Autoriaus patarimai remiasi naujausiais neurologijos, neuropsichologijos tyrimais, tačiau pateikti žaismingai, įdomiai ir suprantamai kiekvienam skaitytojui.
Esminė knygos mintis, kad tėvystė – tai pirmiausia tinkamų sąlygų vaiko smegenims vystytis sudarymas, įskaitant mamos nėštumo laikotarpį. Be galo svarbu ir šeimos atmosfera. Knygoje griaunama daugybė įsišaknijusių mitų, tokių kaip „jei būsima mama klausysis klasikinės muzikos, kūdikio smegenys bus labiau išsivysčiusios“, „kuo daugiau lavinamųjų žaislų – tuo geriau“, ir pan.
Ištrauka iš knygos:
Skaitmeninis amžius: televizija, vaizdo žaidimai, internetas
Ką tik baigiau paskaitą grupei pedagogų ir tėvų apie vizualinės informacijos apdorojimą ir tai, kad smegenyse šiai informacijai skiriamas didelis prioritetas. Kai nutilau, laukdamas klausimų, vidutinio amžiaus mama išpyškino: „Tai, vadinasi, televizija smegenims yra gerai?“ Auditorijoje nuvilnijo šurmulys. Moteriai atitarė senyvas vyras: „O ką manote apie visus tuos naujai iškeptus vaizdo žaidimus? (Taip jis ir pasakė: „naujai iškeptus“) Ir internetą?“ Jaunas vyras stojo į gynybos poziciją: „Žaidimuose nėra nieko blogo. Kaip ir internete.“ Diskusijos rutuliojosi vis aršiau: vyresnieji susitelkė į vieną fronto pusę, jaunesnieji – į kitą. Galiausiai kažkas garsiai tarė: „Leiskime pasakyti mokslininkui, tiriančiam smegenis.“ Pasisukęs į mane, paklausė: „O ką jūs apie tai manote?“
„Norėčiau pacituoti „seną draugą“, XIX amžiuje gyvenusį Vatsoną (J. Watson), – pradėjau, nenorėdamas iškart pulti į peštynių įkarštį. Tai frazė, kurią visuomet pacituoju, kai kyla nesutarimų. – Jis buvo Kongreso narys ir diplomatas. Kartą Vatsono paklausė, kaip jis rengiasi balsuoti vienu ginčytinu teisiniu klausimu. Jo atsakymas buvo labai gudrus: turiu draugų abiejose barikadų pusėse ir susipykti su draugais nenorėčiau.“ Visi ėmė juoktis ir tai išsklaidė auditorijoje buvusią įtampą. Sykiu padėjo išvengti tiesmuko atsakymo į klausimą. Tai nereiškia, kad šį klausimą galima ignoruoti. Skaitmeninis amžius – nuo išmaniosios televizijos iki išmaniųjų mobiliųjų telefonų – paveikė kiekvieną šios planetos studentą, ir kiekvieno vaiko vystymasis tapo neatsiejamas nuo ekranų. Ar tėvams reikėtų susirūpinti dėl televizijos? Vaizdo žaidimų? Interneto? Atsakysiu jums atvirai: išskyrus tam tikrus faktus apie televiziją, kuriuos netrukus aptarsime, dar nemačiau didesnės painiavos mokslinėje literatūroje, ypač tuomet, kai kalbama apie smegenis, elgseną ir vaizdo žaidimus. Net ir paviršutiniškai peržvelgus tyrimus, akis bado prasta tyrimų struktūra, išankstinės nuostatos, kontrolinių grupių ir atsitiktinių imčių nebuvimas, per mažos imtys, per mažai eksperimentų. Ir daugybė garsių, net piktų nuomonių. Kai kurie daug žadantys tyrimai apie vaizdo žaidimus ir internetą dar atliekami, tačiau, kaip ir daugelio mokslinių klausimų atveju, preliminarūs duomenys prieštaringi. Vadinasi, visi (arba nė vienas) (ne)galime būti patenkinti (-as).
