Kiek kainavo televizoriai, šaldytuvas ir kita buitinė technika
Sovietų Sąjungoje pirmieji televizoriai pasirodė dar 1932 m. – juos pagamino Leningrado gamykla „Kominternas“ (su vos 3 x 4 cm ekranu).
Suprantama, kad eilinis sovietų pilietis negalėjo sau leisti įsigyti tokios naujovės. Masinė televizorių gamyba prasidėjo jau po karo – tuomet buvo pradėta serijinė KVN-49 modelio gamyba.
Juodai balto televizoriaus kaina 1960-aisiais svyravo nuo 900 iki 1200 rublių (vidutinis atlyginimas iki pinigų reformos buvo 600–800 rublių).
Kai po reformos pradėta masinė televizoriaus „Rekord“ gamyba, jo kaina pasikeitė: iš pradžių ji buvo nustatyta 450 rublių, o 1966 m. – 212 rublių (kai atlyginimas buvo 80–100 rublių).
Vėliau pasirodė ir pirmieji spalvoti televizoriai „Rubin“. Tai buvo tikra prabanga, prieinama ne kiekvienam – už jį teko sumokėti apie 1000 rublių.
Šaldytuvų kūrimas tada taip pat prasidėjo dar prieš karą, bet masinė gamyba prasidėjo tik po karo. 1950-ųjų pradžioje rinkoje pasirodė „ZIS-Moskva“ šaldytuvai, kurie vėliau buvo gaminami ir Saratove bei Murome.
Kitas populiarus modelis buvo šaldytuvas „Saratov“. Iš pradžių jo kaina buvo apie 1,5 tūkstančio rublių (iki reformos), o po reformos – apie 150 rublių (kaip jau minėta, tuometinis atlyginimas buvo 80–100 rublių).
Atrodytų, kad buvo galima sutaupyti, bet, pavyzdžiui, 1962 m. šaldytuvą turėjo mažiau nei 5 proc. sovietinių šeimų.
Po maždaug 10 metų situacija pagerėjo – tada šaldytuvą virtuvėje turėjo 34 proc. piliečių. Populiariausi modeliai buvo „ZIL-Moskva“ ir „Minsk“.
Kalbant apie tai, kiek kainavo šaldytuvas 1970 m., palyginti su pirmaisiais modeliais, jis pabrango – jo kaina buvo 330–370 rublių (kai atlyginimas buvo 120–150 rublių).
Kiti buitiniai prietaisai taip pat nebuvo pigūs. Spręskite patys – skalbimo mašinos kaina 1950-aisiais – 600 rublių (tai vidutinė mėnesinė alga).
Dulkių siurblio kaina 1960-aisiais (po reformos) buvo 40–50 rublių, o atlyginimas – 80–110 rublių.
1970-aisiais skalbimo mašiną turėjo apie 64 proc. miesto šeimų, o dulkių siurblį – tik 16 proc.
Kiek kainavo telefonas ir kiek prašė už magnetofoną
1920-aisiais metais Maskvoje, Leningrade, Nižnij Novgorode ir Charkive masiškai pradėti gaminti garsiakalbiai.
30-aisiais daugelyje miesto butų buvo galima rasti juodą „lėkštę“ – garsiakalbį „Rekord“ arba jo analogą, kurių kaina iš pradžių buvo 20 rublių, o vėliau sumažėjo iki 7.
1940-aisiais „lėkštes“ pakeitė radijo imtuvai – iš pradžių labai brangūs, kol nepradėjo gaminti „liaudies“ modelį „Moskvich-V“.
Jo kaina svyravo nuo 180 iki 212 rublių, o atlyginimas buvo 700 rublių.
Magnetofonai taip pat buvo pradėti gaminti dar prieš karą. Tačiau pirmieji parduodami magnetofonai pasirodė tik 1940-aisiais – buvo išleistas Kyjivo magnetofonas „Dniepras“.
Tačiau populiariausiu ir prieinamiausiu modeliu 1960-aisiais tapo „Romantik“. Jo kaina buvo apie 160 rublių (kai vidutinė alga buvo 90 rublių).
Brangesni modeliai kainavo jau 200 rublių.
Kalbant apie stacionarius telefonus (o kitų Sovietų Sąjungoje nebuvo), tokį diskinį aparatą galėjo įsigyti praktiškai kiekvienas – už 20 rublių.
Dar 2 rubliai ir 50 kapeikų mėnesinio abonentinio mokesčio – ir „skambink, kiek nori“.
Taip, tai buvo smulkmenos, bet sovietmečiu į namus įvesti telefoną buvo tikra problema – žmonės, kaip ir prie automobilių „Žiguli“, taip pat metus stovėjo eilėse.
unian.net