Didėjanti minimali mėnesinė alga (MMA), pensijos ir socialinės išmokos, atrodo, jau turėjo sumažinti skurdo mastą Lietuvoje, tačiau paramos organizacijų duomenys rodo, kad realybė kur kas sudėtingesnė.

Brangstant maistui, būstui ir šildymui, daliai gyventojų augančios pajamos tampa tik bandymu pasivyti kainas.

Apie tai, kaip keičiasi skurdo situacija Lietuvoje, su kokiais iššūkiais susiduriama ir kokių sprendimų reikėtų, kad situacija pasikeistų, naujienų portalas Lrytas pasikalbėjo su Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktore Aiste Adomavičiene, „Maisto banko“ komunikacijos atstove Migle Petronyte ir Maltos ordino pagalbos tarnybos generaliniu sekretoriumi Edvinu Regelskiu.

Skurdas nemažėja, o priežastys skausmingos

[[ge:lrytas:lrytas:41127272]]

Nors kasmet didėjant atlyginimams ir įvairioms išmokoms tikimasi, kad skurdas Lietuvoje bent minimaliai ims mažėti, tačiau pagalbos skurstantiems organizacijų duomenys rodo, kad skaičiai nedžiugina – prašančiųjų pagalbos vis daugiau.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė A.Adomavičienė pastebi, kad nors naujausios statistikos dar nėra ir sunku komentuoti skaičiais, tačiau stebuklų tikėtis neverta.

[[ge:lrytas:lrytas:41038986]][[ge:lrytas:lrytas:41075037]][[ge:lrytas:lrytas:41115166]][[ge:lrytas:lrytas:41133501]]

„Aš manau, kad nebus čia stebuklų, visada skurstančiųjų buvo apie 20 procentų. Bent jau kol kas, kaip matome, kiek skiriama socialinei apsaugai, tai nemanau, kad bus labai didelis pokytis. Galbūt vieną procentinį punktą arba pusantro nukris, bet tikrai nebus kažko esminio, kad, tarkime, labai staigiai pagerėtų situacija bent jau penkiais procentiniais punktais“, – sakė ji.

Gerėjančios situacijos nemato ir Maltos ordino pagabos tarnybos generalinis sekretorius E.Regelskis.

„Statistikos duomenimis, pensijos didėja, vadinasi, ir senolių gyvenimas turėtų gerėti, bet kasdienybė rodo ką kita – šalies senoliai ir toliau gyvena nepritekliuje, nes didžiąją padidėjusios pensijos dalį „suvalgo“ augančios maisto ir paslaugų kainos“, – sako jis.

Ir, anot E.Regelskio, čia tik bendrieji duomenys, nes nemažai „maltiečių“ globojamų senolių apskritai yra vadinamajame „užribyje“.

„Dėl vienokių ar kitokių aplinkybių neturintieji būtinojo stažo, nes darbas sovietiniuose kolūkiuose ne visada būdavo užfiksuotas, mažai dirbusieji dėl ligos, slaugiusieji neįgalius vaikus, tėvus, artimuosius ir dirbusieji menkai apmokamus darbus. Priežasčių, kaip ir senolių istorijų, daug – kiekvienas žmogus ateina su savąja. Stengiamės reaguoti į visus pagalbos prašymus.

2024 m. „maltiečiai“ globojo 3000 senolių, o 2025 m. jau 3445 – beveik 500 daugiau, skaičiai patys kalba apie poreikį“, – vardija priežastis E.Regelskis.

Tuo tarpu „Maisto banko“ resursai kasmet pasiekia aukštumas. Šioje organizacijoje paramos kasmet kreipiasi daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos gyventojų. Ir, pasak M.Petronytės, gal būtų ir dar daugiau, bet čia yra organizacijos lubos.

Organizacijos atstovė teigia, kad per praėjusius metus paramos gavėjų skaičius augo. Lyginant metų pradžią su pabaiga, pagalbą maistu gavo apie 12 tūkst. žmonių daugiau. Šiuo metu „Maisto bankas“, bendradarbiaudamas su savivaldybėmis ir socialiniais darbuotojais, iš naujo vertina paramos gavėjų duomenis, tačiau jau dabar akivaizdu, kad ypač regionuose poreikis išlieka labai didelis.