Kūdikis ir dėžė Pagrindinis dalykas, apie kurį reikėtų pagalvoti prieš leidžiant savo vaikus į ekranų pasaulį, yra turinys, su kuriuo susidurs vaikas, ir tam yra dvi priežastys. Pirma, vaikai labai gerai sugeba mėgdžioti. Pamenate dėžę su lempute ir kūdikius, kurie ją lietė kakta? Šis gebėjimas atkartoti elgseną pamačius ją vos vieną kartą vadinamas atidėtu mėgdžiojimu. Atidėtas mėgdžiojimas – stulbinamas gebėjimas, kuris išsivysto labai greitai. 13 mėnesių kūdikis situaciją gali prisiminti praėjus savaitei. Pusantrų metų vaikas gali atkartoti situaciją, kurią matė tik vieną kartą prieš keturis mėnesius. Šis įgūdis vaikams išlieka visiems laikams, reklamos pramonė tai žino jau ilgus dešimtmečius. Pasekmės gali būti labai galingos. Jei kūdikis geba fiksuoti atmintyje sudėtingą įvykių seką pamatęs tai vos vieną kartą, įsivaizduokite, ką jie gali suvartoti per valandas, kurias praleidžia prie televizoriaus. (Nekalbu jau apie tai, ką vaikai suvartoja, stebėdami savo tėvus 24 valandas per parą ir 365 dienas per metus. Atidėtas mėgdžiojimas paaiškina, kodėl mes gebame taip puikiai pamėgdžioti savo tėvus, nors namų lizdą palikome prieš daugelį metų, pavyzdžiui, mano situacija su žmona ir automobilio rakteliais.) Vaikams atidėtas mėgdžiojimas gali pasireikšti netikėtais būdais, kaip šiame jaunos mamos pasakojime.
Linksmai šventėme Kalėdas. Staiga pastebėjau, kad mano trimetė dukra kažkur dingo. Išėjau jos ieškoti ir radau savo vonioje. Paklausiau jos, kodėl naudojasi mano, o ne savo vonios kambariu, ir ji atsakė esanti kačiukas. Apsidairiau ir, žinoma, pastebėjau mūsų katės dėžutę, kurioje dukra buvo pakakojusi! Užkando žadą...
Ši istorija atskleidžia daug faktų apie tai, kaip vaikai gauna informaciją. Mažoji mergaitė įsisąmonino pagrindinę mintį – „kakojimo vietos“, tai lėmė jos lūkesčius, planą ir galų gale elgseną. Pobjaurė tema, bet puiki medžiaga. Antroji priežastis, kodėl turinys toks svarbus, yra ta, kad mūsų lūkesčiai ir prielaidos daro didelę įtaką tikrovės suvokimui. Tai dėl didelio smegenų noro tiesiogiai pareikšti savo nuomonę apie tai, ką jūs šiuo metu patiriate, o tuomet apkvailinti jus ir priversti galvoti, kad šis nuomonės ir tikrovės hibridas ir yra tikroji realybė. Šis faktas gali sugluminti, tačiau tai, kaip jūs suvokiate tikrovę, nėra vaizdo kamera užfiksuotas pažodinis įrašas, perkeltas kažkur į jūsų ląstelinį standųjį diską. Jūsų tikrovės suvokimas yra sutartis tarp pojūčiais į smegenis perduotos informacijos ir to, ką jūsų smegenys norėtų matyti. Tai, ką jūs tikitės pamatyti, tiesiogiai priklauso nuo to, ką visų pirma leidote savo smegenims pamatyti. Patirtys kuria lūkesčius, o visa tai savo ruožtu lemia jūsų elgesį. Jeilio universiteto psichologas Džonas Bargas (John Barg) atliko eksperimentą, iliustruojantį šią rafinuotą sampratą. Būreliui sveikų studentų pasakė, kad tiria jų kalbinius gebėjimus. Jis davė studentams sąrašą žodžių ir paprašė iš jų sudėlioti rišlų sakinį. Galite patys tai pabandyti. Sudarykite sakinį iš tokio kratinio:
