Kaip portalo „Mokesčių sufleris“ tinklalaidėje „Pro mikroskopą“ pažymėjo teisės firmos „Sorainen“ partnerė Indrė Ščeponienė, ši taisyklė Lietuvoje yra aktuali kas antrai ar trečiai įmonei, o nekreipiant į ją dėmesio rizikuojama susimokėti daugiau pelno mokesčio, nei būtina.
Palūkanos – ne visuomet leidžiami atskaitymai
Plonosios kapitalizacijos, arba oficialiai – pajamų arba išmokų apibūdinimo iš naujo, taisyklės yra nustatytos specialiu Vyriausybės nutarimu. Nors šios taisyklės taikymo tvarka galioja nuo 2003 m., anot I. Ščeponienės, iki šiol lieka daug neaiškumų ir neatsakytų klausimų.
Nesant iki galo susiformavusios teismų praktikos mokesčių administratorius leidžia sau į tam tikrus taisyklės taikymo aspektus pažvelgti „kūrybiškai“. Įmonėms tai reiškia būtinybę daugiau dėmesio skirti su skolinimusi susijusioms mokestinėms rizikoms, o kartais – nebijoti savo interesų ginti teisiniu keliu.
„Plonosios kapitalizacijos taisyklės tikslas – užkirsti kelią vengimui mokėti pelno mokestį. Deja, dažnai ji tampa priemone priversti įmones susimokėti daugiau pelno mokesčio nei jos turėtų. Taisyklė taikoma įmonei skolinantis iš kontroliuojančių akcininkų ar šiems paskolas garantuojant, o taip pat tarp grupės įmonių suteikiamų paskolų atveju.
Tuomet palūkanas leidžiamiems atskaitymams priskirti ir taip susimažinti pelno mokestį galima tik, kai įmonės skolintas kapitalas paskutinę mokestinių metų dieną už fiksuotą yra didesnis ne daugiau nei 4 kartus“, – priminė I. Ščeponienė.
Ant kortos neretai – šimtai tūkstančių eurų
Šį santykį viršijančios paskolos dalies palūkanos išlaidoms nepriskiriamos, todėl didėja bazė pelno mokesčio apskaičiavimui. Kai kuriais atvejais tai gali būti net šešiaženklių sumų klausimas.
„Atrodytų, kad taisyklė yra pakankamai paprasta. Teisės akte aiškiai apibrėžti atvejai, kuomet ji taikoma, taip pat kontroliuojančio akcininko, fiksuoto kapitalo ir kitos aktualios sąvokos. Visgi teisėkūrą VMI dažnai interpretuoja savaip ir traktuoja ne įmonių naudai.
Pavyzdžiui, nors taisyklėse aiškiai nurodyta, kad mokestinių metų pabaigoje jau padengta paskolos dalis į skolintą kapitalą neturėtų būti įtraukiama, tačiau praktikoje skaičiuojamas ne likutis, o bendra paskolų suma metų pradžioje“, – sakė I. Ščeponienė.
Dėl to 4:1 santykis dažnai yra pažeidžiamas ir įmonėms tenka susimokėti daugiau pelno mokesčio. Apie šį niuansą daugelis įmonių vis dar nežino. Teisininkės teigimu, ne įmonių naudai VMI siekia traktuoti ir kai kurias kitas taisyklės nuostatas.
„Teisės aktai, apibrėždami taisyklės taikymo atvejus, numato, kad ji galioja tuomet, kai įmonėms bankų ir kitų kreditorių suteikiamas paskolas garantuoja kontroliuojantis akcininkas. Tačiau VMI garantavimo sąvoką išplečia ir ją taiko bet kokio pobūdžio užtikrinimo priemonėms – pavyzdžiui, kai įkeičiamos besiskolinančios įmonės akcijos ar turtas“, – atkreipia dėmesį I. Ščeponienė.
Išimtis – tik „ant popieriaus“?
Teisės aktai taip pat numato ir taisyklės galiojimo išimtį, kuri, kaip rodo praktika, kelia daugiausiai klausimų ir teisinių ginčų. Pagal šią išimtį 4:1 santykis netaikomas tuomet, kai įmonė gali pagrįsti, kad tokiomis pačiomis sąlygomis būtų galima pasiskolinti iš kito nesusijusio kreditoriaus“, – sakė I. Ščeponienė.
Anot teisininkės, bėda ta, kad realiame gyvenime tą įrodyti praktiškai yra neįmanoma, nes VMI, paskolų sąlygų lyginimui taiko ne tik palūkanų normų, bet ir daugelį kitų kriterijų. Todėl, VMI vertinimu, kainodaros dokumentacija nelaikytina pakankama plonosios kapitalizacijos taisyklės išimties taikymui. Siekiant pritaikyti išimtį, daugelis paskolos pasiūlymo parametrų turėtų būtų identiški.
„Nors teisės aktai aiškiai sako, kad sąlygas išimties taikymui sudaro įrodymas apie panašaus skolinimosi sandėrio galimybę rinkoje, VMI į šią nuostatą žiūri kitaip. Administratorius siekia įrodymo, kad nesusijęs kreditorius tokias pačias sąlygas galėtų suteikti būtent tai įmonei, kuri siekia pritaikyti išimtį. Dėl tokių perteklinių reikalavimų remtis išimtimi tampa itin sudėtinga“, – pabrėžė I. Ščeponienė.
Įmonėms svarbu rasti tinkamiausią kelią
Teisininkės teigimu, pastaruoju metu su plonosios kapitalizacijos taisykle susijusių patikrinimų tik daugėja. Dėl to įmonėms reikėtų nepamiršti šio mokestinio klausimo ir visuomet turėti jį omenyje, skolinantis iš kontroliuojančių akcininkų ar kitų grupės įmonių.
„Kiekvienų metų pabaigoje įmonėms verta pasiskaičiuoti fiksuoto-skolinto kapitalo santykį ir pasižiūrėti, ar palūkanos galės būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams. Jei 4:1 santykis pažeistas, pasirinkimai yra keli. Pirmasis – susitaikyti su tuo, kad pelno mokesčio reikės susimokėti daugiau.
Antrasis variantas – apsvarstyti galimybę paskolą grąžinti anksčiau laiko ir taip santykį pasigerinti. Tik reikėtų suprasti, kad tokios schemos, kai metų pabaigoje paskola grąžinama tik tam, kad kitų pradžioje vėl būtų paimama iš naujo, VMI neliks nepastebėtos. Piktnaudžiauti nereikėtų“, – pabrėžė I. Ščeponienė.
Trečiasis kelias, anot teisininkės, yra skolos kapitalizavimas arba įmonės nuosavo kapitalo didinimas. Tai leistų svarstykles palenkti nuosavo kapitalo naudai ir taip įtilpti į 4:1 santykio ribas. I. Ščeponienės teigimu, kiekvienu atveju svarbu įsivertinti labiausiai finansiškai apsimokantį sprendimą ir nepamiršti, kad kartais, kai ant kortos pastatyta išties daug, neginčyti VMI sprendimų – nepateisinama. Juolab, kad teisiniai argumentai dažnai yra būtent įmonių pusėje. Norint visiško užtikrintumo, verta pagalvoti apie mokestinių rizikų draudimą.