paskutinieji Eglės Bučelytės žodžiai, kažkokie šaudymai... Mus pasiekė padrikos žinios. Ore tvyrojo nerimas, kad vyksta kažkas sunkiai suprantamo“, – sako G.Bendorius.
Medikams leido pasilikti
Jis prisimena, kad vyrams kilo mintis užsibarikaduoti, jei prireiktų – parodyti, kad lietuviai nepasidavė sovietams be kovos.
„Buvo videokamera – retas dalykas tais laikais – ketinta įamžinti mūsų pasipriešinimą. Dabar, sakyčiau, pasiruošimas buvo gana naivus: kažkokiu tepalu ištepėm palanges, kad desantininkams būtų sunkiau užlipti, langus užkalėm. Tokios buvo improvizacijos. Dabar galvoju, kad tas pasipriešinimas būtų buvęs labiau simbolinis.
Vyresni sakė: „Jaunimas, eikit namo – kitaip gali būti, kad gyvi neliksit.“ O mes su Petru (Letauta, red. pastaba) tada galvojom, kad kaip tik jauni chirurgai turime pasilikti, jei bus kraujo, reikės tvarkyti žmonių žaizdas. Kadangi buvom bent šiokie tokie daktarai, su išsilavinimu, matę kraujo ir pūlių, tai leido pasilikti. Iš viso užsibarikadavome koks 15–16 žmonių.
Organizavomės pagal savo supratimą: naktimis turėjome budėjimų grafikus, stebėjome perimetrą. Buvo ir gandas, kad tankai atvažiuoja.
Buvo jausmas, kad giname valstybę, ta valstybė yra mūsų, ją reikia ginti. Nelabai yra kuo, bet galime prisidėti savo buvimu. Dabar, kai pagalvoji, labai daug praktinės naudos nebūtų gavęsi. Šiek tiek kraujo ir nelabai didelis pasipriešinimas.
Ten išbuvome tris keturias paras, paskui atrodė, kad viskas rimsta, stabilizuojasi, tikriausiai niekas nebepuls. Grįžome pas šeimas ir į darbus – pamažu gyvenimas grįžo į įprastas vėžes“, – pasakojimą užbaigė G.Bendorius.