ATSISĖSTI VIENIŠAS VYRAS SUSIRAUKŠLĖJĘS KARČIAI VEIDAS SENAS NUSIŠYPSOTI
Lengva? „Vienišas senas vyras susiraukšlėjusiu veidu atsisėdo ir karčiai nusišypsojo.“ Tačiau tai nebuvo lingvistinis testas. Atkreipkite dėmesį, kiek daug žodžių šiame kratinyje susiję su senyvu amžiumi. Bargui rūpėjo ne gramatinis studentų kūrybingumas. Jam buvo įdomu, kiek ilgai užtruks studentams, perskaičiusiems šiuos žodžius, nueiti nuo laboratorijos iki laukujų durų. Eksperimento rezultatai buvo stulbinami. Studentai, kurie gavo žodžių, susijusių su „senyvu amžiumi“, iki durų ėjo 40 procentų ilgiau nei tie, kuriems teko kitokie žodžiai. Kai kurie studentai netgi sulinko ir ėmė šlepsėti, tarsi jiems kas būtų pridėjęs 50 metų. Cituojant Bargo išvadas, šie žodžiai „atmintyje aktyvavo seniai susiklosčiusį stereotipą, ir tyrimo dalyviai elgėsi pagal šį aktyvuotą stereotipą“. Bargo eksperimentas – tik vienas iš daugelio, pademonstravusių, kokią galingą įtaką tiesioginis išorinis poveikis turi iš vidaus kylančiai elgsenai. Tai, su kuo susiduria vaiko smegenys, formuoja jo lūkesčius apie šį pasaulį ir galų gale paveikia ne tik jo suvokimą, bet ir elgesį. Tai tinka tiek vieno mėnesio mažyliui, tiek dvidešimtmečiam studentui. Kaip atidėtas mėgdžiojimas ir lūkesčiai pasireiškia skaitmeniniame pasaulyje? Geriausiai ištirta televizija.
Iki dvejų metų – jokių „telikų“
Vaikų ir televizijos klausimas nebeįskelia tiek žiežirbų kaip anksčiau. Bendrai sutariama, kad vaikui reikėtų riboti televizoriaus žiūrėjimo laiką. Taip pat visiems gerai žinoma, kad mes visiškai nepaisome šios rekomendacijos. Pamenu, kai buvau vaikas, kiekvieną sekmadienį laukdavau vakaro, kada bus rodomas Volto Disnėjaus filmukas Nuostabus spalvų pasaulis, nes labai jį mėgau. Taip pat pamenu, kaip mano tėvai išjungdavo televizorių filmukui pasibaigus. Dabar mes to nebedarome. Dabar dvejų metų ir vyresni amerikiečiai prie televizorių ekranų praleidžia vidutiniškai 4 valandas ir 49 minutes per dieną, 20 procentų daugiau nei prieš 10 metų. Ir televizorių vaikai ima žiūrėti vis anksčiau ir anksčiau, tiesą sakant, tą laiką vis sunkiau apskaičiuoti dėl didžiulės mūsų aplinkoje atsiradusių ekranų įvairovės. 2003 metais 73 procentai vaikų iki šešerių metų televizorių žiūrėjo kasdien. O jaunesni nei dvejų metų vaikai prie TV ar kompiuterio ekranų vidutiniškai praleisdavo po dvi valandas ir penkias minutes. Anksčiau jau minėjau, kad vidutinis amerikietis ne darbo metu per dieną išgirsta vidutiniškai 100 000 žodžių. 45 procentai šių žodžių ištransliuojama per televizoriaus ekraną. Tiesą pasakius, iki dvejų metų vaikas prie televizoriaus neturėtų praleisti nė minutės.
