Jei sprendimas buvo neteisingas, galimybės atsukti laiką atgal nėra. Todėl vis daugiau ūkininkų ieško ne stebuklingų produktų ar „sėkmės receptų“, o patikimų duomenų, leidžiančių sumažinti riziką.
Kodėl ūkininkams nebeužtenka vien asmeninės patirties ir kaip tyrimai padeda išvengti brangiai kainuojančių klaidų, „Agroambasadoriai“ laidoje diskutavo Kelmės rajono ūkininkas Ričardas Vaičiulis ir „Agrokoncerno“ komercijos direktorius Arnas Radzevičius.
Pašnekovų teigimu, šiandien vienas didžiausių konkurencinių pranašumų yra gebėjimas mokytis ne tik iš savo, bet ir iš šimtų kitų bandymų.
„Agroambasadoriai“: kodėl sėkmė ūkyje prasideda nuo tyrimų, o ne nuo sėkmės?
Vienas sezonas ūkyje ir tūkstantis sezonų tyrimų lauke
A. Radzevičius sako, kad ūkininko sprendimai dažnai remiasi labai ribotu duomenų kiekiu – tiesiog dėl to, kaip veikia pats žemės ūkio ciklas.
„Jeigu ūkyje naudoji vieną technologiją ir augini vieną veislę, per sezoną turi vienų metų patirtį. Padarei vieną sprendimą, sulaukei vieno rezultato ir viskas. Tuo tarpu pernai „Agrokoncerno“ tyrimų centre turėjome 1111 variantų. Kitaip tariant, turime tūkstančio šimto vienuolikos metų patirtį per metus. Kai matai tiek skirtingų variantų, labai aiškiai pradedi suprasti, kas veikia, o kas neveikia“, – sako A. Radzevičius.
Jis įsitikinęs, kad būtent tai leidžia gerokai greičiau atsisakyti neveiksmingų sprendimų.
Susiję straipsniai
„Apie 80 proc. visų variantų neduoda rimtesnio žingsnio į priekį. Lieka tie 20 proc., kurie iš tikrųjų kuria vertę. Juos vėliau ir komunikuojame ūkininkams. Parodome: štai padarėme taip, gavome tokį rezultatą ir matome, kad tai veikia geriau nei kiti variantai.“ R. Vaičiulis pripažįsta, kad net ir ilgus metus dirbant žemę ateina momentas, kai vien savo patirties nebeužtenka.
„Pats ūkininkauju, pats dirbu visus darbus. Dirbi žemę, prižiūri techniką, rūpiniesi ūkiu ir kartais tiesiog nespėji visur nuvažiuoti, visko išgirsti ar į seminarus patekti.Tada ateina riba, kai reikia kažko pasiklausti. Kai tavo žinių bagažas kuriam laikui sustoja, turi ieškoti žmonių, kurie gali parodyti, kas vyksta toliau.“
Ūkininkai vis dar brangiai moka už eksperimentus
Nors dauguma žemdirbių supranta žinių vertę, praktikoje nemažai sprendimų vis dar priimama remiantis pavienėmis rekomendacijomis, reklaminiais pažadais ar kitų ūkių pavyzdžiais.
Tačiau tai, kas pasiteisino viename regione ar vienais metais, nebūtinai veiks kitur.
„Rinka labai spalvinga. Nuolat girdime argumentus, kad kažkoks produktas puikiai pasiteisino Vokietijoje, Čekijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje. Tačiau kai pradedi važiuoti per tas šalis, pamatai, kaip stipriai skiriasi klimatas, dirvožemis ir auginimo sąlygos. Vienoje vietoje dominuoja gyvulininkystė, kitoje – sodai, dar kitur visai kitoks šalnų režimas. Todėl aklai perkelti vienoje vietoje gautą rezultatą į Lietuvą nėra taip paprasta“, – aiškina A. Radzevičius.
Jo teigimu, didžiausia problema ta, kad eksperimentų kaina dažniausiai gula ant ūkininko pečių.
„Kartais bandymai vyksta klientų laukuose ir rizikuojama tūkstančiais hektarų. Gal pasėlis nežus, bet klausimas kitas – kodėl šiandien negauti papildomų šimto, dviejų šimtų ar trijų šimtų kilogramų iš hektaro, jeigu yra sprendimai, kurie jau buvo patikrinti ir veikia?“ Kaip pabrėžia A. Radzevičius, ūkininkui nebūtina pačiam kartoti šimtų skirtingų bandymų.
Tyrimų tikslas – iš daugybės variantų atrinkti tuos, kurie Lietuvos sąlygomis duoda didžiausią naudą.
Brangiausios klaidos dažnai lieka nematomos
Kalbėdami apie nuostolius, abu pašnekovai pabrėžia vieną paradoksą – ūkininkas ne visada gali tiksliai apskaičiuoti, kiek jam kainavo neteisingas sprendimas.
