Moteris save vadina visiška kauniete. Laikinojoje sostinėje ji užaugo, studijavo ir beveik trejus metus dirba Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinyje.
Prieš tai E. Baltaduonienė 12 metų dirbo privačioje įstaigoje. Kaip atklydo į valdišką mediciną?
„Buvo „perdegimas“, tiek metų toje pačioje darbo vietoje. Norėjosi pabandyti kažką naujo. Neketinu grįžti į privatų sektorių, nes viskas puikiai sustyguota ten, kur esu dabar“, – patikina E. Baltaduonienė.
SAM ministras žada pristatyti veiksmų planą dėl atlyginimų didinimo: 7 proc. slaugytojų negauna MMA
Projekto „Ačiū medikams“ metu naujienų portalas Lrytas kvietė skaitytojus rašyti padėkas mylimiausiems medikams. Gausybės gražių žodžių ir keletos tūkstančių balsų sulaukusi E. Baltaduonienė tapo viena iš penkių projekto laureačių.
– Kaip atrodė jūsų kelias slaugytojos profesijos link?
– Dar paauglystės metais nusprendžiau, kad noriu giliai prasmingo ir leistų kasdien tiesiogiai padėti žmonėms. Mano tėvai nėra medikai, bet palaikė mano norą ir taikstėsi su tuo, kad namo tempiau gyvūnus, kuriuos reikia pagydyti. Kišenėje visada turėjau pleistriukų, jei kas susižeistų.
Slauga sujungia du man svarbiausius dalykus: medicinos mokslą ir nuoširdų žmogiškąjį ryšį. Slaugytojas yra arčiausiai paciento, todėl būtent šioje pozicijoje jaučiu, kad galiu padaryti didžiausią įtaką žmogaus gijimo procesui.
Susiję straipsniai
Nebuvo dienos, kad gailėčiausi pasirinkusi slaugą. Neįsivaizduoju savęs niekur kitur.
– Žmonės dėkoja už dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasti – kad išklausote, paaiškinate, randate laiko. Ar tiesa, kad žmogiškos mediko savybės pacientams dažnai nemažiau svarbu už pačią medicininę procedūrą?
– Taip, tai yra visiška tiesa. Išklausymas, pokalbis, paaiškinimas – pacientui, ko gero, svarbiausi dalykai. Medicinoje dažnai sakoma, kad „vaistai gydo kūną, o žmogiškumas – sielą“.
Procedūrą gali atlikti bet kuris techniškai pasiruošęs specialistas, tačiau slauga yra daugiau nei techninis darbas... Bet visi žmonės nori dėmesio ir šilumos. Bendravimas su pacientu man yra ne papildoma užduotis, o neatsiejama gydymo proceso dalis.
– Ko jūs pačią išmokė slaugytojos profesija?
– Slauga mane išmokė klausytis ne tik ausimis, bet ir širdimi. Pradėjau skaityti į kabinetą atėjusius pacientus. Tu matai, ar žmogui dreba rankos, kiek noriai jis kalbasi. Supratau, kad už paciento pykčio ar nekantrumo dažniausiai slepiasi baimė, todėl išmokau nevertinti žmonių emociškai, o tiesiog suteikti jiems reikiamą pagalbą ir saugumo jausmą.
Galiu drąsiai sakyti, kad slauga mane suformavo kaip stipresnę, ramesnę ir daug jautresnę asmenybę.
– O kas tiksliai pacientams kelia baimę?
– Žmogus dažniausiai jaučia jaudulį. Kad ir dabar labai daug tėvelių su vaikais ateina sveikatos pažymų mokyklai. Matosi, kad jie jaudinasi, yra baltų chalatų baimė.
Būna, žmogus kalbėtis nenori, bet jei randi kaip prie jo prieiti, pacientas išsikalba, gauna informaciją ir pro duris išeina jau su šypsena, nusiraminęs.
– Ar yra tekę turėti pacientą, kurį nuraminti buvo ypač sunku? Gal prisimenate kokią nors konkrečią istoriją?
– Pasitaiko piktesnių žmonių. Yra buvęs atvejis, kai pacientas neturėjo kantrybės palaukti. Žmogus išvartė kėdes, trankė duris, išvadino necenzūrinais žodžiais. O jo konsultacijos laikas dar net nebuvo atėjęs, nevėlavome jo priimti.
Bet kai išlaikai šaltus nervus, esi užtikrintas, su žmogumi kalbiesi ramiai, jis ir pats greitai atvėsta. Pasakai, kodėl negali priimti jo šią sekundę, paaiškinsi, kada bus galimybė. Žmogus dar 5 minutes pabūna už durų ir į kabinetą užeina ramus.
– Kas jus taip išmokė?
– Žinoma, medicinos specialistams būtini situacijų valdymo kursai. Bet įgūdžiai ateina su realaus gyvenimo situacijomis, patirtimi. Kai esi „žalias“, iškart po studijų, pirmom dienom tu išsigąsti, o paskui supranti, kad kiekvienas žmogus turi savitą charakterį, skirtingą emocijų raišką. Išmoksti kiekvieną priimti tokį, koks jis yra.