„Didžiausia problema – žmonės, kurie formaliai šiek tiek viršija nustatytas pajamas paramai gauti. Kartais tai vos vienas ar du eurai, tačiau realiai jie nebegali pilnavertiškai apsirūpinti maistu“, – pažymi M.Petronytė.

[[ge:lrytas:lrytas:41141242]]

Pasak jos, neretai pagalbos prašo senjorai, kurių pensijos viršija nustatytą ribą simboliškai.

„Jie patys ironiškai sako: „Vadinasi, esu per turtingas“, tačiau realybėje tokios pajamos neleidžia normaliai pragyventi“, – pastebi pašnekovė.

Pasak jos, skurdo riziką Lietuvoje patiria apie penktadalį gyventojų, tačiau tik dalis jų gauna valstybės paramą. Likusieji atsiduria „pilkojoje zonoje“ – per „turtingi“ paramai, bet per „vargingi“ oriam gyvenimui. Būtent šie žmonės vis dažniau kreipiasi į „Maisto banką“.

Ypač sudėtinga situacija regionuose, kur didelis nedarbas arba trūksta nekvalifikuoto darbo. Per praėjusius metus „Maisto bankas“ padėjo apie 232 tūkst. žmonių – tai maždaug kas dvyliktas Lietuvos gyventojas. Šiuo skaičiumi, pasak M.Petronytės, yra praktiškai pasiektos veiklos „lubos“ – dėl ribotų finansinių ir žmogiškųjų resursų pagalbos apimtis dar plėsti yra sudėtinga.

Spaudžiant šalčiams pagalbos prašytojų padaugėja

Kaip naujienų portalui Lrytas sakė E.Regelskis, šaltuoju periodu didžiausi iššūkiai – šildymas senolių namuose ir kylančios komunalinių paslaugų kainos vaikų dienos centruose.

„Pastaruoju metu sulaukiame daug pagalbos prašymų padėti – senoliai šąla. Ypač tai aktualu kaimiškose vietovėse, kur žmonės gyvena senuose, kiauruose namukuose.

Malkos brangios, seni žmonės taupo, kūrena krosnis vos kartą per dieną, stogai ir langai kiauri, viskas greitai atšąla.

Užklupus šalčiams „maltiečiai“ savanoriai važinėja po senolių namus ir storomis antklodėmis apkalinėja namų duris, per kurias veržiasi šaltis, prineša malkų, vandens, nukasa sniegą.

Žinodami apie tokias bėdas, visus metus ieškome rėmėjų, galinčių padovanoti senoliams malkų, ir savanorių, pasiryžusių jas atvežti, sukapoti ir sunešti.

Šiemet tokia žiema, kad net maistą atvežę savanoriai pirma turi nusikasti sniegą nuo keliuko, kad patektų pas senelius. Ir be maisto, atvežti vaistų, spaudos, buities priemonių, nes net perdegusi lemputė ar radijo baterijos gali būti nepasiekiamos“, – vardijo paramos organizacijos vadovas.

Kainos auga greičiau nei pajamos

Nepaisant socialinės apsaugos priemonių, gimstamumas Lietuvoje toliau mažėja, gyventojų skaičius mažėja, visuomenė amžėja. Ir, kaip pastebi E.Regelskis, būtent vyresnio amžiaus žmonių grupei pagalbos reikia labiausiai – 2024 m. didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje, jis sudarė 36,9 proc.

Jis įvardija, kad būsto išlaikymo, šildymo, vaistų ir maisto kainos augo greičiau nei daugumos senjorų pajamos.

„Statistikos departamentas pažymi, kad būtent senjorų namų ūkiai didžiausią pajamų dalį skiria būtiniausioms išlaidoms. Be to, senjorai dažniau serga lėtinėmis ligomis, todėl vaistų priemokos ir sveikatos paslaugos tampa didele finansine našta. Statistikos departamentas ir socialinės apsaugos institucijos pažymi, kad sveikatos išlaidos yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių senjorai patiria finansinį nepriteklių“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

[[ge:lrytas:lrytas:41141240]]

Tuo tarpu M.Petronytė pastebi, kad didelė dalis paramos gavėjų – senjorai ir žmonės su negalia. Kai kurie jų ne tik neturi lėšų maistui, bet ir fiziškai nebegali jo pasigaminti: sugedusi buitinė technika, sveikatos problemos ar vienišumas verčia juos naudotis labdaros valgyklomis.