„Dabar turi lauką ir, tarkim, kažką nudeginai. Jau net nepamatuosi, ar netekai dviejų šimtų, trijų šimtų ar penkių šimtų kilogramų kviečių iš hektaro. Kai sudaugini, gaunasi išties dideli pinigai. O paskui gal panaudojai dar kitus produktus ir situaciją kažkiek išgelbėjai. Tai kiek iš tikrųjų praradai, taip ir nebesužinosi“, – sako R. Vaičiulis.
Ūkininkas pastebi, kad dėl šios priežasties dalis klaidų atrodo mažesnės nei yra iš tikrųjų.
„Ūkio lygmeniu galima prisidirbti labai rimtų reikalų. Blogiausia, kad dažnai net neturi kontrolės, su kuo galėtum palyginti rezultatą. Nepasilikai kontrolinio varianto, nepasvėrei, nepamatavai ir nebesužinosi, kiek tiksliai kainavo vienas ar kitas sprendimas.“ A. Radzevičius sako, kad būtent čia tyrimai suteikia didžiausią naudą.
„Visada matai ne tik tai, kas pakenkė pasėliui. Dažnai matai ir tai, ko negavai. Vieną kartą per metus paimi pinigus ir tada labai aiškiai supranti, kiek verti buvo tavo sprendimai. Todėl mes ir ieškome ne gražių teorijų, o būdų, kaip pagerinti galutinį rezultatą.“
Kodėl pigiausias sprendimas dažnai tampa brangiausiu?
Viena dažniausių klaidų, su kuria susiduria ūkininkai, yra bandymas sutaupyti neįvertinus visų aplinkybių. R. Vaičiulio teigimu, kartais skirtumai tarp produktų iš pirmo žvilgsnio atrodo nedideli, tačiau praktikoje jie gali turėti didelės reikšmės.
„Yra originalūs produktai ir yra jų kopijos. Dažnai visi sako, kad veikia vienodai. Taip, veikia. Bet reikia prisiminti, kad ne visada turi tas pačias papildomas medžiagas, kurios apsaugo augalą nuo streso ar pažeidimų. Kai pataupai, po to jau būni sutaupęs.“ Vis dėlto A. Radzevičius pabrėžia, kad problema slypi ne kainoje.
T. Bauro nuotr.
„Geras produktas gali būti pigus. Tikrai nereikia bijoti pigaus produkto. Klausimas visada turi būti ne kiek kainuoja, o kokią vertę sukuria.“
Todėl tyrimų metu vertinamas ne tik biologinis efektas, bet ir ekonominis rezultatas.
„Mes ieškome, kas geriausiai generuoja eurą. Jeigu investuotas euras į hektarą neparneša papildomų dviejų eurų, tokio sprendimo net neįtraukiame į rekomendacijas. Mums svarbu, kad investicija atsipirktų ir sukurtų realią naudą ūkininkui.“ Kiekvienas laukas unikalus: vieno recepto nėra Nors žemdirbiai dažnai ieško universalių sprendimų, pašnekovai pabrėžia, kad žemės ūkyje jų praktiškai nėra. Net tame pačiame sezone skirtingi Lietuvos regionai gali susidurti su visiškai priešingais iššūkiais.
„Šį pavasarį visa Lietuva jau kalbėjo, kad sausa ir reikia lietaus. Tuo metu pietinėje Lietuvos dalyje pradėjo lyti. Pietų ir Rytų Lietuva gavo kritulių, o šiauriečiai ir toliau sakė, kad nieko negavo. Tuo metu pietiečiai jau kalbėjo: užsukit kranus, per daug mums čia bėga“, – pasakoja A. Radzevičius.
Jo teigimu, net kelių šimtų metrų aukščio skirtumas virš jūros lygio gali pakeisti augalų vystymąsi, žydėjimo laiką ir reakciją į šalnas. „Labai retai žmonės pagalvoja, kad regionai egzistuoja skirtingai. Kartais viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad visam Lietuvos žemės ūkiui blogai arba visam gerai.
Realybėje viename regione gali būti vieni sunkiausių metų, o kitame – vieni geriausių istorinių derlių.“ R. Vaičiulis pabrėžia, kad dėl to ūkininkui svarbiausia išlikti smalsiam ir nuolat mokytis.
„Jeigu nori viską daryti pats, be žinių neišsiversi. Reikia domėtis, klausinėti, kalbėtis su kitais žmonėmis. Dažnai iš ginčų ir patarimų gimsta labai geri sprendimai.“
Didžiausia tyrimų vertė, anot pašnekovų, atsiskleidžia ten, kur ūkininkui reikia priimti sprendimus ribotame laiko lange, be galimybės pasitaisyti. Jie nepanaikina rizikos žemės ūkyje, tačiau leidžia ją mažinti – sprendimus grįsti ne nuojauta ar pavieniais bandymais, o sukauptais ir palygintais duomenimis. Žemės ūkyje, kur kiekvienas sezonas turi tik vieną bandymą, tai dažnai tampa skirtumu tarp vidutinio ir gero rezultato.