Minimalūs darbo užmokesčiai Europoje: kaip bendrame vaizde atrodo Lietuva?

Taigi, kuriose Europos šalyse, remiantis naujausiais duomenimis, mokami didžiausi minimalūs atlyginimai? Ir kaip keičiasi reitingas, kai atsižvelgiama į perkamosios galios skirtumus?

Nominaliai 2026 m. liepą duomenimis didžiausią mėnesinį minimalų atlyginimą Europoje mokėjo Liuksemburgas – 2 771 eurą. ES viduje mažiausias minimalus atlyginimas yra Bulgarijoje – 620 eurų. Įtraukus ES šalis kandidates, mažiausią minimalų atlyginimą moka Ukraina – 169 eurus.

Žvelgiant į minimalaus darbo užmokesčio lygių pasiskirstymą, penkiose šalyse mėnesinis bruto minimalus darbo užmokestis viršija 2000 eurų. Devyniose šalyse jis svyruoja nuo 1000 iki 2000 eurų, nors šis intervalas yra labai susitelkęs žemesnėje riboje – tik viena šalis viršija 1500 eurų ribą.

15 šalių mėnesinis minimalus darbo užmokestis (bruto) yra mažesnis nei 1000 eurų – o tai reiškia, kad daugiau nei pusė šalių, apie kurias turima duomenų, patenka į šią grupę. Tačiau septynios iš jų yra ES kandidatės.

Be Liuksemburgo, į šią grupę taip pat įeina Airija (2391 euras), Vokietija (2343 eurai), Nyderlandai (2338 eurai) ir Belgija (2234 eurai). Prancūzija atsilieka nedaug – 1867 eurai.

Vidurinę grupę sudaro Slovėnija (1482 eurai), Ispanija (1425 eurai), Lietuva (1153 eurai), Lenkija (1119 eurų), Kipras (1088 eurai), Graikija (1073 eurai), Portugalija (1073 eurai) ir Kroatija (1050 eurų). Daugumos iš jų minimalus darbo užmokestis yra arčiau 1000 eurų nei 1 500 eurų.

Paskutinėse vietose išsiskiria Ukraina ir Moldavija, kurių minimalus darbo užmokestis atitinkamai siekia 169 ir 313 eurų – o visose kitose šalyse jis viršija 500 eurų ribą.

Keturios šalys kandidatės turi didesnius minimalaus darbo užmokesčio dydžius nei Bulgarija. Tai Turkija (621 euras), Šiaurės Makedonija (624 eurai), Juodkalnija (670 eurų) ir Serbija (743 eurai).

Malta (994 eurai), Estija (946 eurai), Čekija (923 eurai), Slovakija (915 eurų) ir Vengrija (906 eurai) – visos šios šalys yra arčiau 1000 eurų ribos.

Reitingai, pagrįsti perkamosios galios standartais (angl. purchasing power standards PPS), keliose šalyse žymiai skiriasi nuo reitingų, pagrįstų nominaliais rodikliais. Be to, skirtumas tarp šalių yra mažesnis.

PPS užtikrina teisingesnį palyginimą, nes naudoja virtualią valiutą, atspindinčią tai, ką žmonės kiekvienoje šalyje iš tikrųjų gali sau leisti. Teoriškai už vieną PPS kiekvienoje šalyje galima įsigyti vienodą prekių ir paslaugų kiekį.

PPS atžvilgiu minimalūs darbo užmokesčiai svyruoja nuo 705 Albanijoje iki 2164 Vokietijoje. Duomenų apie Ukrainą ir Moldovą nėra, o Turkijos rodiklis atspindi 2025 m. liepos duomenis.

Liuksemburgas (2108 PPS), Nyderlandai (2023), Belgija (1922) ir Airija (1756) užbaigia penketuką. Prancūzijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje minimalus darbo užmokestis taip pat viršija 1500 PPS.

Estija turi mažiausią minimalų darbo užmokestį, vertinant pagal perkamosios galios rodiklį, ES viduje – 935 PPS, o iškart po jos eina Latvija (938 PPS).

Turkija ir Bulgarija taip pat yra žemiau 1000 PPS ribos.

Kai kurios ES kandidatės šalys, vertinant PPS, užima aukštesnes pozicijas nei kelios ES šalys. Šiaurės Makedonija (1142 PPS) ir Serbija (1094 PPS) abi lenkia septynias ES šalis, įskaitant Maltą, Slovakiją, Vengriją ir Čekiją.

Palyginus 27 šalių reitingus nominaliaisiais skaičiais ir PPS, didžiausiomis laimėtojomis yra Rumunija ir Šiaurės Makedonija. Rumunija pakilo iš 20-os į 12-ą vietą, o Šiaurės Makedonija – iš 24-os į 16-ą, abi šios šalys pakilo aštuoniomis vietomis.

Serbija (pakilo penkiomis vietomis), Kroatija ir Bulgarija (abi pakilo trimis vietomis) taip pat žymiai pakilo PPS reitinguose.

Didžiausia pralaimėtoja yra Estija, kuri nukrito iš 16-os į 26-ą vietą, o Latvija, Čekija ir Kipras taip pat smuktelėjo per keturias vietas.

Iš 29 šalių aštuonios užfiksavo minimalaus darbo užmokesčio padidėjimą vietine valiuta, vertinant nominaliai, laikotarpiu nuo 2026 m. sausio iki liepos. Tai buvo Šiaurės Makedonija (6,9 proc.), Rumunija (6,8 proc.), Estija (6,8 proc.), Belgija (5,8 proc.), Graikija (4,5 proc.), Liuksemburgas (2,5 proc.), Prancūzija (2,4 proc.) ir Nyderlandai (1,9 proc.).

Visose kitose šalyse darbo užmokestis išliko nepakitęs. Tai ypač paveikė šalis, kuriose infliacija buvo didelė. „Eurostat“ skaičiavimais, infliacija euro zonoje nuo sausio iki liepos siekė 3,2 proc. Maltoje ji pasiekė 8,2 proc., Kipre – 5,4 proc., o Nyderlanduose – 4,7 proc..

Didelė infliacija smogia minimalų darbo užmokestį gaunantiems darbuotojams Turkijoje

Turkijoje, kurioje infliacijos lygis yra didžiausias Europoje ir maždaug penktas pagal dydį pasaulyje, infliacija nuo 2025 m. gruodžio iki 2026 m. birželio pasiekė 17,8 proc.. Kadangi Turkija dabar minimalų darbo užmokestį atnaujina tik kartą per metus, minimalų darbo užmokestį gaunantys darbuotojai smarkiai praranda perkamąją galią. Turkija taip pat išsiskiria didžiausia minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų dalimi – beveik 40 proc.

Tačiau pastaraisiais metais Turkija žymiai padidino minimalų darbo užmokestį.

Penkios ES šalys neturi įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Tai Italija, Danija, Švedija, Austrija ir Suomija.