„Maisto kainos ir negebėjimas pasiruošti maisto – dvi pagrindinės priežastys, kodėl žmonės ateina pas mus“, – sako „Maisto banko“ atstovė.

Anot jos, pagalba dažnai tampa ilgalaike, ne vienkartine. Organizacija teikia maistą per labdaros valgyklas, „atiduotuves“, socialines programas bei savanorių vizitus į namus, kai pagalba reikalinga ypač pažeidžiamiems žmonėms.

Visgi didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria pati organizacija, – finansavimas ir savanorių trūkumas.

„Kasdien, kad galėtume vykdyti savo misiją visoje Lietuvoje, mums reikia nuo 300 iki 500 savanorių. Prieš Kalėdas jų padaugėja, nes žmonės nori daryti gerus darbus, tačiau kitais žiemos mėnesiais jų ypač stinga“, – pastebi M.Petronytė.

Ir nors pasitaiko sėkmės istorijų, kai žmonės randa darbą ir pagalbos nebereikia, bendras vaizdas, anot paramos organizacijos atstovės, išlieka niūrus: augančios pajamos dažnai tik vejasi kainų kilimą, o skurdo problemos sprendimas vis dar lieka nepakankamai efektyvus.

Kas Lietuvoje skursta labiausiai

„Maltiečių“ vadovas sako, kad pagalbą organizacija teikia visų socialinių grupių atstovams – nuo vaikų iki labai garbingo amžiaus žmonių.

„Statistika tokia: 14 vaikų dienos centrų sunkumus patiriančių šeimų vaikams, 1 paauglių dienos namai Kaune, 3 miestai, kur teikiama palydėjimo paslauga globos patirtis turintiems jaunuoliams.

Čia apie pagalbą jaunimui ir šeimoms.

Tada – žmonių su negalia reabilitacija bendruomenėje: stovyklos, sporto komanda „Maltiečių riteriai“, piligriminiai žygiai, bendrystė ir pagalba buityje, draugų klubas Kaune.

3445 senjorams teikiama nuolatinė parama maistu, pagalba buityje, nes bendravimas vien maistu neapsiriboja.

Savanoriai lankydami padeda jiems apsitarnauti (keičia patalynę, skalbia, valo, tvarko), vykdo buities darbus, atneša būtiniausių higienos priemonių, gydytojų išrašytų vaistų, rūpinasi specialistų (medikų, teisininkų, buitininkų) pagalba, ligai ar negaliai užklupus aprūpina kompensacine technika, palydi į gydymo įstaigą.

Senatvės problemas, nepriteklių dažnai lydi ir giliai įsišaknijusi nematoma vienatvė. Senolių vienišumo ir užimtumo problemas „Maltiečiai“ sprendžia jais besirūpindami senjorų dienos centruose ir klubuose, kurių iš viso yra 7 skirtingose Lietuvos vietovėse. Patiems silpniausiems esame įkūrę Maltiečių globos namus Viekšnaliuose, Telšių r., jau pradėti naujų namų senoliams darbai Zarasų rajone“, – vardijo jis.

Panašiai sako ir „Maisto banko“ atstovė. Ji tik priduria, kad pagalba dar teikiama be darbo likusiems žmonėms ir neretai jos prireikia vienišiems tėvams, mamoms su vaikais, ypač, kai skyrybos dar tik procese.

Vienų tikslas – ilgalaikiai santykiai, kitų – padėti nepražūti

Kaip pasakoja E.Regelskis, „Maltiečių“ tikslas – ilgalaikiai santykiai.

„Jau išvardytos veiklos rodo, kad žmogui stengiamės padėti visais jo gyvenimo etapais, kai užklumpa sunkumai, ir vieną kartą ištiesę ranką, palaikome ryšį nuolat.