Televizija gali sukelti agresyvumą ir dėmesio koncentracijos sutrikimų Jau ilgus dešimtmečius žinome apie ryšį tarp laiko, kurį vaikas praleidžia prie televizoriaus, ir konfliktų su bendraamžiais. Sąsaja kėlė tam tikrų klausimų (gal agresyvūs žmonės dažniau žiūri televizorių?), tačiau dabar manoma, kad tai susiję su atidėtu mėgdžiojimu, taip pat impulsų kontrolės stoka. Vienas asmeninis pavyzdys: Kai dar buvau darželinukas, kartu su savo geriausiu draugu žiūrėjau „Tris komikus“ („The Three Sooges“), šeštojo dešimtmečio televizijos filmą. Jame buvo daug įvairių epizodų, pavyzdžiui, kaip žmonės vieni kitiems kiša į akis pirštus. Kai filmas baigėsi, mano draugas greitai sudėliojo savo pirštus „V“ raidės forma ir dūrė man į akis. Visą valandą nieko nemačiau, teko važiuoti į ligoninės priimamąjį. Diagnozė: pažeistos ragenos ir įplyšęs akies raumuo. Kitas pavyzdys – tyrimas, kuriame nagrinėtos patyčios. Su kiekviena valanda, kurią jaunesni nei ketverių metų vaikai praleisdavo prie televizoriaus, 9 procentais didėjo tikimybė, kad vaikas skriaus savo bendraamžius, dar nepradėjęs lankyti mokyklos. Tai rodo blogą emocijų reguliavimą. Net jei atsižvelgsime į visus niuansus, tokius kaip „kas pirma – višta ar kiaušinis“, Amerikos pediatrijos akademijos teigimu, 10–20 procentų vaikų smurto realiame gyvenime tiesiogiai susiję su smurtu mūsų žiniasklaidos priemonėse. Televizija taip pat kenkia dėmesio sutelkimui ir gebėjimui susikaupti, o tai – klasikiniai vykdomųjų funkcijų požymiai. Su kiekviena papildoma trimečių prie televizoriaus praleista valanda tikimybė, kad sulaukęs 7 metų vaikas patirs dėmesio sutelkimo problemų, padidėja 10 procentų. Taigi, jei ikimokyklinukas žiūri televizorių tris valandas per dieną, jam dėmesio sutelkimo problemų tikimybė 30 procentų didesnė, palyginti su vaiku, kuris televizoriaus nežiūri. Kai televizorius tiesiog įjungtas ir atrodo, kad niekas jo nežiūri (vadinamasis netiesioginis televizoriaus žiūrėjimas), jis irgi kenkia, dažniausiai dėl dėmesio blaškymo. Tyrimų laboratorijose mirkčiojančios šviesos ir garso takelyje sklindantys garsai nuolat atitraukdavo vaikus nuo bet kokios veiklos, kad ir kuo jie užsiimtų, įskaitant net ir tuos stebuklingus smegenų vystymąsi puikiai veikiančius vaizduotės žaidimus, apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Sauskelnes mūvintiems mūsų piliečiams poveikis buvo toks akivaizdus, kad Amerikos pediatrijos akademija išleido rekomendaciją, kuri galioja ir šiandien:
„Pediatrai turėtų paraginti tėvus neleisti vaikams iki dvejų metų žiūrėti televizoriaus. Nors kai kurios televizijos programos skirtos net ir tokio amžiaus vaikams, tyrimai rodo, kad kūdikiams būtinas gyvas bendravimas su tėvais ir kitais juos globojančiais asmenimis (pvz., auklėmis), kad smegenys augtų ir vystytųsi tinkamai ir susiformuotų geri socialiniai, emociniai ir kognityviniai įgūdžiai.“
Dabartiniuose tyrimuose siekiama išsiaiškinti, kokia televizijos įtaka pažymiams. Preliminarūs rezultatai rodo, kad neigiamai paveikiami ir skaitymo, ir kalbiniai įgūdžiai. Tačiau vyresniems nei dvejų metų vaikams blogiausią televizijos poveikį smegenims gali lemti tai, kad televizija atitraukia vaikus nuo kitokios veiklos; šią temą plačiau panagrinėsime kalbėdami apie vaizdo žaidimus.
