Šiuo metu mes kviečiami nauji savanoriai Šiauliuose ir Panevėžyje, kuriems rugpjūčio 23 ir 26 dienomis nuotoliniu būdu organizuojami informaciniai renginiai, į kuriuos registracija vyksta šioje nuorodoje: https://forms.gle/QkRoHKJ4MzzLWEo58
Tuo tarpu „Savanoriai vaikams“ vadovė, psichologė Ieva Šuipė „Niekieno vaikai“ feisbuko paskyroje pasidalijo įrašu, kokias patirtis ir pamokas sutinka žmonės savanorystės kelyje.
„Viena iš temų, kurią aptariame su savanoriais mokymų metu – „Kaip padėti vaikams išgyvenant stiprius jausmus?“. Žinome, kad visi jausmai yra reikalingi žmogui ir net būtini išgyvenimui, tik problema ta, kad vaikai, augę nesaugioje aplinkoje, dažnai yra įpratę slopinti savo jausmus ir poreikius, nes rodomi jausmai dažnai sukelia suaugusiųjų žmonių atstūmimą, pyktį ar net agresiją. Užslopinti jausmai ir poreikiai niekur nedingsta – vėliau jie gali pasireikšti sudėtingu vaiko elgesiu, baimėmis, agresija sau ir aplinkiniams, net ir tam tikrais sutrikimais. Todėl suaugusiam, esančiam šalia vaiko, labai svarbu yra priimti vaiko jausmus su empatija, mokyti vaiką suprasti savo jausmus, pažinti savo jausmų pasaulį, mokytis reikšti juos tinkamu būdu. Tada ir netinkamo elgesio, agresijos pasireiškia kur kas mažiau.
Viena įsimintiniausių mūsų budėjimų istorijų – apie tris vaikučius iš krizinės situacijos šeimoje, kuriais rūpinosi savanoriai ligoninėje: tai šešiametė ir keturmetė sesutės bei jų dvimetis broliukas. Vyresnioji sesė rūpinosi savo mažuoju broliuku taip, kaip galėjo, nors nemažai jie abu ir išdykavo, o vidurinioji pirmomis dienomis buvo be galo baikšti, neprisileido nei savanorių, nei personalo, didžiąją laiko dalį slėpėsi po antklode.
Vieno budėjimo metu, slaugytojai sulašinus mergaitei vaistų, ji pradėjo garsiai ir stipriai verkti. Kaip pasakojo mūsų savanorė Kristina, pradžioje mergaitė verkė itin stipriai ir audringai, jos verksmas atrodė sumišęs su stipriu pykčiu, baime. Tačiau savanorei neišsigandus tokio mergaitės verkimo, būnant ramiai, šiltai, pasiūlius prisiglausti, mergaitės verksmas tapo vis graudesnis.
Savanorė pasisodino ją ant kelių ir ramiai, su didžiule šiluma kartojo, kad viskas gerai, kad ji gali verkti kiek reikia, visiems kartais reikia paverkti. Mergaitė verkė ilgai, savanorės marškinėliai buvo šlapi nuo ašarų, tačiau ji ramiai, daug nekalbėdama ir nesistengdama mergaitės nutildyti tiesiog laikė ją apkabinusi.
Atrodė, kad mergaitė bando išverkti visą skausmą, susikaupusį per penkerius jos gyvenimo metus. Po kurio laiko mergaitė pradėjo kūkčioti ir rimti, pradėjo švelniai kviesti mamą. Kurį laiką dar pasėdėjo ant kelių, o visiškai nurimusi, atsitraukė ir tarsi nušvito – jos veide nebeliko baimės, skausmo, pykčio. Ji nebesislėpė po antklode, o likusį vakarą su broliu ir sese šoko, dainavo, išdykavo.
Suprantame, kad tokių išsiverkimų saugiame glėbyje šiai mergaitei reikėtų dar daug, kad būtų atstatytas jos saugumas, kurio ji neturėjo turbūt nuo kūdikystės. Tačiau šis įvykis puikiai iliustruoja, kaip išsiverkimas vaikui saugiame ir empatiškame glėbyje veikia kaip terapija.
Mes, suaugę, dažnai vengiame ir net bijome vaikų ašarų galvodami, kad tai jiems pakenks, juos sutraumuos ar padarys nelaimingais. Iš tikro vaikams kenkia, jeigu mes juos atstumiame su jų neigiamais jausmais, paliekame juos vienus su savo jausmais tvarkytis, liepdami tuojau pat nurimti, neleidžiame jiems jausti to, ką jaučia. Kai tėvai ar kiti suaugę priima visus, net ir neigiamus vaiko jausmus su empatija, yra šalia, verkimas veikia terapiškai – išreiškus, išliejus visus blogus jausmus, jie išgaruoja – vaikams stipriai palengvėja. Išsiverkimo metu ženkliai sumažėja streso hormonų organizme, dėl šios priežasties vaikai po to būna labiau atsipalaidavę ir laimingi. Vaikas ne tik tampa linksmesnis, labiau patenkintas likusią dieną ar net savaitę, bet tuo pačiu jis tampa artimesnis tėvams ir daug labiau bendradarbiaujantis.“