[[ge:lrytas:lrytas:41141467]]

Kita vertus, mūsų globojami vaikai ar senjorai ilgainiui tampa draugai ir patys įsitraukia į veiklas. Vaikų dienos centrų auklėtiniai tampa jaunaisiais maltiečiais, stipresni senjorai, lankantys dienos centrus, įsitraukia į senjorų savanorystę ir taip įprasmina pensinio amžiaus laisvalaikį.

Apie tokios bendrystės svarbą sako močiutės Genutės žodžiai: „Gyvenu nuo vieno antradienio, kada vykstu pas „maltiečius“ susitikti, iki kito. Grįžusi po susitikimo kelias dienas viską apgalvoju, o paskui kelias laukiu kito karto“, – pasakojo jis.

Tuo tarpu M.Petronytė sako, kad „Maisto bankas“ pagalbą teikia čia ir dabar, kai žmogui prireikia. „Mūsų misija yra kuo greičiau padėti pagalbos prašančiam žmogui. Turime dvi valgyklas, daugybę maisto atiduotuvių skirtinguose Lietuvos miestuose, darome viską, kad maisto netrūktų niekam“, – sako ji.

Tiesa, anot jos, dalis pagalbos prašančiųjų tampa nuolatiniais jos gavėjais, tačiau visuomet tikimasi sėkmės istorijų, kai tokios pagalbos žmogui nebereiks – jis atsistos ant kojų ir gal kada padės kitam.

Ko trūksta, kad situacija pasikeistų

Kaip sako E.Regelskis, svarbu ne tik didėjančios išmokos, bet ir individualizuotas požiūris į pagalbos prašantį žmogų.

„Mūsų patirtis rodo, kad pradėję lankyti senolį su maistu, dažnai pamatome, kad jam reikia daugiau paslaugų – pagalbos buityje, palydėjimo į lauką ar profesionalų pagalbos.

Bendra tvarka gerai, bet reikia į žmogų žiūrėti visapusiškai, padėti pagal poreikius, tai ne visada priklauso nuo išmokų. Juk kartais žmogui, ypač senam ir ligotam, labiau reikia palaikymo, tiesiog žinojimo, kad juo bus pasirūpinta. Tai ir daro „maltiečiai“, lydėdami pagalbos laukiantį žmogų visais jo sunkumų etapais“, – pažymi jis.

Priimti sprendimai geri, bet situacijos nepakeis

Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorės A.Adomavičienės, šiemet įsigaliosiantys tam tikri valstybės sprendimai gali šiek tiek pagerinti labiausiai pažeidžiamų žmonių padėtį, tačiau iš esmės skurdo problemos neišspręs. Tam, anot jos, reikėtų gerokai didesnių finansinių resursų, kurių Lietuva šiuo metu neskiria.

Kalbėdama apie jau priimtus sprendimus, A Adomavičienė mini socialinių išmokų indeksavimą ir piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams pakeitimus. Vis dėlto ji pabrėžia, kad šios priemonės labiau didins paramos gavėjų aprėptį, bet ne pačių išmokų dydžius. Be to, išmokų indeksavimas remiasi gana žema baze – ir nors tai svarbus ir seniai reikalingas žingsnis, sudėtingos situacijos jis neišspręs.

Pasak jos, Lietuvoje ir toliau nebus taip, kad socialinės išmokos pasiektų minimalių vartojimo poreikių dydį, kuris šiuo metu siekia 468 eurus.

[[ge:lrytas:lrytas:41141241]]

„Jeigu žmogus negauna minimalių vartojimo poreikių dydžio, jis balansuoja ties išgyvenimu. O gaunantieji dar mažiau dažnai nebegali patenkinti net būtiniausių poreikių – įsigyti maisto, išlaikyti būsto ar pasikeisti drabužių ir avalynės“, – sako pašnekovė.

A.Adomavičienės teigimu, dalis socialinių išmokų Lietuvoje ir toliau nepasieks šios ribos, todėl, kad ir kokie pokyčiai būtų įgyvendinti, esminės įtakos skurdo mastams jie neturės. „Galime tikėtis, kad skurdo lygis sumažės minimaliai, tačiau kardinalių pokyčių šios priemonės tikrai neatneš“, – apibendrina ji.

