„Vakare sakydavau – nebegaliu, o ryte vėl degdavo akys“: moters kelias į robotizuotą ūkį

Viena projekto herojų – Jolita Gabrinovičiūtė, Švenčionių rajone sukūrusi modernų robotizuotą pieno ūkį. Šeimos ūkininkavimo tradicijas, užsienyje sukauptą patirtį ir šiuolaikines technologijas ji sujungė įgyvendindama ilgai brandintą savo svajonę.

Jolita neslepia pasirinkusi kelią, apie kurį anksčiau nė nebūtų pagalvojusi: šiandien moteris valdo technologinius procesus, vadovauja komandai, rūpinasi finansais ir kasdien priima sprendimus versle, kurio rezultatai priklauso ne tik nuo žmogaus pastangų, bet ir nuo oro sąlygų bei pasaulinių rinkų.

Būna vakarų, kai atrodo, kad jėgų nebeliko, tačiau ryte Jolita vėl keliasi, šypsosi ir tęsia pradėtą darbą – kuria ir augina vieną sudėtingiausių bei didžiausios atsakomybės reikalaujančių agroverslo sričių.

Liepos mėnesį visuomenei pristatytas Jolitos Gabrinovičiūtės robotizuotas pieno ūkis – ne vien technologinis projektas. Tai ilgus metus brandinta Jolitos svajonė ir jos ryžto imtis didžiulės atsakomybės rezultatas.

Jolitos gyvenimas, darbas ir visos svarbiausios atsakomybės yra Lietuvoje. Kai darbai ūkyje leidžia, ji trumpam išvyksta į Romą pailsėti ir pasisemti įkvėpimo. „Mano širdis visą laiką yra čia. Tačiau su mielu noru keliauju į Romą, nes ten atsigaunu, leidžiu sau trumpam atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir pasisemti naujos energijos“, – pasakoja Jolita. Kelionės į Italiją jai suteikė ne tik poilsio, bet ir naują požiūrį į maistą bei jo kilmę. Čia Jolita dar aiškiau pamatė, kiek daug reikšmės turi ne tik galutinis produktas, bet ir visas jo kelias iki vartotojo. „Maisto kokybė man seniai rūpėjo. Italijoje supratau tikrąjį maisto kelią – kad visada pirmiausia yra žmogus“, – mintimis dalijasi Jolita.

Pasak jos, visuomenė dar ne visada supranta, kiek darbo reikia vienam kasdieniam produktui sukurti. „Pieno ūkis yra be proto sunkus ir be proto atsakingas procesas. Lietuvoje jis dar labai nepakankamai įvertinamas, nors mes sukuriame produktą, kuriam nėra lygių, – pieną“, – sako ji ir vėliau atskleidžia savo svajonę – šviesti jaunimą ir pakviesti į pieno kelio edukacines programas.

Jolitos ryšys su žemės ūkiu prasidėjo šeimoje. Ūkininkavimo patirtį ji perėmė iš tėvų, tačiau šeimos tradicijos jai netapo priežastimi viską daryti taip pat, kaip darė tėvai. „Visa istorija atėjo iš mano šeimos. Vėliau, žingsnis po žingsnio, kūrėsi kitas ūkis. Šiemet atidarėme naują robotizuotą fermą. Šį šiuolaikinį gyvulių laikymo būdą ir fermos modelį pamačiau Olandijoje, kur viena moteris susitvarkė su visos fermos valdymu. Svajonę turėti robotizuotą ūkį turėjau jau seniai, bet iki jos įgyvendinimo teko labai daug dirbti“, – prisimena ūkininkė.

Šiandien panašus modelis veikia ir Jolitos ūkyje. Vienas darbuotojas ryte gali patikrinti sistemas, įvertinti gyvulių būklę ir stebėti procesus, kurių didelė dalis valdoma naudojantis išmaniosiomis programomis. Jolita prisipažįsta, kad visai nesiilgi įprastos fermos ir džiaugiasi dabar tarp karvių tvyrančia taika ir ramybe.

Robotizuotoje fermoje keičiasi ir žmogaus santykis su gyvuliu. Karvės pačios pasirenka, kada nori ėsti, ilsėtis ar būti melžiamos, o technologijos padeda stebėti jų būklę ir laiku pastebėti pokyčius.

„Mes dabar esame jų stebėtojai. Todėl jos tokios ramios, karvės gyvena savo ritmu, žmogus tik pagalbininkas. Nebėra ir fizinių ar rutininių darbų, kai žmogus turi ateiti ketvirtą valandą ryto. Dabar procesai nustatomi ir valdomi programomis. Žinoma, žmogaus vis tiek reikia – kontroliuoti, stebėti, tačiau galime daugiau laiko skirti gyvulių gerovei“, – aiškina ūkininkė.

Jolita didžiausią pokytį pastebi gyvulių elgsenoje. „Labiausiai džiaugiuosi galvijų ramybe. Nebėra chaoso. Anksčiau jas reikėdavo kelti ir varyti melžti, o dabar jos juda savo eiga, gyvena savo ritmu“, – sako Jolita.

Karvėms čia įrengtos atskiros poilsio, maitinimosi, melžimo ir net masažo erdvės. Pasak ūkininkės, gyvulių poreikiai stebimi iki smulkiausių detalių – net jų skanėstai parenkami pagal tai, ką jos mėgsta. Savo su komanda ir šeima sukurtą aplinką Jolita šypsodamasi vadina „karvyčių rojumi“.

