Apie dabartinius iššūkius, ūkininkų kasdienybę ir visuomenėje vis dar gyvus stereotipus diskutavo UAB „Agrokoncernas“ komercijos direktorius Arnas Radzevičius, Šakių rajono ūkininkas Artūras Braškys bei „YouTube“ kanalo „Agrožmonės“ ir laidos „Agroreidas“ kūrėjas Darius Barakauskas.
Trąšų rinkoje – augantis neapibrėžtumas
„Agroambasadorių“ tikslas – kalbėti apie žemės ūkį ne tik profesinei auditorijai, bet ir plačiau visuomenei, parodant, kokie sprendimai, rizikos ir technologijos šiandien slypi už kasdien matomų maisto produktų.
Pavasaris, kuris nulems šiuos metus: klaidos, kainuojančios visų metų rezultatą
Pokalbis prasidėjo nuo vienos jautriausių temų – trąšų rinkos. Čia vyrauja neapibrėžtumas, kuris, pasak pašnekovų, artimiausiu metu tik didės.
Anot A. Braškio, ūkis šiam sezonui dar pasiruošęs – trąšos pirktos iš anksto, todėl pavasario darbai atlikti laiku. Vis dėlto jau dabar aišku, kad vasaros viduryje kai kurių produktų gali pradėti trūkti.
„Trąšas pirkome dar lapkritį–gruodį, todėl šiai dienai situacija gera – pavasario darbai jau padaryti. Bet liepą jau galime pajusti trūkumą“, – prognozuoja ūkininkas.
A. Radzevičius įsitikinęs: problema yra daug didesnė nei vien Lietuvos rinka. Jo teigimu, stringa pasaulinės tiekimo grandinės, sudėtingėja logistika, kyla energijos kainos, o geopolitiniai konfliktai tiesiogiai veikia trąšų gamybą.
Susiję straipsniai
Dėl šios priežasties gyvulininkystė ūkiams tampa ne tik maisto gamybos, bet ir stabilumo klausimu.
„Jeigu norime mažiau tokių sukrėtimų, Lietuvoje ir visame regione reikia aktyviau plėtoti gyvulininkystę. Kai tik stringa azoto tiekimas, iš karto pradeda reaguoti ir fosforo bei kalio sektorius ir visa transporto grandinė“, – kalbėjo A. Radzevičius.
A. Braškys atskleidė, kad jo ūkis jau dabar juda šia kryptimi. „Mūsų tikslas ateityje per dešimt metų – padidinti karvių skaičių tris kartus, kad absoliučiai visai dirbamai žemei užtektų trąšų. Mineralinių trąšų kiekius stipriai mažinsim ir daugiau tręšime organinėmis.“
Pieno protestai: problema ne tik kainose
Neseniai vykę ūkininkų protestai atskleidė, kad pieno sektoriaus problemos yra kur kas platesnės nei vien supirkimo kainos.
Laidos „Agroreidas“ kūrėjo D. Barakausko teigimu, ūkininkų nepasitenkinimą kelia ne tik globalūs kainų svyravimai, bet ir augantis reguliavimas.
„Protestas buvo ne tiek dėl pačios pieno kainos, kiek dėl žaliojo kurso, ribojimų ir įvairių politinių reguliavimų. Ūkininkai nori tiesiog galėti dirbti.“
Tuo tarpu A. Braškio požiūriu, bene didžiausia problema – disbalansas tarp ūkininkų ir perdirbėjų. „Perdirbėjai pasiskaičiuoja, kiek jiems reikia uždirbti, ir tada muša kainą ūkininkui. Ar ūkininkui lieka pliusas, ar minusas – niekam neįdomu“, – sakė ūkininkas.
A. Radzevičius priminė, kad situacija žemės ūkyje nėra vien juoda ar balta – ji priklauso nuo ilgų ekonominių ciklų, kuriuose keičiasi tiek vartojimas, tiek kaštai, tiek spaudimas ūkiams prisitaikyti.