– Kas šiandien slaugytojos darbe jus erzina labiausiai?
– Laiko deficitas. Jeigu norime suteikti kokybišką konsultaciją, 15 minučių yra negana. Norėtųsi daugiau laiko, nes ir pacientų kiekiai būna dideli. Visą dėmęsį skiriu jiems, tad dažnai popierizmai lieka po darbo valandų. Būna, kad paskutinį pacientą išlydžiu 8-tą valandą vakaro, o pati pasilieku iki 10-tos.
– Ar jaučiate, kad pacientų lūkesčiai slaugytojams auga?
– Visiškai pritariu – pacientų lūkesčiai didėja, ir tai yra natūralu. Šiandien žmonės nori būti aktyvūs savo gydymo proceso dalyviai, jie tikisi pagarbos, informacijos ir emocinio saugumo.
Pacientai patys domisi savo sveikata, gausiai konsultuojasi su dirbtiniu intelektu. Bet jie ne visada sužino teisingą informaciją. Pacientas slaugytojos perklausia, tikisi patikimo patarimo.
Slaugytojos tampa savarankiškesnės, atlieka daug užduočių, kurių anksčiau negalėjo – mūsų kompetencijos plečiasi. Džiugina, kad ir pacientai pradeda labiau vertinti slaugytoją.
Prieš 14 metų, kai aš pradėjau dirbti, dar vyravo tas požiūris, kad slaugytoja yra tiesiog atlikti tam tikrai funkcijai. O dabar jau pacientai sako: „Man gydytojos nereikia, man reikia jūsų, sesute.“
– O ar lengva žmogų įtikinti, kad visažinis dirbtinis intelektas jam blogai patarė?
– Visko būna. Kartais pacientai nusistato sau diagnozes, kurių tikrai nėra. Ir dėl vaistų vartojimo pasitaria. Bet aš matau, kad žmogui negalima tų vaistų, nes jis turi dar ir šalutinę ligą, kurios, tikėtina, nepaminėjo dirbtiniam intelektui.
Tada vien dėl žmogaus saugumo turi pasakyti, kad taip negalima.
– Dėl ko dar pacientams tenka pasakyti „ne“?
– Daktarė juokėsi, kad aš niekada nesakau pacientams „ne“. Tai tikriausiai sudraudžiu tik šitais atvejais, kai paciento norai kerta saugumo ribą – pavyzdžiui, kai prašoma vaistų, kurių gydytojas nepaskyrė.
Vyresnio amžiaus žmonės neretai pasakoja, kad jų kaimynė geria tokius ir tokius vaistus, jai labai gerai, todėl ir man reikia tų vaistų. Tada turi paaiškinti, kodėl pacientui tie vaistai netinka.
– Daug slaugytojų išvažiavo dirbti į užsienį. Kodėl likote Lietuvoje?
– Studijų pradžioje buvo įvairių minčių, nes algos Lietuvoje atrodė labai mažos. Bet prasidėjo praktika, darbas su realiais pacientais ir „įsivažiavau“ Kaune. Esu optimistė ir noriu būti pokyčio dalimi čia, Lietuvoje.
Mūsų sveikatos apsaugos sistema pamažu keičiasi, slaugytojo profesijos prestižas auga, ir aš noriu savo darbu, energija bei empatija prisidėti prie to, kad Lietuvos pacientai gautų pačia geriausią sveikatos priežiūrą. Jei visi išvažiuosime, kas pasirūpins mūsų pačių tėvais ir seneliais?
– Pastaraisiais metais iš sveikatos apsaugos ministerijos girdisi tikslas padidinti slaugytojo profesijos prestižą. Gal turite pasiūlymų?
– Būtina teisiškai ir griežtai nustatyti maksimalų pacientų skaičių ir ilginti vizito laiką, tenkantį vienam slaugytojui. Deja, dabar matau, kad žmonės „perdega“, nes krūvis yra didžiulis.
Kuomet slaugytojas turės laiko kokybiškai pasirūpinti pacientu, o ne privalės bėgti, lėkti, tuomet augs ir paslaugos kokybė, ir pačių darbuotojų pasitenkinimas savo profesija.
– O kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Pirmiausia, esu 2 vaikų mama: vienai dukrai – dvylika metų, o kitai – penkeri. Kiek įmanoma, savo laiką po darbo skiriu šeimai.
Bet labai mėgstu ilgesnius pasivaikščiojimus, „sukti kilometrus“ kojomis. Man tai yra visiškas relaksas. Jei tik yra pakankamai laiko, nueinu, 20, 30 kilometrų. Yra nauda ir mano fizinei, ir psichologinei būsenai. Jei tik būna galimybė, stengiuosi kelionės tikslą pasiekti pėsčiomis.
Ir aplinkinius bandau įtraukti, labai gerai pavyksta paskatinti vaikščioti ne tik namiškius, bet ir gimines, kaimynus (juokiasi).