Agroverslas, ypač gyvulininkystė, visuomenėje vis dar dažnai laikomas vyriška sritimi. Jis siejamas su sunkia technika, fiziniu darbu, didelėmis investicijomis ir atsakomybe už procesus, kurie nesustoja nei savaitgaliais, nei per šventes.

Tačiau Jolitos istorija rodo, kad šiuolaikiniame ūkyje svarbiausia ne fizinė jėga ar ištvermė. Reikia psichologinio atsparumo, gebėjimo priimti sprendimus, vadovauti komandai ir nepasiduoti tuomet, kai projektas atrodo per sudėtingas.

„Pasitaiko momentų, kai vyrai galbūt tiesiog palūžtų. Buvo vakarų, kai pati sakiau, kad labai sunku. Kad nebegaliu daugiau, nebėra manęs. Tačiau ryte prabundi, saulė šviečia, įsijungi meditaciją, ir vėl galvoji, kaip gražu, vėl akys dega. Ir aš džiaugiuosi tuo, ką aš kuriu“, – apie ryžtą išbandančias akimirkas atvirauja pašnekovė.

Moteris pabrėžia, kad pastatyti modernią fermą – tik pirmasis žingsnis. Kur kas didesnis iššūkis yra užtikrinti, kad ji sėkmingai veiktų ilgą laiką. „Pastatyti dar nereiškia išlaikyti. Dabar svarbiausia suvaldyti vykstantį procesą, o apie plėtrą ir ateities perspektyvas galvosiu vėliau“, – atsargiai apie ateitį kalba Jolita.

Vienas pagrindinių robotizacijos tikslų buvo pakeisti jaunosios kartos požiūrį į žemės ūkį. „Mano tikslas buvo, kad ūkis taptų patrauklus jauniems žmonėms ir jaunajai kartai, kad būtų įdomu. Prieš tai procesai buvo sudėtingi“, – sako ji.

Šiuolaikiniame pieno ūkyje vis svarbesni tampa gebėjimai programuoti, analizuoti duomenis, stebėti gyvulių sveikatos rodiklius ir ieškoti sprendimų, galinčių pagerinti jų savijautą. Tai jau nėra vien sunkus fizinis darbas – tai technologijų, vadybos, biologijos ir atsakomybės reikalaujanti veikla.

Jolitos veikla neapsiriboja šeimos ūkiu. Ji kasmet dalyvauja Tarptautinės pienininkystės federacijos pasauliniame kongrese, kuriame susitinka pieno sektoriaus atstovai iš įvairių pasaulio šalių. „Kongrese dalyvauja žmonės iš viso pasaulio. Paskutinį kartą jis vyko Santjage, Čilėje, ir ten buvo atstovų iš 54 šalių. Tokių renginių metu susipažįsti su žmonėmis, pasisemi kitų kultūrų patirties, todėl kiekvienais metais laukiu šio renginio, šiemet jis vyks Naujojoje Zelandijoje“, – pasakoja pašnekovė.

Tarptautinėje bendruomenėje Jolitą jau atpažįsta kaip Lietuvos atstovę. „Visi jau žino: Jolita – Lietuva. Noriu parodyti, kad Lietuvoje taip pat yra pieno ūkių ir kad mes taip pat esame modernūs. Lietuva turi savo tradicijas, kitos šalys – savo, todėl turime stengtis padaryti geriausia, ką galime pagal savo galimybes“, – sako ūkininkė.

Kalbėdama apie agroverslą Jolita jo neromantizuoja. Pieno ūkis priklauso nuo pasaulinių rinkų, žaliavų kainų, oro sąlygų, pašarų kokybės ir daugybės kitų aplinkybių, kurių ūkininkas negali kontroliuoti. „Tai beprotiškai sunkus ir atsakingas procesas, kuris Lietuvoje dar nėra tinkamai įvertinamas“, – sako ji.

Jolita pripažįsta pasirinkusi bene sudėtingiausią įmanomą profesinį kelią. „Kažkada nebūčiau pagalvojusi, kad pasirinksiu tokį kelią. Agroverslas yra vienas sudėtingiausių, o pieno verslas – ypač jautrus. Esame priklausomi ne tik nuo pasaulinių rinkų, bet ir nuo oro. Kai lyja, negalime įvažiuoti į laukus, o karvėms vis tiek reikia maisto“, – pasakoja moteris.

Jos pačios istorija gali tapti pavyzdžiu ir jaunoms moterims, kurios abejoja, ar galėtų rinktis žemės ūkį, technologijas ar vadovavimą dideliam verslui.

Vertiname moterų pasiekimus agroversle ir džiaugiamės, kad turime išskirtinių, savo darbu, ryžtu ir idėjomis pokytį kuriančių moterų. Jų pergalės vertos būti pastebėtos – tiek dideli profesiniai pasiekimai, tiek asmeniškai svarbios akimirkos ar maži kasdieniai laimėjimai.

Žemės ūkyje deimantus atrandame kartu su kiekvienai laidos herojai dovaną įsteigusiu partneriu „RIBAS Jewellery“.

Projektą „Moterys agroversle“ dovanoja ūkininkams skirtas „Žemynos klubas“ – „Agrokoncerno“ klientų lojalumo programa, kurioje kaupiamus agrolitus galima iškeisti į dovanas sau ar artimiesiems: „RIBAS Jewellery“ papuošalus, grilius, įrankius, vejos robotus, bilietus į renginius „Žalgirio“ arenoje ir daugelį kitų. „Žemynos klubas“ – tai vieta, kurioje galima išsirinkti dėmesį sau arba brangiam žmogui.