Jo teigimu, lyginimas su laikotarpiu prieš penkiolika ar dvidešimt metų nėra tikslus, nes pasikeitė visa ekonominė aplinka. „Dabar poreikiai visai kiti. Po COVID pandemijos infliacija buvo milžiniška. Tuos pinigus vis tiek reikia uždirbti.“
Vis dėlto, pieno sektorius Europoje dažnai vertinamas per ilgesnį laikotarpį, o ne pagal mėnesio svyravimus: tik taip atsiskleidžia, kaip veikia rinka.
Daržovių ūkiai ir milijoninės investicijos
Kalbėdami apie ūkių diversifikaciją, pašnekovai palietė ir daržovių sektorių. Jis iš šalies dažnai atrodo itin pelningas. Vis dėlto, net ir vienas sprendimas čia gali reikšti kelių milijonų investiciją.
D. Barakauskas pateikė konkretų pavyzdį Kėdainių rajone: čia turėjo progą apžiūrėti svogūnų ir bulvių ūkį.
„Ūkininkas turi apie 40 hektarų svogūnų. Prižiūrint tokį ūkį, reikia specialaus savaeigio purkštuvo. Bet kad jis atsipirktų, reikia bent 200 hektarų svogūnų. Priešingu atveju kaštai per dideli. Ūkininkas norėtų kooperuotis su kitais augintojais, bet svogūnų augintojų tiesiog nėra“, – apgailestavo jis.
„Daugelyje šiuolaikinių daržovių ūkių rankų darbo beveik nebelikę – visus procesus perima technika: kombainai, automatizuotos sistemos ir specializuota įranga.“ – sakė A. Braškys.
Laidos dalyviai akcentavo – žmonės mato galutinę produkcijos kainą, bet nemato, kiek kainuoja technika, rūšiavimo linijos, sandėliavimas.
Būtent tokia technologinė priklausomybė ir ekonomikos reikalavimai lemia, kad smulkesniems ūkiams investicijų slenkstis išlieka itin aukštas.
Agroreidas: kodėl žmonėms įdomus tikras ūkininkų gyvenimas?
Žemės ūkio tematika pastaruoju metu išsiveržė iš profesinių ribų – ji tampa turiniu, kurį seka ne tik ūkininkai, bet ir miestų gyventojai.
Tai išryškėjo ir pokalbyje apie D. Barakausko kuriamą „Agroreido“ kanalą – projektą, kuris per kelerius metus iš nišinės auditorijos tapo plačiai atpažįstamu visoje Lietuvoje.
Jis atskleidė, kad daug žiūrovų yra iš didžiųjų miestų: jiems žemės ūkis dažnai atrodo tolimas, bet kartu kelia smalsumą. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – būtent ten, anot jo, ir susitelkia didžioji dalis žiūrovų.
„Labai netikėtose vietose žmonės prieina ir sako: „Žiūrime jūsų laidas“, – džiaugėsi jis.
Jo teigimu, žmones traukia ne išblizgintas turinys, o realybė.
„Jeigu technika klimpo – rodome. Jeigu nepasisekė – sakome, kad nepasisekė. Nėra išlaižyto turinio“, – sakė D. Barakauskas.
Būtent tai, anot jo, miestų auditorijai ir įdomu – tikri procesai, rizika, sprendimai ir kasdienybė, kurios dauguma nemato.
IT žinios būtinos net traktoriaus operatoriui
Šiuolaikinis žemės ūkis žengia koja kojon su mokslu. „Dabar traktoriaus operatoriui nebeužtenka vien mokėti vairuoti techniką. Ūkyje žmogų turime išmokyti ne tik dirbti su technika, bet ir naudotis programėlėmis“, – sakė D. Barakauskas.