Kūdikiams skirtos TV programos smegenims nepadeda. O ką galima būtų pasakyti apie visus tuos edukacinius vaizdo žaidimus ir DVD, nuklojusius parduotuvių lentynas? Jie reklamuojami kaip skatinantys kognityvinių funkcijų vystymąsi net ir darželinukams. Tokie teiginiai grupę Vašingtono universiteto mokslininkų įkvėpė atlikti tyrimus. Pamenu, kaip vieną gražią dieną žiniasklaidoje pasipylė krūva pranešimų apie jų darbus – gana neįprastas reiškinys Sietle. Pradžioje aš garsiai juokiausi, o tuomet staiga prablaivėjau. Mūsų universiteto rektorius ką tik sulaukė skambučio, tai buvo ne kas kitas, kaip Robertas Aigeris (Robert Iger), Disnėjaus kompanijos vadovas. Disnėjaus peliukas nebuvo laimingas. Vašingtono universiteto mokslininkai ką tik išspausdino Disnėjaus kompanijos produkto, DVD disko „Kūdikis Einšteinas“, tyrimo rezultatus. Šis produktas buvo demaskuotas. Po to, ką mes iki šiol aptarėme, neturėtumėte nustebti. Produktai visiškai neveikė. Ištyrus 17–24 mėnesių amžiaus kūdikius, nustatyta, kad šie diskai vaiko žodynui neturėjo jokio teigiamo poveikio. Kai kurie netgi pakenkė. Su kiekviena valanda, kurią kūdikiai praleisdavo žiūrėdami kūdikių DVD, jie suprasdavo vidutiniškai 6–8 žodžiais mažiau nei kūdikiai, kurie tokių DVD nežiūrėjo. Disnėjaus kompanija pareikalavo paneigti šio tyrimo rezultatus, nurodydama tyrimo trūkumus. Pasikonsultavęs su tyrimą atlikusiais mokslininkais, universitetas nepakeitė savo pozicijų ir paskelbė spaudos pranešimą, kuriame visa tai buvo išdėstyta. Po šio pradinio bruzdesio kurį laiką tvyrojo tyla. Tuomet, praėjus dvejiems metams, 2009 metų spalį, Disnėjaus kompanija pranešė išimanti „Kūdikį Einšteiną“ iš rinkos ir pasiūlė kompensuoti išlaidas visiems, įsigijusiems šios produkcijos. Atsakinga kompanija nuo pakuotės pašalino ir žodį „edukacinis“.
Vyresniems nei penkerių draudimas nebegalioja
Nuo pat pirmųjų televizijos poveikio tyrimų mokslininkai pastebėjo, kad ne viskas, kas susiję su televizija, yra blogai. Tai priklauso nuo turinio, vaiko amžiaus ir galbūt kiekvieno vaiko genetikos. Iki dvejų metų televizijos geriau visiškai vengti. Tačiau sulaukus penkerių šis griežtas verdiktas nebegalioja. Šiame amžiuje kai kurios televizijos laidos netgi gali pagerinti tam tikras smegenų funkcijas. Nenuostabu, šios laidos dažniausiai būna interaktyvios (remiantis kai kuriais tyrimais, Tyrinėtoja Dora* – gerai, Barnis ir draugai** – blogai). Taigi, nors televizoriaus žiūrėjimo laikas neabejotinai turi būti ribojamas, TV poveikio negalima nupiešti tik viena spalva. Štai kelios rekomendacijos dėl televizoriaus žiūrėjimo, kurias galima pateikti remiantis atliktų tyrimų rezultatais: Laikykite televizorių išjungtą, kol vaikui sukaks dveji. Žinau, kad tai nelengva girdėti tėvams, kuriems reikia bent trumpai atsipalaiduoti. Jei negalite visiškai išjungti televizoriaus (jei nesusikūrėte tokių socialinių tinklų, kurie leistų jums kartais pailsėti), bent jau ribokite televizoriaus žiūrėjimo laiką. Pagaliau gyvename realiame pasaulyje, ir susierzinę, pervargę tėvai vaikui gali būti tiek pat kenksmingi kiek ir nusibodęs purpurinis dinozauras televizoriaus ekrane. Kai vaikai sulaukia dvejų metų, padėkite jiems pasirinkti laidas (ar kitus ekranų reginius), kurios (kurie) plėstų jų patirtį, ypač atkreipkite dėmesį į tai, kas susiję su intelektualia sąveika. Žiūrėkite pasirinktas laidas kartu su vaiku, taip paskatinsite bendravimą ir padėsite savo vaikui analizuoti ir kritiškai vertinti tai, ką jis pamatė. Ir dar kartą pagalvokite, prieš pirkdami televizorių vaikams: vaikai, kurių kambariuose yra televizorius, atlikdami matematikos ar kalbų testus, surenka vidutiniškai 8 balais mažiau nei vaikai, kurių namuose televizorius yra tik svetainėje.