Tai pakeistų skurdo situaciją

A.Adomavičienė pabrėžia, kad Lietuvoje neturėtų likti socialinių išmokų, mažesnių nei minimalių vartojimo poreikių dydis. Šiuo metu, anot jos, dalis žmonių su negalia gauna vos 260–280 eurų per mėnesį – tai nėra adekvati suma oriam gyvenimui. Nors tokie žmonės gali pretenduoti į papildomą paramą, tai reiškia nuolatinį pagalbos prašymą, kai viena bazinė socialinė išmoka turėtų užtikrinti bent minimalių poreikių patenkinimą. Dar viena itin problematiška sritis, pasak jos, – būstas.

Anot A.Adomavičienės, Lietuvoje būtina spartinti socialinio būsto plėtrą ir aiškiau formuoti būsto politiką.

„Šiuo metu didelė problema yra šešėlinė nuomos rinka – žmonės, neturintys oficialios nuomos sutarties, negali gauti kompensacijų už šildymą, nors būsto savininkai gauna pajamas. Tai dar labiau apsunkina mažas pajamas gaunančių žmonių padėtį. Nors socialinio būsto plėtra vyksta, ji atsilieka nuo realaus poreikio – vidutiniškai socialinio būsto Lietuvoje laukiama apie trejus metus“, – sako ji.

Kalbėdama apie socialines paslaugas, A.Adomavičienė akcentuoja didžiulį finansavimo trūkumą dienos centrams, kuriuose vaikai iš socialinės rizikos šeimų ugdo bazinius įgūdžius ir gauna būtiną pagalbą. Taip pat, jos teigimu, labai trūksta palydėjimo paslaugų jaunuoliams, išeinantiems į savarankišką gyvenimą iš sunkumų patyrusių šeimų. Šiuo metu tokia pagalba teikiama tik globos įstaigas paliekantiems jaunuoliams, tačiau būtų itin naudinga ją išplėsti ir kitoms grupėms.

Vertindama skurdą patiriančių žmonių integraciją į darbo rinką, pašnekovė ragina nesitikėti stebuklų. „Jeigu žmogus visą gyvenimą nedirbo, turi priklausomybių, pirmiausia reikia padėti jam gyventi kiek įmanoma oriau, o ne tikėtis greito įsidarbinimo, – sako ji. – Galimybių daugiau didmiesčiuose, regionuose – daug mažiau, o konkurencija dėl darbo vietų ten itin didelė.“

Dar vienas rimtas barjeras – žmonių galimybės persikvalifikuoti. Ne visi, anot pašnekovės, tai pajėgia padaryti dėl amžiaus ar sveikatos.

Skurdą, pasak A.Adomavičienės, gilina ir skolos – dalis žmonių bijo įsidarbinti manydami, kad visas pajamas „nusirašys“ antstoliai.

„Nors dabartinė sistema palankesnė skolininkams, žmonėms trūksta žinių ir pagalbos. Pasak A.Adomavičienės, šiemet pradėti rengti skolų konsultantai, o kitąmet tikimasi, kad bus surastas finanasavimas ir jų paslaugoms savivaldybėse teikti.

Didelė kliūtis regionuose – ir susisiekimas: net 30–40 kilometrų nuo didmiesčių gyvenantys žmonės dažnai neturi galimybių laiku nuvykti į darbą.

Visgi A.Adomavičienė pastebi, kad vaikų skurdo rizika Lietuvoje sumažėjo – nuo 28 iki 19 proc. Tai, anot jos, rodo, jog valstybė turi pajėgumų spręsti skurdo problemas.

„Nors šie rodikliai vis dar išlieka aukšti, situacija šiandien yra geresnė nei prieš dešimtmetį, ir tai leidžia matyti, kad kryptingomis priemonėmis pokyčiai yra įmanomi“, – pažymi A.Adomavičienė.

Skurdas Lietuvoje – tragiškas: žmonės gyvena kiauruose namukuose, savanoriai antklodėmis apkalinėja duris