– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kuo ta vieta jums ypatinga?
– Sunku pasakyti, ar konkreti vieta, kurioje gimiau, man yra ypatinga... Nes gimiau šalia kelio Radviliškis-Šiauliai esančiuose gimdymo namuose, kuriuos vykdamas į Žemaitiją vis matydavau. Vėliau tą pastatą nugriovė, tai tiek ir beliko iš tos konkrečios vietos...
Kai man buvo dveji, tėvai persikraustė gyventi į Vilnių. Kadangi neliko nei gimdymo namų, kuriuose atėjau į šį pasaulį, nei paties Radviliškio neprisimenu, save laikau vilniečiu. Tai turbūt ir būtų man ypatinga vieta, nes šiame mieste augau.
– Koks būtų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Maloniausi vaikystės prisiminimai man visada siejasi su vasaromis Žemaitijoje, Kelmės rajone. Jos praeidavo būryje pusseserių, jas leisdavome kartu su mano amžinatilsį broliu. Turėjome didžiulę laisvę veikti ir žaisti, darėme, ką norime.
Be to, gausybė naminių gyvulių irgi darė didelį įspūdį: karvytės, paršiukai, arkliukas, kuris įkinkytas senelio mus tempdavo vežime ar ant kurio nugaros galėdavome pajodinėti.
Birželio pradžioje tėvai susiruošdavo, pasiimdavo mus ir visi kartu vykdavome į kaimą, iš kurio sugrįždavome tik rudeniui priartėjus. Taip ir pralėkė gražiausios mano vaikystės vasaros Žemaitijoje.
Be to, aš puikiai kalbu žemaitiškai. Taip bendrauju ir su žemaičiais pacientais, jiems tai labai patinka, nudžiunga galėdami gimtąja tarme pasišnekėti.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Neabejotinai – Dainų šventė. Aš joje ir pats dalyvaudavau kaip moksleivis, todėl tai kelia daug šiltų prisiminimų.
– Jums gražiausia Lietuvos vieta?
– Šis klausimas iš tiesų kėblus. Kas yra gražu? Tai subjektyvu, kiekvienam juk ši sąvoka reiškia ką kitą. Tačiau man asmeniškai be galo graži yra Neringa, labai patinka jos ar Varėnos rajono pušynai.
– Koks, jūsų manymu, geriausias Lietuvos miestas?
– Aišku, koks. Tai Vilnius! Čia gyvenu, augu, dirbu. Man šis miestas mielas ir gražus.
– Labiausiai patinkantis Lietuvos istorijos veikėjas?
– Tokio kaip ir neturiu. Visų pirma, nesu taip gerai, kaip profesorius Alfredas Bumblauskas, susipažinęs su Lietuvos istorija, nors šiek tiek nusimanau. Vis dėlto, vienareikšmiai atsakyti negaliu, todėl išskirčiau du istorijos veikėjus, palikusius didžiausią įspūdį – tai būtų kunigaikščiai Algirdas ir Vytautas Didysis.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti ir apie ką su ja kalbėtumėte?
– Manau, jeigu jau pietauti, tai su prezidente Dalia Grybauskaite ar premjeru Sauliumi Skverneliu. Kalbinčiau ir bandyčiau išsiaiškinti, kaip gi yra su mūsų Lietuva: viena pusė vis dejuoja, kad blogai, kiti džiaugiasi, kad sparčiai judame į priekį... Todėl tikrai, manau, būtų neblogai išgirsti ir jų nuomones šiuo klausimu.
– Mylimiausia Lietuvos grupė ar daina? Kokius prisiminimus ji kelia?
– Čia tai jau tikrai žinau konkretų atsakymą. Man Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“ yra be galo miela. Joje labai daug kas pasakyta, primenama, kad jaunystė nebegrįš, todėl reikia gyventi ir džiaugtis šia diena, kol galime tai daryti. Aš pats esu solidesnio amžiaus, jau netrukus išeisiu į pensiją, tad ir skubėti gyventi nebedaug beliko.
