Jūratė Kuktienė: „Kita moteris norėtų žiedo, o man reikia traktoriaus“

Pirmoji projekto herojė – Jūratė Kuktienė, kurios istorija griauna vis dar gajų stereotipą, kad ūkininkavimas yra išskirtinai vyrų pasaulis. Į kaimą ji atvyko iš miesto, neskyrė kviečių nuo miežių, o savęs prie traktoriaus vairo neįsivaizdavo net drąsiausiose svajonėse. Šiandien Jūratė kartu su šeima rūpinasi maždaug 300 hektarų ūkiu. Ūkininke ji netapo per vieną dieną – šis vaidmuo atėjo nepastebimai, per bendrus darbus, atsakomybę už šeimą ir suvokimą, kad be jos rankų bei sprendimų ūkis negali judėti pirmyn.

Jūratė neslepia – gyvenimo kaime ji neplanavo. Ištekėjusi persikėlė ten, kur norėjo gyventi jos vyras. Jauna šeima kūrė namus, augino vaikus ir stengėsi pasirūpinti, kad ant stalo nieko netrūktų.

Pašnekovė dabar su šypsena prisimena vakarą, kai susivėlinęs vyras grįžo ne vienas. „Vieną vakarą vyras negrįžta, negrįžta, o paskui pareina vedinas karve. Atsirado karvė, vadinasi, reikia šieno, grūdų. Taip po truputį ir prasidėjo mūsų ūkis“, – prisimena Jūratė.

Vėliau ūkyje apsigyveno paršeliai ir paukščiai, pradėti auginti javai. Ūkiui padidėjus 15 hektarų žemės, veikla pamažu plėtėsi. Reikėjo ne tik užsiauginti maisto, bet ir užsidirbti, todėl šeima pradėjo auginti cukrinius runkelius, vėliau – daržoves.

Iš pradžių, kol ūkis buvo nedidelis, pagrindinius ūkio darbus atlikdavo Jūratės vyras. Dieną jis dirbo samdomą darbą, o į laukus išvažiuodavo vakarais, naktimis arba anksti ryte. Jūratė visada buvo šalia ir padėdavo, tačiau savęs ūkininke dar nevadino. Lūžis įvyko, kai mokytis išvyko tėvui laukuose padėdavęs vyriausias sūnus.

„Sūnus man sako: „Mama, aš jau išeinu į mokslus. O kas tėvui padės arti? Sėsk į traktorių“ Na gerai, atsisėdau į tą „Belarusą“, nors beveik nieko nemokėjau“, – pasakoja ūkininkė.

Pirmoji pažintis su traktoriumi nebuvo lengva. „Žiūrint iš šalies atrodė, kad vyrams vairuojant technika vaga važiuoja pati, nereikia jokių pastangų. Tačiau pačiai atsisėdus prie vairo traktorius vis krypo į šoną. Laikau įsikibus vairą, bet jis vis lipa iš vagų, daryk, ką nori“, – pirmus bandymus arti laukus prisimena Jūratė.

Likusi viena ji pradėjo kitaip vertinti ir techniką, baimę greitai pakeitė smalsumas.

Atvykusi į kaimą Jūratė nepažinojo grūdinių kultūrų – visi augalai jai atrodė tiesiog grūdai. Tačiau ūkininkavimas tapo nuolatiniu mokymusi. Ji pradėjo domėtis, kaip prižiūrėti pasėlius, kokias priemones ir kada naudoti, ką verta auginti bei kaip iš turimos žemės gauti daugiau naudos. „Pradėjau galvoti, ką auginti ir kaip auginti, daugiau domėtis. Matyt, vyras pamatė, kad galiu ir moku, todėl sprendimus pamažu paliko man. Tačiau darbus mes ir dabar dalijamės“, – pabrėžia Jūratė.

Viena svarbesnių jos idėjų buvo pradėti auginti daugiau daržovių, kad šeima turėtų papildomų pajamų. Sutuoktiniai svarbesnius klausimus iki šiol aptaria kartu, tačiau kasdienė ūkio kryptis ir daugelis sprendimų šiandien patikėti Jūratei.

Paklausta, ko labiau norėtų – papuošalo ar traktoriaus, Jūratė ilgai nesvarstytų. „Kita moteris gal sakytų: kam tau tas traktorius, gal geriau žiedas ar grandinėlė? O man reikia traktoriaus. Man patinka technika“, – šypsosi ūkininkė.