„Pamenu vienos naujos sėjamosios pristatymą. Inžinieriai sakė, kad didžiausias iššūkis buvo ne pati technika, o operatoriaus darbas su iPad’u, kuriuo valdoma visa sistema“, – pasakojo jis.
A. Radzevičius pabrėžė, kad didžiausi pokyčiai vyksta ne tik technikoje. „Daugelis technologijas vis dar sieja su traktoriais ar palydovais. Bet didžiausi pokyčiai vyksta programinėje įrangoje, genetikoje ir dirbtinio intelekto sprendimuose“, – kalbėjo jis.
Eksperto teigimu, ūkiuose jau naudojami algoritmai, kurie rekomenduoja trąšų normas, o kai kurios augalų veislės kuriamos pasitelkiant dirbtinį intelektą.
Tai rodo, kad žemės ūkio pažanga šiandien vyksta ne vien laukuose – ji kuriama duomenyse, bandymuose, genetikoje, programinėje įrangoje ir ūkių gebėjime greitai priimti sprendimus.
Siūlo 3 tūkst. eurų atlyginimą, bet darbuotojų neranda
Nepaisant modernios technikos, jaučiama opi sektoriaus problema – specialistų trūkumas.
„Realus pavyzdys iš Skuodo: ūkininkas siūlo apie 3 tūkst. eurų į rankas operatoriui, bet vis tiek neranda žmogaus. Važiuoji aplink – tuščios sodybos, nieko nėra. Nėra žmonių“, – sakė D. Barakauskas, akcentuodamas, kad tai jau ne vien atlygio klausimas.
„Augalininkystėje jaunų žmonių dar atsiranda, bet labai daug kas priklauso nuo regiono. Tuo tarpu mieste žmonės net nežino, kad tokios darbo vietos apskritai egzistuoja“, – sakė A. Braškys.
Pastaruoju metu žemės ūkyje ypač trūksta agronomų, inžinierių bei robotikos ir fermų automatizavimo specialistų – nors būtent šių pozicijų vaidmuo, sektoriui tampant vis labiau technologiniam, tik didėja.
Senas ūkininko įvaizdis neatitinka realybės
Diskusijos dalyviai sutiko, kad visuomenėje vis dar gyvas pasenęs ūkininko įvaizdis.
„Anksčiau fermose vaikščiodavai per purvą. Dabar situacija visai kita: moderniame ūkyje saugu praeiti net su baltais batais“, – juokavo A. Braškys.
Anot D. Barakausko, žmonės vis dar turi tradicinį ūkininko vaizdinį. „Žmonės vis dar įsivaizduoja jį su šakėmis ar purviną darbą. Realybėje tai yra visiškai kitas lygis – modernūs ūkiai, technologijos, dideli sprendimai ir verslas, kuris veikia kaip moderni įmonė.“
A. Radzevičius pabrėžė, kad, kalbant apie ūkio techniką, dalis visuomenės galvoja tik apie gražią pusę, nesusimąsto apie tikrus iššūkius. „Žmonės mato traktorius, bet nemato investicijų, skolų ir rizikos. Jeigu nestumsi į priekį – tiesiog neišgyvensi“, – sakė jis.
Pašnekovų teigimu, būtent todėl ūkininkai vis aktyviau patys rodo savo kasdienybę socialiniuose tinkluose. „Agroambasadorių šiandien gausu „Instagrame“. Žmonės patys rodo savo darbus, techniką, kasdienybę. Tai geriausiai griauna senus stereotipus“, – įsitikinęs D. Barakauskas.
Pasak pašnekovų, ūkiuose dabar daugiau technologijų nei bet kada anksčiau, tačiau žemės ūkis išlieka jautrus tam, ko kontroliuoti neįmanoma – geopolitikai, rinkoms ir orams.
Todėl šiandien žemės ūkis nebėra tik gamyba laukuose. Tai technologijų, rizikos valdymo, investicijų ir žmonių sprendimų verslas, kurį visuomenė dar tik pradeda pažinti.