Gal šiek tiek įtakos turi ir tai, kad esu prisidėjęs prie gerbiamo maestro gydymo. Tad ši daina išties užkabina širdies stygas. Tikiu, ne aš vienas prisimenu V.Kernagį, kurio netektis man buvo netikėta ir vis dar sukelia liūdesį.
– Kokia jūsų mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Man labai patinka lietuviški pieno gaminiai. Gardžių dešrų ar mėsos patiekalų visur galima rasti: ar nuvažiavus į Vokietiją, ar į Ispaniją, lentynos tiesiog linksta, o gerų ir skanių pieno produktų pasirinkimas retai kur būna toks gausus kaip Lietuvoje. Ant močiutės karvyčių pieno pats esu užaugęs, tai ir savo gyvenimo nelabai be to įsivaizduoti.
– Koks būtų skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Turbūt būtų labai banalu sakyti, kad cepelinai, bet taip yra. Ilgus metus niekur daugiau cepelinų nevalgydavau, išskyrus namie, pas mamą. Niekas taip nemokėjo jų paruošti, kaip mama: cepelinų įdaras būdavo įvairiausių rūšių ir man skanesnio patiekalo tiesiog nėra.
Dabar mano mamai jau 90 metų, todėl ji jų nebeverda, bet anksčiau turėjome tradiciją kartą per metus įvairiomis progomis susirinkti visi kartu papietauti. Tiesą pasakius, man jie buvo tokie skanūs, kad mamai nustojus cepelinus gaminti aš labai retai kada kur kitur juos valgau. Paprasčiausiai nesinori.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Man atrodo, kad šie žodžiai visiems turėtų būti patys brangiausi: Saulė, Vanduo, Taika, Meilė ir Gyvybė. Nežinau, ar teisinga tvarka susakiau, nes kiekvienas mūsų gyvename ir patiriame skirtingus emocinius laikotarpius su skirtingais poreikiais. Galbūt vienam meilė svarbiausia, kitam – gyvybė. Aš pats šiuose penkiuose žodžiuose tikrai įžvelgiu daug prasmės.
– Kokie, jūsų manymu, yra trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Bruožai gali būti teigiami ir neigiami. Iš teigiamų būtų darbštumas, atkaklumas ir nuoširdumas. O dažniausiai pasireiškiantys neigiamas bruožas yra pavydas. Juokaujant būtų galima sakyti, kad jis pasireiškia laime, kad kaimyno tvartas ar troba dega. Tiesiog, kai vienam žmogui būna gerai, jį supantys lietuviai neretai jaučiasi nepatogiai, pavydo kito sėkmės vietoje to, kad pasidžiaugtų jo laime.
– Kokia įsimintiniausia lietuviška patarlė?
– „Ankstyvoji varna dantis krapštinėja, o vėlyvoji – akis“. Anksti kėlęs daug spėji nuveikti, daug darbų padaryti, o vėlai – liksi nieko nepasiekęs.
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– Lietuva man brangi, nes neįmanoma jos nemylėti: čia mano šaknys, visas mano gyvenimas. Aš čia gerai jaučiuosi, nors ir, rodos, lietus lyja nuolat, bet išvažiavus kur ilgesniam laikui, imu ilgėtis savo šalies, namų, pažįstamų vietų.
– Ko galėtumėte palinkėti Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui?
– Pirmiausiai, nenusivilti. Dabar toks etapas, kad, atrodo, pagal visus Europos rodiklius niekaip nepakylame iš paskutiniųjų pozicijų. Neišsibėgioti, išbristi iš skundų ir burnojimo, kad čia blogai ir niekas nesikeis. Taip pat svarbu išsirinkti tokią valdžią, kuria galėtume pasitikėti, kuri dirbtų žmonėms. O labiausiai norisi pasiekti to, kad visiems norėtųsi čia gyventi.