Jos darbo diena gali prasidėti ryte sandėlyje, kur reikia pasikrauti, sureguliuoti ir darbui paruošti techniką, o baigtis tik atėjus vakarienės laikui. Per patį darbymetį pietus į laukus iš kavinės atveža vyras, o Jūratė iš traktoriaus išlipa tik baigus suplanuotus dienos darbus.

„Dabar man traktorius ir visas šitas darbas yra tarsi meditacija. Jūs neįsivaizduojate, koks jausmas išvažiuoti į lauką, kai prieš akis atsiveria beribė erdvė. Vakarėjant laukuose galima stebėti saulėlydį, techniką sekančius paukščius. Važiuodama kartais dainuoju – man taip gera. Man patinka būti vienai, girdėti savo mintis ir stebėti aplink besikeičiančią gamtą. Žemės kvapas, kylantys garai ir besikeičiantis kraštovaizdis man atstoja poilsį. Tai romantika“, – pasakoja ji.

Jaunystėje Jūratė buvo miestietė, įpratusi visada būti pasitempusi ir avėti aukštakulnius. Mintis, kad vieną dieną ji taps ūkininke, tuomet būtų skambėjusi neįtikėtinai, tačiau dabar vyro pasiūlymas persikelti į miestą jos nesudomintų.

„Man kažkada vyras jau sakė: jeigu nori, galime eiti į miestą. Ne, sakau, aš tikrai į miestą nenoriu. Neturėčiau ten ką veikti – čia yra mano gyvenimas ir nieko nenorėčiau keisti“, – užtikrinta Jūratė. Ūkininkė atvirauja, kad gyvenant kaime niekur nedingo noras būti pasitempusiai, tik aukštakulnius dažnai pakeičia darbui tinkami batai.

Ūkis – tik viena Jūratės gyvenimo dalis. Užaugus vaikams, ji daug dėmesio skiria namams ir jų jaukumui. „Čia yra mano karalystė, čia yra mano namai. Man norisi, kad jie kvepėtų pyragais ir skaniu maistu, kad būtų švaru ir gražu. Noriu, kad visiems būtų gera čia grįžti“, – sako moteris. Ji pati kuria ir puoselėja ir didelę dalį namų lauko aplinkos – prižiūri augalus, persodina gėles ir stebi, kur jos geriausiai auga. Šie darbai Jūratei teikia malonumą, tai nėra varginanti pareiga.

Jūratė pabrėžia, kad šiuolaikiniame ūkyje šalia geros technikos labai svarbu turėti ir žmonių, kuriais galima pasitikėti. Ūkininkė vertina bendradarbiavimą su UAB „Agrokoncernas“, domisi Inovacijų ir tyrimų centro „AgroITC“ atliekamais tyrimais, seka kuo dalijasi komercijos direktorius Arnas Radzevičius, džiaugiasi įmonės agronomo-konsultanto Lino Macijausko pagalba.

„Linas paskambina ir klausia: „Jūrate, ar tu jau viską padarei?“ Jeigu reikia purkšti, primena neskubėti, palaukti, kol nebus taip karšta. Jis neapsiriboja produktų pasiūlymu, domisi, ar darbai atlikti laiku, primena svarbius terminus, ūkininkas nelieka vienas. Man labai patinka, kad taip rūpinasi“, – bendradarbiavimu su įmone „Agrokoncernas“ džiaugiasi ūkininkė.

Rūpestį ir ilgalaikę partnerystę Jūratės šeima jaučia ir naudodamasi UAB „Agrokoncernas“ „Žemynos“ klubo teikiamomis naudomis – pernai sukauptus agrolitus šeima iškeitė į poilsį sanatorijoje „Gradiali“.

Žemės ūkyje netrūksta stiprių, darbščių ir įkvepiančių moterų, kurių pasiekimai verti būti pastebėti. Kartu su projekto „Moterys agroversle“ partneriu „RIBAS Jewellery“ kiekvienai projekto herojei skiriame simbolinį dėmesį. Jūratei įteiktas papuošalas – padėka už jos drąsą, profesionalumą ir kuriamus pokyčius žemės ūkyje.

Projektą „Moterys agroversle“ pristato „Žemynos klubas“ – „Agrokoncerno“ klientams ūkininkams skirta lojalumo programa. Jos nariai už įsigytas prekes kaupia agrolitus, kuriuos gali iškeisti į dovanas sau, šeimai ar komandai – nuo praktiškų sprendimų ir išskirtinių patirčių iki „RIBAS Jewellery“ papuošalų.