Diskusijas aštrina pastaruoju metu visoje Europoje iki šiol kritusi žaliavinio pieno supirkimo kaina.
Rinkos reguliavimas – rizika verslui
Ekonomistų teigimu, Lietuvoje ji pirmiausia priklauso nuo pokyčių pasaulinėse pieno produktų biržose, todėl bandymas vietos rinkoje reguliuoti žaliavos kainą turi ribotą poveikį.
Griauna mitą, kad regionuose – tik žemesnės pridėtinės vertės verslai: DI ši įmonė naudoja gaminant baldus
„Rinka, kuri yra reguliuojama, visada yra labiau rizikinga verslui, juo labiau kad žaliavų kainos keičiasi kone žaibiškai“, – sakė banko „Citadele“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Pasak jo, nors būtina saugoti pažeidžiamiausius maisto tiekimo grandinės dalyvius – ūkininkus ir gyvulininkystės bendroves, tačiau negalima ignoruoti ir pieno perdirbimo sektoriaus interesų.
Susiję straipsniai
„Pavyzdžiui, prasidėjus konfliktui Irane didelis neapibrėžtumas daugelyje šalių apėmė žemės ūkio žaliavų bei maisto gamybos rinkas. Sąnaudos keičiasi kone kasdien, todėl nesąžininga būtų apsaugoti tik vieną gamybos grandį, nes tokiu atveju nukentėtų kita“, – teigė A. Izgorodinas.
Pataria neskubėti, o stebėti
Pasak jo, šiuo metu apskritai geriausia yra palikti situaciją tokią, kokia ji yra, o gelbėti ūkininkus reikėtų tuomet, jeigu juos ištiktų labai rimtos problemos.
„Lygiai taip pat pagalbos gali prireikti ir verslui, ir kitiems maisto produktų gamintojams. Pavyzdžiui, javų augintojai būtų priversti jos prašyti, jeigu, tarkim, ypač smarkiai pabrangtų trąšos ar degalai“, – sakė A. Izgorodinas.
Anot ekonomisto, artimiausiu metu žaliavų rinkoms didelės įtakos turės geopolitiniai procesai, todėl šiuo metu apskritai geriausia būtų laukti bei stebėti situaciją ir jų, ir finansų rinkose.
„Tikėtina, kad maždaug per mėnesį paaiškės, ar Artimuosiuose Rytuose karinis konfliktas – trumpalaikis, ar karas užsitęs. Tuomet bus ir daugiau aiškumo, kokį jis poveikį padarys žaliavų kainoms“, – teigė A. Izgorodinas.
Poveikį daro situacija pasaulyje
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas pabrėžė, kad reguliavimas gali būti naudingas tik tiek, kiek stiprina ūkių atsparumą, tačiau tai neturi tapti pieno supirkimo kainų nustatymo mechanizmu.
Ekonomistas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje nuolat mažėja smulkių pieno gamintojų, tačiau didėjantys gyvulininkystės ūkiai stabilizuoja bendrą pieno gamybą.
„Manyčiau, kad ūkininkų derybinę galią su pieno perdirbimo įmonėmis labiausiai stiprintų ilgalaikės tiekimo sutartys. Tačiau svarbiausia, kad teisinis reguliavimas netaptų pieno supirkimo kainų nustatymu“, – teigė T. Povilauskas.
Pasak jo, pieno perdirbimo įmonės didžiąją dalį produkcijos eksportuoja. Jos Europos ir kitų šalių didmeninėms rinkoms tiekia žaliavinę grietinėlę, sviestą, sūrius ir kitus pramoninius pieno produktus. Pastarųjų kainos tarptautinėse rinkose ir biržinėje prekyboje svyruoja kone kasdien.
„Tuomet, kai praėjusių metų antrąjį pusmetį žaliavinių pieno produktų kainos Europoje smuko, perdirbėjai neišvengiamai turėjo mažinti ir pieno supirkimo kainas.
Jeigu šios kainos būtų reguliuojamos, tai iškreiptų rinką ir padidintų riziką tiek ūkininkams, tiek perdirbėjams“, – teigė ekonomistas.
Jis pateikė pavyzdį – kooperatyvas „Pienas LT“, pernai staiga kritus jo produkcijos pardavimo kainoms užsienyje, sumažino ir pieno supirkimo kainas savo kooperatyvo nariams. „Taigi ir patys ūkininkai mato, kas vyksta tarptautinėse rinkose“, – sakė T. Povilauskas.
Įstatymą kritikuoja daugelis
Pieno įstatymo idėja jau kurį laiką sulaukia gamintojų, perdirbėjų ir teisės ekspertų kritikos. Jų nuomone, teisinis reguliavimas nėra tinkamiausias būdas pieno sektoriaus problemoms spręsti, juo labiau kad jis sukurtų papildomą administracinę naštą.
Tuo tarpu santykius tarp gamintojų ir supirkėjų racionaliau būtų valdyti naudojantis Pieno supirkimo taisyklėmis, kurias yra paprasčiau atnaujinti, atsižvelgiant į aktualijas.
Rinkos dalyviai taip pat ragina derinti nacionalinius sprendimus su europine teise.
ES nesąžiningos prekybos praktikos direktyva numato papildomas žemės ūkio produktų tiekėjų apsaugos priemones. Todėl, anot ekspertų, Lietuvoje nereikėtų paskubomis kurti atskiro rinkos reguliavimo modelio, kuris netrukus gali apskritai nebeatitikti atnaujintos ES tvarkos.